Pirmą kartą Emilę išgirdau visiškai atsitiktinai Bazelyje, Šveicarijoje. Balsas sklido lengvai, grakščiai, išblaškydamas visus klausytojų miegus saulėtą gegužės popietę. Antrą kartą apsilankiau jos koncerte Lietuvoje, o trečią kartą mes ir vėl susitikome Bazelyje, čia Emilė Ribokaitė gyvena ir studijuoja Bazelio senosios muzikos aukštojoje mokykloje, studentų vadinamoje tiesiog Schola.
Kaip apibūdintum, kas yra senoji muzika?
Senoji muzika skirtingų muzikologų yra apibrėžiama įvairiai. Aš studijuoju muziką, kuri apima laikotarpį nuo renesanso iki ankstyvojo romantizmo, tačiau Scholoje žmonės mokosi ir apie viduramžių muziką. Mano pagrindinė specializacija – baroko muzika. Tai yra didžiulis laikotarpis, tad sunku viską apimti. Mes, senosios muzikos atlikėjai, dažnai vartojame frazę „istorinis muzikos atlikimas“, nes mūsų tikslas yra ne tik atlikti senąją muziką, bet atlikti ją kaip įmanoma tiksliau, kaip tais laikais buvo atliekama. Mes skaitome daug istorinių šaltinių, turime daug paskaitų, susijusių su muzikos istorija, gilinamės į kontekstus, kad pabandytumėme suvokti ir atspėti, kaip mąstė to meto žmonės, kas jiems buvo gražu, kas patiko.
Ar klausytojai atpažįsta šią muziką, domisi ja? Koks yra senosios muzikos klausytojas?
Būna, jog koncertuose Lietuvoje stebiu publiką, nes žinau, jog atliksime tai, kas čia retai skamba. Tada labai bijau, nes važiuojame į kaimelius, mažus miestelius, todėl vis pagalvoju: „Dieve, ką aš čia vežu?“ Man gražu, man patinka, bet aš niekada nenoriu prievarta žmonėms to kišti. Buvo svarbu suvokti, koks didžiulis senosios muzikos poreikis egzistuoja ir kaip tai įdomu žmonėms. Esu nemažai koncertavusi su klasikinės muzikos repertuaru, anksčiau baigiau klasikinį dainavimą, mačiau Lietuvos publiką, mačiau užmigimą per koncertus ir pabudimą. Kai vieną žinomą gabaliuką padainuoji, tuomet jau bravo. Kai šį kartą su ansambliu atvažiavome į Lietuvą, apstulbau, nes nebuvau mačiusi tokio žmonių susidomėjimo. Tai parodo, kad ši muzika paliečia giliau, arčiau esmės.
Aš norėčiau, kad ši muzika būtų prieinama visiems. Man atrodo, jog dabar didžioji dalis klausytojų yra tie žmonės, kurie turi kažkokį intelektualinį priėjimą prie senosios muzikos. Kaip ieškoti šios muzikos? Jeigu atsidarysime YouTube, ką rašyti į paiešką? XVI a. muzika? Tikiu, kad reikia didinti prieinamumą prie senosios muzikos, nes mėgautis ir suprati šią muziką nereikia specifinių žinių. Koncertuodama žmonėms, kurie galbūt gyvenime negirdėjo renesanso muzikos, ir matydama jų susidomėjimą, suprantu, kad tas klausytojas gali būti bet kas. Mūsų, kaip atlikėjų, neatsiejama darbo dalis yra edukuoti.
Viduramžių, renesanso, baroko muzika yra vadinama senąja muzika. Kaip žmogui atskirti, kas yra kas? Kokie bruožai egzistuoja?
Manau, kad yra labai daug klišių, kaip mes įsivaizduojame muziką. Jeigu opera – tai daug vibrato, didžiulis dramatiškas orkestras. Operos atsiradimas žymi baroko pradžią, tada opera skambėjo kitaip, nors irgi yra laikoma opera. Pastaruoju metu ją galima išgirsti vis dažniau, nes šios operos populiarumas auga. Renesanso, viduramžių muzika gerai parodijuojama kompiuteriniuose žaidimuose, tokiuose filmuose kaip „Game of Thrones“, kur bandoma atkartoti tą stilistiką. Žinoma, yra tam tikros harmonijos taisyklės, tam tikri grožio standartai. Tai, kas buvo gražu viduramžiais, renesanso laikotarpiu buvo tabu. Buvo draudžiama naudoti tam tikrus intervalus, nes jie buvo laikomi neharmoningais. Esu pastebėjusi, jeigu kalbi su žmogumi apie viduramžių muziką, jam tai – grigališkasis choralas, o kiek dar yra pasaulietinės muzikos? Kartais prie moderniosios muzikos įpratusiai ausiai senosios muzikos atlikimas skamba keistai. Į Bazelį manęs aplankyti atvykusi sesė klausėsi mano repeticijos. Tuo metu aš praktikavausi pagražinimus, ir ji vienu metu pradėjo juoktis klausdama, kas nutiko mano balsui. Paaiškinau, kad darau istorinį pagražinimą, tačiau ji sakė, kad skamba negražiai. Aš ir pati jaučiu, kad daugiau klausantis šios muzikos prasiveria platesnis grožio suvokimas. Man pačiai yra daug atradimų, ir aš tikiu, kad senoji muzika yra arčiau žmogiškosios esmės, yra randama širdimi. Joje daug nuoširdumo. Prisimenu skaitytą knygą apie antropologiją, kurioje rašoma, jog mūsų smegenys nuo akmens amžiaus ne per daugiausia pasikeitė, tačiau pasikeitė mūsų aplinka. Mes, žmonės, turime nepažabojamą poreikį kurti, tačiau man atrodo, kad bekurdami mes kartais nukrypstame nuo savo esmės. Galbūt todėl senoji muzika man kalba tarsi tiesiai į sielą.
Ar senoji muzika turi savo geografinius rėžius? Į tavo pastarąjį koncertą Lietuvoje buvau pasikvietusi bičiulių iš Amerikos, kuriems ši muzika buvo visiškai negirdėta. Kur ši muzika sklinda dabar?
Įdomu, jog Scholoje yra labai daug amerikiečių studentų, bet galbūt todėl, kad tie žmonės, kurie užsiima senąja muzika, ir bazuojasi aplink vieni kitus. Europa yra senosios muzikos centras, ypač Bazelis. Aplinkybės lėmė, jog jie finansiškai turi galimybes čia atvežti geriausius dėstytojus, atlikėjus, gali jiems pasiūlyti čia dirbti. Esu girdėjusi, kad Amsterdame yra stiprus senosios muzikos centras, tačiau centrų buvimas tiesiogiai susijęs su muzikos šaltiniais. Daug senosios muzikos randama Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, tad sakyčiau, jog tai – Europos dalykas. Įdomu buvo sužinoti, kad kolonizuojant Ameriką, ten buvo atvežta to meto Europos muzika. Dabar mes turime renesanso muzikos iš Meksikos, kuri skamba europietiškai, bet turi ir meksikietiškų ritmų, kuriuos mes traktuojame kaip meksikietišką tradicinę muziką. Jie dainuoja taip ekstravertiškai, su tokia aistra, įdomu girdėti ir sovietinės kultūros pėdsakus. Man atrodo, kad senoji muzika šiuo metu labai plinta po pasaulį.
Esi baigusi klasikinį dainavimą, kaip atradai senąją muziką?
Turėjau gana miglotą įsivaizdavimą, kas yra senoji muzika, bet nuolat iš aplinkinių girdėdavau, kad mano balsas tiktų senajai muzikai. Nelabai supratau, ką tai reiškia, mažai buvau susidūrusi su šia muzika. Kai dar mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mūsų choro vadovas Romualdas Gražinis atnešdavo renesanso muzikos, madrigalų padainuoti. Mums jie labai patiko, tad jeigu kur nors su choru kelionėse važiuodavome metro, dainuodavome tuos renesanso madrigalus. Iš karto pajutau ryšį su šia muzika. Vėliau, būdama antrame, trečiame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, eidavau į visus masterclass’us. Lemtingas man buvo susitikimas LDK Valdovų rūmuose su viduramžių dainininku Prof. Dominique’u Vellardu, kuris dėstė Schola Cantorum Basiliensi. Jisai pastebėjo, jog mano basas tiktų senajai muzikai ir pakvietė į savo organizuojamus kursus Prancūzijoje. Aš ten nuvykau, vėliau mane pristatė Scholai ir taip aš ten atsidūriau. Tad mano atėjimas buvo asmeninių susitikimų dėka. Dažniausiai, kiek girdžiu iš kitų senosios muzikos atlikėjų, žmogaus gyvenime atsiranda kažkokia asmenybė, kuri nuveda į tinkamą vietą. Man tas žmogus kaip angelas sargas nusileido, nes būtent tuo metu galvojau visiškai mesti muziką. Jutau nusivylimą, kažkokią tuštumą, o senoji muzika man atvėrė naują gyvenimo etapą.
Ar tai, kad studijavai klasikinį dainavimą labiau trukdo ar padeda?
M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi chorvedybą, tad dainavimas buvo chorinis. Tada ketverius metus mokiausi operiniu vadinamo dainavimo. Manau, kad jeigu pedagogas geras, tai jis tavęs tikrai nesugadins, pagrindas yra kvėpavimas, balso technika, tačiau gali būti skonio prasme skirtingi dalykai. Didžiausias skirtumas, jog operiniame dainavime būnant auditorijoje man sakydavo įsivaizduoti, jog esu didelėje salėje, dainuoti tarsi didelėje salėje, o aš esu kambaryje. Kodėl aš turiu dainuoti kaip didelėje salėje? Man tai būdavo nesuvokiama. Senoji muzika atliekama žymiai akustiškesnėse, mažesnėse erdvėse, egzistuoja žymiai daugiau dinaminių skirtumų. Operoje balsas turi skambėti garsiai, nes yra didžiulis orkestras, o senieji instrumentai pagal savo natūrą skamba tyliau, tad balsas gali būti panašus į kalbėjimą, nors manau, kad gera balso technika vis tiek turi būti, kad ir kokią muziką atliktum.
Kai buvau tavo koncerte, minėjai, jog senoji muzika turi gyvenimiškų siužetų, nors gal mums ir atrodo, kad Renesanso epochoje žmones kamavo visai kitos problemos. Apie kokį gyvenimą pasakoja senoji muzika?
Kai ruošiau renesansinių dainų koncerto programą, įtraukiau itališkas ir prancūziškas dainas. Tuo metu dar buvo trubadūrai – dainiai, riteriai. Tai labai romantiška muzika, dažnai aistringa muzika, kartais netgi erotiška, tačiau man labai graži. Kartais atrodo, kad mes stigmatizuojame senus laikus bei senąją muziką tarsi savaime labai rimtus. Kaip ir žiūrint į senas fotografijas, kur matome tuos nesišypsančius, rimtus veidus, mums atrodo, kad visi anksčiau buvo brandesni negu kad mes dabar. Tais laikais, kai medicina dar nebuvo taip pažengusi, žmonės gyveno žymiai trumpiau, tačiau jie gyveno pilniau, pilnesne siela. Aš manau, kad tai atsispindi ir muzikoje, aistros verda, nes nėra tiek laiko, žmonės ten neklausia: „Ar sulauksiu tikros meilės? Ar sulauksiu tinkamo žmogaus?“ Pagrindinės temos: meilė, aistra. Įdomu sužinoti, kad žodžių reikšmės dabar yra pakitusios. Pavyzdžiui, žinome, jog vibrato – tai balso virpėjimas, operinis balsas. Mes dabar skaitome tuos senus traktatus ir ten rašoma: „Siaubingas dainininkas, tiek vibrato“, tad mes darome išvadą, matyt, reikia dainuoti be vibrato. Tada nueini į kitą paskaitą, kurioje nagrinėjame pačius pirmuosius (XIX a. pab.) dainininkų įrašus. Išlikusiuose gero muzikologo atsiliepimuose apie įrašus randame: „Šitas dainininkas – tai etalonas, dainuoja be vibrato“. Tada pasileidžiame įrašą ir ten skamba dabartinis operos solistas su tuo vibrato, kurį mes įsivaizduojame. Pradedi svarstyti, o ką gi reiškia be vibrato? Išsiaiškini, kad vibrato iki XX a. buvo neigiamas žodis, turėjo kitą reikšmę. Taip supranti, kiek nesusikalbėjimo gal būti iš nežinojimo. Arba kai dainų tekstuose girdime „amore, amore“, tai nereiškia „o meile, meile“. Pasirodo, jog tais laikais niekas taip tiesiogiai nebūtų kreipęsis į savo mylimąją. „Amore“ – tai amūras, o ne mylimoji. Vienoje itališkoje dainoje randame tokį tekstą: „Amūrai, nemiegok! Kelkis, kelkis, kaip tu gali miegoti, kai aš šitaip kankinuosi?“ Žinant reikšmę visiškai keičiasi tas, į kurį mes kreipiamės, ką mes dainuojame. Kreipiesi net ne tiesiogiai, o per tarpininką. Yra be galo įdomu suvokti, kaip keičiasi žodžių reikšmė.
Atrodo, kad senojoje muzikoje daug istorinio konteksto, siekio atkurti tai, kas buvo. Ar turite laisvės kaip atlikėjai?
Buvo laikas, kai galvojau, kad studijuosiu džiazo vokalą, tad mokiausi šiek tiek improvizuoti. Vėliau klasikinėje muzikoje improvizacijos buvo mažai, nes atrodė, jog etalonas yra atlikti kuo tiksliau, kaip kompozitorius užrašė. Senojoje muzikoje yra daug šaltinių, kur minima, jog kompozitorius tikisi, kad atlikėjas papildys, patobulins jo darbą. Tai reiškia, kad nors mes ir bandome suprasti, kaip tais laikais jie tai darė, bet yra daug improvizacijos. Aš netgi turiu improvizacijos paskaitas, kuriose mokausi improvizuoti kaip to meto žmogus. Pavyzdžiui, pastarojo koncerto Lietuvoje muzika atrodė taip, kad buvo tik melodija, kartais boso linija, o pati turi susirašyti akordus. Tai yra didžiulis darbas, jeigu nori atlikti istoriškai, turi tai daryti ne vien pagal savo suvokimą, o suprasti, kaip tais laikais žmonės elgėsi, kai turėjo dvi eilutes muzikos ir iš jų sukurdavo visą kūrinį.
Gyveni Šveicarijoje, ne Europos sąjungos šalyje, kur brangūs ir skambučiai, ir interneto ryšys. Kokia yra ši šalis? Kas tave žavi ar piktina?
Po čia praleistų poros metų požiūris labai pasikeitė: pripratau prie to, kas stebino. Tik atvažiavusi gyvenau su šveicarų šeima. Mane labai nustebino jų rutina: jie pasirinko gyventi vietoje, kuri yra arti jų darbo, kad galėtų kiekvieną dieną dvyliktą valandą visa šeima susirinkti pietauti, šeštą valandą – vakarieniauti. Negalėjau suprasti, kaip galima gyventi taip tiksliai, stebino ta tvarka. Gyvendama čia jaučiu didžiulį pasitikėjimą iš šveicarų, jaučiu, kad nėra tokios didelės kartų traumos. Čia labai ilgą laiką nebuvo karo, pastarąjį kartą kažkokie neramumai vyko tik XVIII amžiuje. Žmonės čia gali investuoti savo energiją į mokymąsi, tobulėjimą, į aukštos kokybės siekį. Nejaučiu, kad tai būtų traumuoti žmonės. Dabar, karo metu, kai atvyksta vis daugiau ukrainiečių, aš iš akių galiu pamatyti, kone per sekundę pasakyti, kad tai – ukrainietis. Taip skiriasi žmonės. Skiriasi ne tik iš apsirengimo stiliaus, bet ir iš reakcijos, to, kaip jie stebi aplinką. Žiūrėdama į mieste vaikštančius vietinius gali jausti ramybę: jie nesijaudina, nesidairo aplinkui. Aš atvažiavau gyventi į Šveicariją pas šeimą, kuri manęs nėra mačiusi, tik nuotrauką ir aprašymą, jog ieškau buto. Tik atvykus, jie man parodė, kur laiko pinigus, niekada nerakino namo, pasakė visus slaptažodžius. Juk buvau tik ką atvažiavusi, visiškai nepažįstama.
Šveicarai labai vertina kokybę, tačiau aš pasiilgstu spontaniškumo, kurį riboja ir kainos. Atrodo, kad gyvenu visai netoli kalnų, bet aš tuos kalnus mačiau gal du kartus per dvejus metus. Praeina bet koks spontaniškumas ir noras kažkur važiuoti, kai pamatai traukinio bilieto kainą, tada pagalvoji, kad man to galbūt nereikia, kainos tikrai apkarpo sparnus. Po dvejų metų Bazelyje suprantu, jog tai nėra mano paskutinė stotelė, norėčiau daugiau spontaniškumo gyvenime.
Ar šveicarai turi tautinį charakterį?
Turi. Žmonės malonūs, gera kokybė, bet norisi daugiau gyvenimo laisvės, pasimėgavimo, estetikos, nes jų suvokimas yra praktiškas, vokiškas. Nustembu, kaip jie apsirengia: sportiškai, patogiai, pinigus jie investuoja į kokybiškus daiktus. Jeigu čia apsirengiu taip, kaip kasdieną rengdavausi Lietuvoje, manęs iš karto klausia, ar šiandien turėsiu koncertą (juokiasi). Koncertinė kultūra taip pat visiškai kitokia, mane tiesiog pritrenkė, kad atlikėjai Bazelyje su savo dieniniais batais, golfu bažnyčioje prie altoriaus koncertuoja, o ir publika nėra linkusi puoštis. Eidama į operos teatrą apsirengiau savo aksominį paltuką, skrybėlaitę su plunksna. Ateinu, o rūbinėje kabykla pilna dviratininkų šalmų, šalia kurių liko pakabinta ta viena mano skrybėlė, net nuotrauką pasidariau. Ši situacija puikiai atspindi publikos kultūrą. Nemanau, kad žmonės dėl to kompleksuoja, man susidaro įspūdis, jog jie kitaip nesugalvoja. Žinoma, yra stebinančių dalykų, kartais gali atrodyti, kad šveicarams rūpi tik rutina, o tada ateina pavasario karnavalas (vok. Fasnacht). Tai tarsi Užgavėnės, kurios vyksta tris paras nuo keturių ryto iki keturių ryto. Negalėjau patikėti tuo, ką regėjau: visi su kaukėmis, kostiumais, ketvirtą ryto miestas pilnas žmonių, nors taip niekada nebūna, žmonės staiga laukiniais pasidaro, tris dienas linksminasi ir vėl grįžta į rutiną. Tie kontrastai tikrai juokingi, miestas iki kojos kulniuko pilnas konfeti, vaikai neša didžiulius blizgučių maišus, kiša tau už apykaklės, rotušės aikštėje kūrenami laužai, skamba piccolo fleitos, kuriomis groja visi vienu metu. Žmonės atsipalaidavę, o tada Katedros varpas muša keturias valandas ryto ir viskas pasibaigia. Labai norėjau pamatyti šios šventės pabaigą, tad nuėjau prie Katedros, ten buvo laidojama didžiulė morė, tik nuaidėjus varpams visi nustojo groti, tą pačią minutę atvažiavo valymo mašinos ir linksmybės baigėsi. Kartais Šveicarija su tokiais kontrastais išmuša mane iš vėžių, tačiau man tai patinka.
Ar lieka laiko kitoms veikloms studijuojant? Koks tavo laisvalaikis čia, Bazelyje?
Bakalauro studijų metu buvo labai daug paskaitų, dabar, kaip magistro studentė, aš mokausi planuoti savo laiką. Čiurlionkėje mano tvarkaraštis buvo užimtas nuo ryto iki vakaro, akademijoje gal kiek laisviau, tačiau visą laiką būdavo labai daug veiklos, dabar turiu kur kas daugiau laisvo laiko. Aš pati dabar turiu nuspręsti, ką su juo veikti. Stengiuosi pažinti apylinkes, man labai patinka gamta, o Bazelis yra Vokietijos ir Prancūzijos sandūroje, tad aplankau greta esančias apylinkes. Atvykusi į Bazelį pajutau, kad mano gyvenimas sulėtėjo, pradėjau vis labiau būti esamoje akimirkoje, gal tai susiję ir su senąja muzika. Vis dar ieškau balanso dienose, nes man gyventi taip tiksliai kaip šveicarams neišeina (juokiasi).
Kokios yra senosios muzikos atlikėjų perspektyvos?
Aš manau, kad kaip ir bet kuriam kitam dainininkui yra galimybės dainuoti chore, ansamblyje. Priklauso nuo to, ką pats organizuoji, kokius kontaktus susikuri studijuodamas. Daugelis užsiima pedagogine veikla arba savo festivalius kuria. Lietuvoje taip pat yra senosios muzikos atlikėjų, kurie labai daug gražių dalykų padaro. Esu turėjusi labai daug neapmokamų klasikinės muzikos koncertų, kur žmonės sakė: „Bus tau patirtis.“ Dabar, kai pasakau, kad atsivežu senosios muzikos ansamblį iš Šveicarijos, reakcija būna kitokia. Visi koncertai Lietuvoje, išskyrus vieną, buvo apmokami. Mane tai motyvuoja, kai žinau, jog žmonėms įdomu, jog net ir mažame miestelyje Skapiškyje žmonės tai finansuoja. Koncertas Skapiškyje vyko liepos 6 dieną, aplinkui buvo daug kitų renginių. Mums skambina kultūros centro organizatorė ir sako: „Žinokite, neaišku, ar kas nors ateis, nes Biplanai atvažiavo į Kupiškį.“ Miestelio populiacija, bijau pameluoti kokio dydžio, bet į mūsų koncertą atėjo dvi trečiosios. Kunigas pirmoje eilėje sėdėjo, gal jis Mišių metu kažką pasakė? Pilna salė žmonių, organizatorė liko apakusi iš nuostabos. Žmonės filmavo, žiūrėjo ir nesijautė, kad žiovautų, jiems tai buvo nauja. Koncertui pasibaigus nebuvo pabaigos jausmo, jie buvo nustebę, kodėl tai baigėsi.
Kokia būtų tavo profesinė svajonė?
Klasikinės muzikos pasaulyje yra garsiosios salės: Carnegie Hall (Niujorkas), La Scala (Milanas). Tai etaloniniai teatrai, kurie yra tikslas. Savaime suprantama, kad jeigu esi geras atlikėjas, tai tu ten koncertuoji. Senojoje muzikoje, bent jau aš nežinau, kad būtų tokios etaloninės vietos. Žinau, kad mokymosi centras yra Bazelis, taip pat žinau, kad Bazelis nėra mano paskutinė stotelė, ir jaučiu labai didelį norą grįžti į Lietuvą, skirti savo energiją tos muzikos populiarinimui, prisidėti prie tos augančios bendruomenės. Aš tikiu, kad senoji muzika gali būti labai daug ką atverianti. Man pačiai ji atvėrė daug kitokio muzikos suvokimo, pajautimo ir nuoširdumo. Norėčiau tuo dalintis, nes tuo tikiu.
Ką pasiūlytum paklausyti mūsų skaitytojams? Ką mėgsti klausytis ne studijų metu?
Yra tiek daug gerų dalykų Spotify ir YouTube. Mano vienas mylimiausių kompozitorių išlieka Claudio Monteverdis. Tai vienas pirmųjų operos kūrėjų, gyvenęs XVII a. Aš manau, kad klausytojui būtų labai įdomu išgirsti ir palyginti jo operas su dabartinėmis. Kalbant apie kitokią muziką – labai myliu džiazą, mėgstu pasiklausyti ir popso. Dabar klausiau Beyonce naujo albumo. Jis mane taip užkabliavo. Einu dabar į Scholą ir ausinėse Beyonce. Man tikrai labai patinka tyrinėti, įsijungiu albumą ir pasiklausau nuo pradžios iki pabaigos, o tada galvoju, kokie muzikos dėsniai čia veikia. Įdomu, nes yra panašumų su senąja muzika – tam tikri dalykai, dėsniai niekada nesikeičia.
