„Nedirbsi sau jokio atvaizdo!“ Skirtingose krikščioniškose tradicijose pastebimos vis kitokios šio dieviškojo įsakymo sampratos. Pristatome pokalbį su menotyrininke, katalike Sigita Maslauskaite-Mažyliene ir evangelikų reformatų dvasininku Holgeriu Lahayne. Pasistengsime aptarti, koks yra krikščionybės santykis su vaizduojamuoju menu, ką apie tai sako Šventasis Raštas, kodėl vienos tikėjimo tradicijos yra išplėtojusios ir vertina ikonografiją, o kitos jos atžvilgiu nusiteikusios skeptiškai arba apskritai neigia.
Pokalbio pradžioje norėtųsi labiau susipažinti su pašnekovais, suprasti, kuo ši tema jiems svarbi. Sigita, koks jūsų santykis su krikščioniškuoju tikėjimu?
Sigita: Džiaugiuosi, kad užaugau, gerąja prasme, tradicinėje katalikų šeimoje. Nors mano vaikystė – gūdus sovietmetis, bet tėvai man įskiepijo bekompromisinės laikysenos supratimą. Nebuvo kažkokios labai ypatingos disidensijos, bet sekmadieniais į bažnyčią eidavome nesislapstydami. Tėvai buvo susitaikę su tuo, kad nedarys jokios karjeros, bet viskas vyko be ypatingų traumų. Prisimenu tai kaip labai šviesų laikotarpį šeimos rate, nepaisant aplinkui esančio ganėtinai pilko vaizdo tiek mokykloje, tiek apskritai.
Mano studijos Dailės akademijoje prasidėjo su Nepriklausomybe. Tas metas buvo pasaulio, geležinių sienų griuvimo, vakarietiškos kultūros, meno pažinimo, bet taip pat šiokio tokio nutolimo nuo Bažnyčios laikotarpis. Jaunystė, o ir užgriuvusios svaiginančios permainos, svaiginanti nepriklausomos Lietuvos istorijos pradžia. Tapybos studijomis Dailės akademijoje esu labai patenkinta, bet jas baiginėdama pajutau žinių troškimą. Buvome labiau empirikai: tapyti, dirbti… Kaip muzikantas griežia kiekvieną dieną, tai ir mes nuolat dirbome. Taigi pajutau proto alkį. Juolab, kad mano mama, atgavus Nepriklausomybę, iš baldų inžinierės persikvalifikavo į katechetę. Įkvėpė jos knygos, pogrindinės studijos, kurioms vadovavo kunigas Vaclovas Aliulis, Vilniaus universitete apgintas magistro laipsnis iš Heideggerio ir Kierkegaardo.
Dėl šeimos aplinkos ir tėvų raginimo pradėjau ieškoti galimybių išvykti mokytis kažko kito nei tapybos. Svajojau apie restauraciją Romoje, bet ten patekti nebuvo įmanoma. Įstojau į Jėzuitų Grigaliaus universitetą, kur baigiau meno istorijos studijas. Tai ypatingo laipsnio nesuteikė, bet aukštasis mokslas pasotino žinių alkį. Treji metai Romoje, ir apskritai Italijoje, buvo begalinė euforija. Prisimenu tai kaip pirmosios meilės laikotarpį.