Dažnas mūsų įsisuka į pamąstymus: „kas tas gyvenimas?“, „kaip jį įprasminti?“, „kas šiandien man gyvybiškai svarbu?“. Nors pokalbiui savo dėstytoją literatūrologą, eseisą, Vilniaus universiteto docentą Regimantą Tamošaitį pakviečiu norėdama daugiau sužinoti apie literatūrą, bet, kaip įprasta docentui, natūraliai drauge nuklystame į atsakymų į išvardintus klausimus paieškas. Taigi ir kalbamės apie literatūrą ir gyvenimą – gal ir neįmanoma to atsieti?
Atėjęs pavasaris palengvino mūsų mintis, atnešė džiaugsmo į širdis. Kaip jūsų atveju: ar šiltasis metų laikas turi įtakos jūsų idėjoms, kūrybai, ar veikia jūsų gyvenimą?
Džiugina širdį šis gražus metų laikas, tačiau kūrybinė veikla priklauso ne tiek nuo metų laikų, kiek nuo darbų. Man, kaip dirbančiam universitete, pavasarį padaugėja įvairių pedagoginių pareigų, kaip kad studentų darbų skaitymas, konsultavimas, ruošimasis gynimams. Didelis užimtumas neleidžia atsipalaiduoti ir imtis kūrybos, įkvėpimo pagautam kažką ten sau rašinėti. Tam tiesiog nelieka laiko. Gal dėkingesnis metų laikas yra ruduo, kai dar tų rimtų darbų nėra. Kai gamta melancholiška, kai viskas pasaulyje tarsi traukiasi, kai žmogus jau užsidarinėja savo erdvėse. Tai va, tokioje kamerinėje erdvėje, su tokia melancholiška nuotaika lengviau užsimiršti ir įsigilinti į savo paties mintis. Bet šiaip iš tikrųjų įdomu, jeigu pažiūrėčiau, kiek ko esu parašęs, kuriuo metų laiku tas kūrybinis derlius yra didžiausias.
Kaip žinia, neseniai prasidėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamas festivalis „Poezijos pavasaris 2023“. Tad kokie jūsų įspūdžiai apie šį renginį? Kas labiausiai sužavėjo?
Šį „Poezijos pavasarį“ man dar sunku vertinti, nes jis yra dar pernelyg arti, bet apskritai bendras festivalio įspūdis yra stiprus. Tai metų šventė. Kūrybinė menininkų šventė. Gal skambės paradoksaliai, bet man festivalio renginiuose svarbiausia ne tiek poezija, kiek kūrėjų ir skaitytojų susitikimas gražiausiose Lietuvos vietose nuostabiausiu metų laiku – pavasarį. Kelionės po kraštą yra nepaprastos. Puiku išgirsti skaitomą poetinį žodį, pamatyti autorius, pajusti juos gyvai ir iš arti, kokie jie yra tarp žmonių, kaip jie skaito. Ilgam įsimenu jų balsus. Visa tai spalvinga, turtinga ir išlieka įspūdžių visiems metams. Bet pačios poezijos tai negirdžiu. Ji man kažką byloja tik tuomet, kai ją skaitau iš knygos, tyloje. Net ne iš kompiuterio – man poezija, kaip ir proza, visų pirma yra reali, apčiuopiama, rankomis jaučiama knyga. Aš suprantu poeziją tada, kai ji man skamba galvoje, mintyse. Ten ji įgyja prasmę, ima rezonuoti su mano vidiniu gyvenimu. O tai, kas skaitoma renginiuose, yra tik garsas. Daug garsų. Ten ir žmonės šurmuliuoja, ir vėjas ūžia, ir dar yra daugybė visokių kitų sąmonę blaškančių veiksnių. Tiesiog sunku aiškiai išgirsti ir suprasti, apie ką tos jų eilės byloja. Bet vis tiek gražu. Kaip paukštelių giesmės. Malonu klausyti skaitančiųjų balso tembro, kurio dėka pajunti žmogaus charakterį, temperamentą, kartais net likimą. Tai – neverbalinės komunikacijos aspektas. Juk ir muzikos klausantis, kai atlikėjai ką nors dainuoja kokia nors mums nelabai suprantama kalba, jų dainos gali žavėti. Žodžiai nėra patys svarbiausi, kur kas svarbiau yra intonacijos, tembrai, ritmas, melodija. Žodžių gal geriau net nesuprasti, nes daugelis dainų tekstų yra tiesiog banalybės. Žodžiai trukdo, o daina, tų žodžių nesuprantant, jaudina. Taip man ir „Poezijos pavasaris“ – toks savotiškas paukščių čiulbėjimas. Kaip ir nurodo festivalio logotipas – tas mėlynas stilizuotas paukštelis. Pavasarį to paukščių čiulbėjimo būna daugiausia, giedorėliai putoja gamtoje aršiausiai, ir nors mes nesuprantame, apie ką jie sau ten čiulba, vis tiek labai malonu klausyti. Gyvybės balsas, pavasario linksmybės. Ir į tas linksmybes gražiai įsijungia poetai. Jų eilės tokioje gaivališkoje terpėje skamba dar gražiau, nors apie ką jie ten – man sunku suprasti. Na, gal kitų dalyvių klausa geresnė, gal jie aiškiau pagauna žodžius, bet aš su poezija susitinku tik knygoje ir tyloje. Visa kita – tiesiog gamta. Gyvybė. Pavasario šventė. Ir kasmet laukiu tos šventės kaip prasmingiausio metų įvykio. Gaila tik, kad šiemet man nedaug tų galimybių visur sudalyvauti. Seniau aktyviai dalyvaudavau, bet dabar ne. Tekdavo susitikimuose pristatinėti poetus, kalbėti apie jų kūrybą, pasisakyti festivalio konferencijose. Visa tai man daug davė, pirmiausia – žmogiškuoju požiūriu, kaip laiminga galimybė bendrauti. Tačiau viskas praeina, viskas baigiasi. Ypač, kai aš pats nesu poetas ir nelendu drumsti skaidrių poetinių pavasario vandenų savo samprotavimais apie kūrybą. Kam to reikia? Man – nelabai. Ateina laikas, kai baigiasi ir poezija, kai šviesos yra išjungiamos – taip pasakyta vienoje iš nedaugelio prasmingų dainų. Anksčiau būdavau lyg toks intarpas tarp skaitančių poetų, kad jie galėtų pailsėti. Pasakydavau ką nors tokio, reflektuodamas poezijos procesus ir kūrybos svarbą, o tada motyvuoti poetai vėl imdavosi savų skaitymų. Dabar noriu į viską žiūrėti iš toliau, nes pasijusti visiškai nesvarbiam bei tolimam yra gera. Ypatingas lengvumo pojūtis. Reikia būti kaip ir gamtoje – negąsdinti strazdo giesmininko, tegul sau gieda…