Tiesi laikysena ir lagaminas rankoje – tokį dirigentą, dainininką, LMTA meno doktorantą, LMTA SA prezidentą, Vilniaus sakralinės muzikos choro „Adoramus“ meno vadovą Imantą Joną Šimkų galima išvysti mieste, skubantį iš vienos repeticijos į kitą. Panašu, jog gyvenimas ne pagal šio pasaulio madas visiškai netrikdo pašnekovo, kuris kasdienybėje siekia suderinti profesionalumą ir paprastumą.
Kaip tau pavyksta viską suspėti?
Sudėtinga pasakyti, aš manau, kad šios veiklos labai susijusios viena su kita, „inkorporuotos“, tad tai ir padeda. Viskas vyksta natūraliai – kryptingai dirbant vienoje srityje iš tos srities gimsta kitos veiklos. Tarkime, repetuoji su choru, trūksta repertuaro, tuomet jį ir sukuri. Administracinės veiklos mano gyvenime galėtų nebūti, ji tarsi penkta koja šuniui. Bet kažkas ir tai turi atlikti. Esu kiek perfekcionistas ir pačiam viską atlikti pavyksta paprasčiau. Nežinau, kaip man visa tai pavyksta. Kartais ir sveikatos sąskaita.
Norėtum likti meno pusėje?
Mano širdis norėtų. Aš esu menininkas ar bent jau norėčiau tokiu būti, save juo vadinti, bet gyvenime egzistuoja tikros pareigos. Kiekvienoje žmonių savivaldoje yra ryškiai matomų problemų. Esu tas žmogus, kuris sako, jog svarbu ne bumbėti, o dirbti, tobulinti, taisyti. Atlieku pareigas, bet tai jokiu būdu nereiškia, jog visos jos yra artimos mano širdžiai ir kad aš tuo labai degu. Ne, man tai yra pirmiausia pareiga. Tam apibūdinti geriausiai tinka angliškas žodis duty, kuris anglosaksų kultūroje reiškia ne tiek garbingą privilegiją savaime, kiek pareigą, atsakomybę.
Įprasta galvoti, kad dailė, muzika, šokis yra menas, o kas tada yra dirigavimas? Ar tai labiau menas ar amatas?
Apie tai galima atskirą disertaciją parašyti. Dirigavimas yra muzikos srities fenomenas, bet dirigentas garsų pats neleidžia, o atlieka rankų, mimikos judesius, yra ir tam tikrų šokio elementų. Kita vertus, žmogus koncerte daugiausiai judantį mato būtent dirigentą, tai atrodo kaip spektaklis, tarsi tam tikra aktorystė. Dirigavimas apima daugelio menų sintezę, bet visa tai apie muziką. Žinoma, kaip ir visur kitur egzistuoja technika. Tačiau dirigavimo technika yra tarsi įrankis. Pagrindinis klausimas – ką tu su tuo įrankiu veiki? Kokią žinią nori perduoti kitiems?
Ar dirigentas suformuoja žinutę klausytojui? Kaip vyksta darbas prieš koncertus? Įsivaizduoju, jog kūrinį tenka interpretuoti per savo prizmę, žinoti ko sieki, būti užtikrintam dėl savo sprendimų.
Žinoma, kad tenka interpretuoti, bet interpretacijos fenomenas apskritai yra labai plati tema. Svarbu, kokį ir kurio kompozitoriaus opusą pasirenki interpretuoti, kaip vienas ar kitas kompozitorius traktavo savą notaciją, kaip žymėdavo kūrinį. Vieni kompozitoriai suteikia daugiau interpretacinės laisvės, kiti prašo perteikti konkrečią žinutę, dramaturginį kodą, kurį dirigentas yra įpareigotas atrakinti. Pirmiausia – siekiu perduoti tą žinią, kurią yra palikęs kūrinio autorius. Kaip tikintis žmogus manau, kad per kompozitorių dažnai savą žinią perduoda apvaizda.
Klaidinga manyti, kad kūrinį interpretuoja vienas dirigentas. Tai daro kiekvienas orkestro muzikas. Dirigentas atsineša savo interpretaciją, bet galų gale jis tą interpretaciją derina su savo kolegų interpretacijomis, kitaip tariant, skirtingas interpretacijas vienija į vieną. Dirbant su aukšto lygio profesionaliais kolektyvais, dirigentas, atsinešdamas savo konkrečią viziją, dažnai susiduria su iššūkiu bandydamas pakeisti nusistovėjusią interpretaciją.
Ypač, kai dalis atlikėjų dvigubai už tave vyresni?
Taip, bet nebūtinai tai amžiaus klausimas. Yra daug komponentų: ar kolektyvas patiki tavo erudicija, ar mato, kad tai yra pagrįsta mintis, ar tu sugebi surasti žmogišką santykį su kolegomis. Dirbant su orkestru ar choru, reikia tikėti savo atsinešta idėja, tačiau neturi užsidaryti, bijoti, jog ji repetuojant gali kisti, būti kitokia nei tu planavai. Nereikia griežtai laikytis savo sumanymo ir būti nepaslankiam, jeigu matai, kad galbūt siūloma kolektyvinė interpretacija yra geresnė, labiau pagrįsta.
Tam reikia nuolankumo?
Žinoma, kad reikia. Reikia nuolankumo, bet taip pat kai kur turi matyti, kad tam tikri interpretaciniai sprendiniai netinka, galbūt yra nepagrįsti, neskoningi ar nepasiteisina, o čia jau reikia valios ir diplomatinių gebėjimų. Valios išdrįsti kartais būti ir nepopuliariam vardan galutinės kokybiškos, turiningos ir turtingos interpretacijos.
Ar norėdamas pasiekti maksimalų rezultatą dirigentas turi tapti despotu?
Turbūt maksimalaus rezultato niekada nepasieksi. Bandai siekti tobulybės, bet čia kaip su Platono idėja – niekada nėra tam galo, bet tai nereiškia, kad to neturime siekti. Jei judant link tobulybės pavyksta išvengti bet kokio despotizmo apraiškų, tai yra labai sveikintina. Kartais nutinka nenumatytos situacijos: sumažėja repeticijų skaičius, trūksta laiko, tada tenka kiek griežčiau viską suimti, imtis lyderystės. Dabar dirigentai bendrauja kitaip nei prieš trisdešimt metų, nes visuomenė yra gana pasikeitusi. Manau, jog tai gerai, yra daugiau diplomatijos, kita vertus, anksčiau dirigentams iš dalies dirbti buvo lengviau, nereikėjo niekam nieko pernelyg įrodinėti, buvo savaime aišku, jog vadovui pridera paklusti. Šiandien dirigentams tenka diplomatiškai derinti skirtingus interesus, demokratiškai, gražiai siekti rezultato, ir tai yra sudėtinga egzistuojant komerciniams greito ir kokybiško meno produkto reikalaujantiems meno industrijos dėsniams.
Ar pameni savo pirmąjį koncertą?
Tiesą pasakius, tiksliai nepamenu, kada pirmą kartą dirigavau koncerte, tikriausiai tai buvo konservatorijoje. Vienas pirmųjų išėjimų į sceną buvo Jono Aleksos jaunųjų dirigentų konkurso metu, buvau penkiolikos metų. Finalas vyko diriguojant Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos chorui. Man tai buvo labai baisu: svetimas kolektyvas, aš dar tikrai mažas, o tai pirmas išėjimas už saugių savos mokyklos ribų.
Pirmasis prisilietimas prie profesionalaus kolektyvo buvo 12 klasėje, kai dalyvavau tarptautiniame Imanto Kokarso dirigentų konkurse Latvijoje. Finalistai turėjo galimybę diriguoti garsiajam Rygos „Ave Sol“ chorui. Tuo metu tai buvo vienas geriausių Latvijos profesionalių kolektyvų. Pamenu, kai užsimojimu įstatau chorą ir tas pasirodęs garsas mane nuneša tiesiogine to žodžio prasme. Kokia galia, kokie balsai! Tai buvo įstabi patirtis.
Tie pirmi kartai labai skirtingi: ar tai choras, ar orkestras. Dar vienas įsimintinas pirmasis kartas prie didelės masės kolektyvo buvo tada, kai pradėjau diriguoti Taizé, Prancūzijoje. Didžiajame chore dainavo 500, o mažajame 120 žmonių. Man buvo 19 metų, buvau tik baigęs 12 klasę, kaip tik po konkursinės patirties Latvijoje. Ateinu prie choro, o ten skirtingos kultūros, kalbos, žmonės iš įvairiausių kontinentų, kurie dainuoja keturiais balsais pagal tavo ranką. Man tai paliko didelį įspūdį.
O pirmas prisilietimas prie orkestro (be ansamblių) buvo su Čekijos filharmonijos orkestru antrajame akademijos kurse. Mano mecenatas parėmė mano išvyką į tarptautinio dirigavimo instituto organizuojamą stažuotę-praktikumą, skirtą dirigentams, mėnesiui išvykau darbuotis į Čekiją. Man jaunam tai buvo labai didelė prabanga, tikrai didelė garbė dirbti su tokio aukšto lygio profesionaliu kolektyvu.
Manau, kad man tikrai pasisekė su pirmaisiais kartais.
Ne paslaptis, jog daugelį vasarų vyksti į Prancūzijoje esančią Taizé bendruomenę, ten vadovauji giedančiam chorui, instrumentiniam ansambliui. Ši patirtis tau neabejotinai leido pažinti skirtingas kultūras ir žmones. Ko dar ten išmokai, ką tau suteikė laikas ten?
Labai daug. Visų pirma, ten patekau iš akademinio pasaulio, į viską žvelgiau iš jauno žmogaus, bandančio tapti profesionaliu muzikantu, perspektyvos, tad bandžiau pasiekti kažkokį meninį lygį. Ten dirbau su trimis bendruomenės seserimis, muzikos profesionalėmis, kurios yra baigusios menų akademijas, o vėliau pasirinkusios vienuolinį gyvenimą. Taizé jos buvo atsakingos už visą muzikinę industriją (choras, solistai, instrumentalistai, natų redakcijos, naujų giesmių premjeros, įrašai, tiesioginės transliacijos, etc.) ir mane augino dešimtį metų. Galiu pasakyti, kad man jos švelniai „duodavo per kepurę“ sakydamos pastabas, kaip aš dirbu, kaip aš bendrauju su žmonėmis. Gal viena ar kita frazė ir nepavyksta žmonėms iš karto, bet neturi būti dėl to piktas, nes žmonės ateina čia savanoriškai, jie nori pasiekti geriausią rezultatą, kokį tik gali, nori kurti grožį kartu. Aš ir dabar vis mokausi nepykti, kad ir kas nutiktų.
Taizé tarp muzikų būna visiškai skirtingos kultūros: dešimt italų, islandų, japonų, amerikiečių, australų. Turi rasti bendrą kalbą, nepasakyti kokio nederamo juokelio, nes kiekviena tauta turi savo skirtingus skaudulius. Patirtis šioje bendruomenėje man suteikė žmogiško bendravimo patirties, mokėjimo greičiausiu būdu rasti kelią į skirtingų kultūrų žmonių sąmones, tokiu būdu išgaunant ir geriausią galimą rezultatą.
Kas darė ar daro įtaką tavo gyvenime? Žinau, jog ilgą laiką ir dar iki šiol mokaisi pas prof. Juozą Domarką, tad koks yra mokinio ir mokytojo santykis, kai pamažu palieki mokinio statusą?
Viena vertus, tu pradedi savarankišką gyvenimą, kita vertus, didieji mokytojai tau yra amžini kaip tėvai. Man teko laimė tokį mokytoją turėti. Pas jį visuomet laisvai galiu užeiti į namus, bet kada paskambinti, kreiptis visais rūpimais klausimais, jis pamoko, sudraudžia, pataria ne tik kaip diriguoti, bet ir kaip būti žmogumi. Profesorius Domarkas yra viena svarbiausių asmenybių mano gyvenime. Net ir studijuodamas Vienoje grįždavau kas porą mėnesių pasirodyti Maestro, ar „nenumokė manęs“. Manau, ne vienas studentas yra jam labai dėkingas. Jei Maestro kažkuo rūpindavosi, rūpindavosi iki galo. Man jis – pedagogas iš didžiosios raidės.
O kas dar tave augino ir įkvėpė?
Ne kartą esu sakęs, jog jei ne Renata Gilienė konservatorijoje, aš nebūčiau atsidūręs prof. J. Domarko klasėje. Ji patikėjo manimi penkiolikmečiu, daug su manimi dirbo, nebūdavo palauk. Turėjau daug gerų pedagogų, kurie manimi labai rūpinosi. Ir, žinoma, reikėtų paminėti, jog vienas mano didžiausių mokytojų – prof. Vaclovas Augustinas. Mokiausi iš jo kaip kūrėjo, kompozitoriaus, choro vadovo, kaip kokybiškai taupant ir gerbiant visų žmonių laiką vesti, ruošti ir organizuoti repeticijas.
O dabar, būdamas vyresnis, ar pamatai kituose talentą, paskatini juos? Šiuo metu esi doktorantas, tad ar norėtum vėliau dėstyti?
Aš turiu tą „globėjišką“ jausmą, jaučiuosi gerai galėdamas padėti jaunesniems kolegoms. Pajutau tai, kai vedžiau Nacionalinės vargonininkų asociacijos kursus, Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje atlikinėjau praktiką ar dirbau meno vadovu Kauno „Varpelio“ berniukų ir jaunuolių dainavimo mokykloje. Mokydamas tu pats labai daug gauni, kai nukreipi, padedi, pats kaip žmogus įprasmini save.
Ar klaidos koncertų metu tavęs neišmuša iš vėžių? Juk nesustabdysi?
Bandant atsakyti į šį klausimą galima įžvelgti kelis aspektus, bet pagrindiniai yra du. Viena vertus, dirigentas nuolat dirba su klaidomis, bent jau repeticijos metu jo pareiga yra tas klaidas taisyti, žiūrėti, kur nedera, kur nesinchronizuota, kur neritmiška ir nuolat tas klaidas taisyti. Kita vertus, jau atlikimo metu, kai pastebi klaidą (pastebiu ne tik aš, bet ir atlikėjai), turi mokytis nepasiduoti tam trikdžiui, turi būti nesutrikdytas, nes atlikėjai žiūri į tave, laukia, kas dabar bus, kaip reikės išsisukti iš situacijos ir eiti toliau. Muzikos akimirka yra laikina, ji kaip gyvenimas – nepakeisi to, kas jau įvyko, turi žiūrėti į priekį. Čia panašu į kaltės sąvoką krikščionybėje. Iš esmės kaltės jausmas nėra geras, nes jis jau apie praeitį. Juk padarius nuodėmę, patariama gailėtis ir taisyti savo ateities veiksmus, bet per daug savęs negraužti dėl praeities, nes negali nieko daugiau joje pakeisti. Diriguojant – taip pat turi mirusius palikti mirusiems ir žiūrėti į priekį.
Ar noras žiūrėti į priekį paskatino tapti LMTA studentų atstovybės prezidentu? Ką norėjai ten eidamas pakeisti?
Sistemą, kaip ir visi. Mes gyvename sistemose, matome sistemų ydas. Lietuva, kaip ir visos jos institucijos, yra jauna. Mūsų institucijos yra netobulos ir daug kas jose yra taisytina. Tai tu matydamas tas ydas ir būdamas pilietišku, nori jas taisyti ir dėl to kartais tyčia ar ne įsiveli į bendruomenės savivaldos organą.
O ką labiausia norėjai pataisyti?
Daug ką, ne viską galiu atskleisti. Kai kurie sprendimai yra nepopuliarūs, bet tai dariau ne sau, o ateities kartoms.
Daug kalbi apie pareigą, apie tai, kad turime stengtis ne tik dėl savo asmeninio gėrio…
Man tai didžiulė, antropologiniu požiūriu labai įdomi diskusija. Vakarų kultūros, krikščioniška civilizacija (ypač lenkų ir lietuvių tautos) dažnai yra kaltinamos, kad per daug save plaka. Giliau pažvelgus, mes tuo ir skiriamės nuo rytų civilizacijų, pavyzdžiui, budizmo išpažinėjų, kurių gyvenimo tikslas yra tapti laimingu, kad žmogus atrastų vidinę ramybę ir t.t. Krikščionis taip pat gali galvoti, kad jo tikslas yra atrasti laimę Dievo akivaizdoje, tačiau Imanuelis Kantas šokiravo visus tiksliai pastebėdamas, jog krikščionio tikslas nėra būti laimingu. Krikščionio tikslas – būti išganytu, todėl tenka priimti tam tikrus sprendimus, kažką aukoti dažniausiai savo atžvilgiu. Tai mes vadiname pareiga, bandydami daryti pasaulį geresniu turime atlikti savo pareigą. Įdomu, jog tikime progresu, krikščionys turi Kristaus gimimą, visą istorinį naratyvą, tikime, kad eidami link paskutiniojo teismo dienos patys turime darytis geresniais. Rytų civilizacijos turi ciklinį mąstymą, neprogresinį, todėl dažnai vienas kito negalime suprasti. Tai skirtinga vertybių sistema, glūdinti pačiose mąstymo tradicijos ištakose.
Tačiau šis tavo išdėstytas požiūris šiandien nėra populiarus.
Nėra, bet tokioje civilizacijoje gimėme. Aš manau, kad jeigu mes norime būti krikščioniška civilizacija, tai tenka tą pareiginį mąstymo kultą ir priimti.
Studijavai simfoninį dirigavimą, tačiau daugelį metų vadovauji Vilniaus sakralinės muzikos chorui „Adoramus“. Kokia yra muzikos, giedojimo reikšmė liturgijoje, kaip sakralinė muzika atsirado tavo gyvenime?
Buvau Vilniaus Kalvarijų bažnyčios parapijietis. Tuomet konservatorijoje mokiausi choro dirigavimo, tad mane pakvietė vadovauti ansambliui, vėliau jis susijungė su Vilniaus šv. Jono vienuolyno choru ir tapo bendru choru, kuris pasivadino „Adoramus“. Po kiek laiko įstojau į simfoninio dirigavimo specialybę, bet darbas su choru natūraliai išliko. Man, lietuviui, labai artima vokalinė kultūra, Dainų švenčių, a cappella dainavimo tradicija. Apie muzikos reikšmę liturgijoje kalba daug teologų, pavyzdžiui, Šv. Augustinas pradžioje buvo suabejojęs jos reikšme liturgijoje, bet vėliau, išgirdęs Ambraziejiškąjį giedojimą Milane, pakeitė savo nuomonę supratęs, kad žmones labai stipriai veikia muzika. Jis abejojo, kur tas veikimas veda, link pikto ar link gero, bet suprato, kad sutvarkytas liturginis giedojimas gali turėti milžinišką efektą visuomenei. Ritmas, dermės, tekstas, visa tai – labai stipru. Jeigu norime visuomenę daryti geresne, tai muzika yra tam puikiai tinkama priemonė. Manau, kad Bažnyčia tai labai sąmoningai supranta ir muziką naudoja evangelizacijos tikslais.
2020 metais tavo iniciatyva Lietuvoje pirmą kartą įvyko liturginės muzikos kompozicijų konkursas, kuriame kompozitoriai kūrė liturgijai pritaikomus a cappella kūrinius lietuvių kalba, šiemet jis vyksta jau antrąjį kartą. Kaip tau kilo ši idėja?
Pirmiausia, mes su Vilniaus sakralinės muzikos choru „Adoramus“ visus kūrinius atlikdavome a cappella, ir aš pastebėjau, kad būtent tokių lietuvių kūrėjų kūrinių lietuvių kalba, kurie būtų be pritarimo, liturgijoje trūksta. Galiausiai mokydavomės lenkų ar liuteronų giesmių vertinius. Bandydavau išlaikyti kokybę, bet buvo ryškus kokybinių nacionalinių kūrinių trūkumas, kurį pastebėjau. Būdamas choro „Jauna muzika“ narys, ne kartą dainavau „Vox juventutis“ – jaunųjų kompozitorių konkurse ir mačiau, kad ten parašoma daug sakralinės muzikos kūrinių, bet tik vienas kitas, kuris galėtų būti pritaikomas liturgijoje. Tai ir kilo idėja padaryti konkursą tik liturginei muzikai ir taip plėsti šį repertuarą.
Negaila, jog pats negali dalyvauti?
Gaila.
Pats kuri liturgijai ir ne tik tinkamus kūrinius. Kaip randi laiko kūrybai, kaip tai prasidėjo?
Neturiu daug laiko kūrybai. Aš nemėgstu štampuoti kūrinių, jų rašau nedaug, esu kompozitorius mėgėjas. Turėjau gerus harmonijos mokytojus, kontrapunkto konservatorijoje mokiausi pas Teisutį Makačiną, taip pat mokiausi visų klasikinių komponavimo disciplinų. Kūrybą determinavo repertuaro poreikis, kurį bandžiau pats šiek tiek užpildyti, vėliau sukurdavau po vieną kitą kūrinėlį per metus, ir taip jie kaupėsi. Jie skirtingi, nors gal jau ir yra kažkoks savas braižas. Daugelį jų atlieka choras „Adoramus“. Idėjos komponavimui kyla skirtingai, bet pradžioje visuomet būna tekstas. Neseniai klausiau interviu su kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, kuris šiuo metu ruošia savo opuso premjerą Vilniaus miesto gimtadieniui pagal Kristinos Sabaliauskaitės tekstą. Jis minėjo, jog jam sudėtinga sugalvoti idėją, kai jau yra žodžiai, nes pirmiausia ieškantis muzikos. Man viskas vyksta atvirkščiai, pirmiausia yra tekstas, kuris inspiruoja. Žinoma, yra buvę, kad pirmiau gimsta melodija, bet dažniausiai pradedu nuo teksto. Čia didelę įtaką man padarė estų kompozitorius Arvo Pärtas ir Vaclovas Augustinas, pirmiausia žiūrėdami į žodį, o tik tada kas iš jo išplaukia.
Atrodo, jog visą laiką esi apsuptas muzikos, ką klausai, kai pats gali pasirinkti?
Aš labai daug ko klausau. Reikia daug klausyti, bet viena didžiausių mano gyvenimo meilių yra Gustavo Mahlerio muzika. Nežinau kodėl, tačiau ji mane labai stipriai veikia, tikrai myliu šią muziką: dainas ir simfoninę muziką, kurioje dažnai atsikartoja jo dainų melodijos. Tai – ypatingo gylio muzika, ypatingas ir jos komponavimas, jei iš dirigento perspektyvos analizuoji partitūrą. Vienos archyvuose yra tekę rankose laikyti G. Mahlerio rankraščius. Žinoma, svarbus ir jo gyvenimo kontekstas, mano atsiminimai iš gyvenimo Paryžiuje, Vienoje, kai pirmus kartus gyvai girdėjau šiuos opusus, stovėdamas po kelias valandas ir akių bei ausų atitraukti negalėdamas.
Dažnas draugas sako, kam eiti į koncertų salę, jei galiu namie ne tik paklausyti, bet ir pamatyti koncertus iš geriausių pasaulio salių. Kaip manai, ar gyvas garsas nepraranda aktualumo?
Šia prasme koncertų salės sau pakišo koją (juokiasi). Mechaninio garso, kuris išgaunamas ne elektroniniu būdu, o gyvomis vibracijomis, tu neišgausi. Na, tarkime ir tas pats choro koncertas, kai aplink tave gyvi balsai dainuoja, tu niekaip neperteiksi to įrašu. Gyvas skambesys yra kitoks, o dar tas azarto momentas, kai esi salėje, palaikai atlikėjus, kad nesuklystų, kad solisto kadencija gera būtų, kad sunkesnė vieta pavyktų, nes įraše jau viskas ramu, o koncerte visuomet veiksmas.