Prieš 700 metų sukaukus geležiniam vilkui, kad garsas apie Vilnių pasklis po visą pasaulį, prie to įgyvendinimo prisidėjo ir žydų bendruomenė. Tada, kai dėl lenkų okupacijos Vilnius negalėjo būti Lietuvos sostine, čia toliau klestėjo žydų kultūra, miestą pavertusi pasauline jidiš sostine. Kad Vilnius svarbus jidiš kultūrai rodo ir tai, jog XX a. ketvirtajame dešimtmetyje avangardinė žydų menininkų grupuotė pasivadino „Jung Vilne“ (liet. Jaunasis Vilnius).
„Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, / Apipintas kerpėm ir samanom pilkom; / Kiekviena siena – pergamentas, / kiekvienas akmuo – šventas raštas“.
(iš Moišės Kulbako poemos „Vilnius“. Išvertė Alfonsas Bukontas)
Tarp žydų buvo paplitęs posakis: „Jeigu nori uždirbti pinigų, keliauk į Lodzę, jei nori išminties – į Vilnių.“ XX a. pirmoje pusėje Vilniuje vis dar būrėsi žydų inteligentija. Jo gatvėmis vaikščiojo ir vienas didžiausių to meto jidiš literatūros atstovų – poetas Moišė Kulbakas (1896–1937). Gimęs Smurgainyse, Pirmojo pasaulio karo metus Kulbakas praleido mokytojaudamas našlaičių prieglaudoje Kaune, kur pradėjo kurti poeziją hebrajiškai, netrukus ir jidiš kalba. Vėliau trumpam buvo nuvykęs pas tėvus į Minską, šiek tiek pabuvojo ir Vilniuje. Netrukus Kulbakas persikėlė gyventi į Berlyną (1920–1923 m.), kur klestėjo modernioji jidiš kalba. Nors gyveno varganai, be nuolatinio uždarbio, Berlyne jis susipažino su jidiš ir Vakarų kultūros reiškiniais, paplitusia modernizmo srove, lankydavosi teatruose ir parodose, perskaitė nemažai literatūros. 1923 m. jis grįžo į Vilnių ir buvo šiltai sutiktas vietinių žydų, tapo vienu ryškiausių jidiš kultūros atstovų mieste. Jis mokė jidiš literatūros mokyklose ir mokytojų seminare, kur su savo studentais rengė ir jidiš bei kitų kultūrų spektaklius. 1927 m. jis buvo išrinktas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN (iš ang. poets, essayists, novelists – poetai, eseistai, prozininkai) klubo prezidentu. Būdamas tokiu didžiu miesto literatu, nenuostabu, kad Moišė Kulbakas buvo vienas didžiausių jidiš modernistinės menininkų grupės „Jung Vilne“ autoritetų.
Kulbako kūryboje pinasi jidiš ir Vakarų Europos kultūrinis palikimas, vietinių žydų folkloras ir Viduramžių mistika, realybė ir transcendencija. Trumpai apibūdinus, ji vadinama Lietuvos žydų literatūrinio modernizmo sinteze. 2021 m. pirmą kartą pasirodė jo proza lietuvių kalba – leidykla „Odilė“ išleido romaną „Mesijas, Efraimo sūnus“ (išvertė Mindaugas Kvietkauskas).
„Ne veltui Vilniuje buvo sakoma, kad tiek žmonių reb Šulkės sinagogoje dieną naktį studijuodavo Torą, jog net suolai buvo treifni nuo išsiskyrusių kūno riebalų, užtat širdys košerinės.“
(iš Chaimo Gradės novelės „Neila“. Išvertė Ilona Murauskaitė)
„Nuo Šulhoifo iki Stiklių gatvės“ (Fun Šulhoif biz Glezer-gas) – tokiu 1927 m. parodos pavadinimu vienijama visa įvairiapusė Vilniaus žydų bendruomenė. Ji turi savo ilgametes tradicijas – tam atstovauja Šulhoifas, sinagogos kiemas, istoriškai reikšmingas tiek maldos namais, tiek Vilniaus Gaono studija. Tačiau žydų kultūrai priklauso ir šiuolaikinio pasaulio ypatumai – sekuliari žydų dirbančiųjų klasė, kurią reprezentuoja Stiklių gatvė.
Paroda sulaukė didžiulio pasisekimo. Dėl šios priežasties rašytojai Šloimė Beilis ir Šimšonas Kahanas nusprendė, jog žydų literatams ir kitų pakraipų menininkams reikėtų toliau burtis, kad dalindamiesi savo kūryba jie galėtų lavinti savo meninius sugebėjimus. Vis dėlto susirinkimais susidomėjo mažiau nei tikėtasi, o ir pirmieji susitikimai vyko tik neformalioje aplinkoje – tiesiog organizatorių virtuvėse. Pirmųjų susibūrimo dalyvių net nebeliko grupuotėje, kai 1934 m. ji išleido savo pirmąjį leidinį. Ir tų, su kuriais dabar labiausiai sietinas vėliau gautas „Jung Vilne“ vardas, nebuvo grupės ištakose.
Vis dėlto vienas iš miesto šviesuolių – „Žydų literatūros, spaudos ir filologijos leksikono“ sudarytojas, literatūrologas Zalmenas Reizenas – ypač palaikė šią iniciatyvą. 1929-ųjų metų spalio 11 d. savo redaguojamame laikraštyje „Vilner tog“ (liet. Vilniaus diena) jis paskelbė pirmąją kolektyvinę rašytojų publikaciją pavadinimu „Der arainmarš fun Jung Vilne in der jidišer literatur“ (liet. Jaunojo Vilniaus triumfo žygis į jidiš literatūrą). Įžanginiame žodyje Z. Reizenas rašo, kad Vilnius nebūtų Vilnius, jei iš jo neiškiltų literatai, tad džiaugiasi, kad šis leidinys gali palydėti jaunuosius jidiš poetus į Šiaurės Jeruzalę. Apie „Jung Vilne“ (liet. Jaunasis Vilnius) menininkų grupę garsas pasklido po visą miestą.
Kaip pirminio impulso – 1927-ųjų metų parodos – taip ir Reizeno pakrikštytas pavadinimas „Jung Vilne“ yra kontrastingas – prisimenant istorinę miesto svarbą, branginamas tradicinis žydų pasaulis. Savo kūryba grupės menininkai bandė įprasminti Vilniaus kultūrinį, politinį gyvenimą, tačiau grupė neprisirišo vien tik prie Vilniaus ir leidosi į kosmopolitizmą megzdami dialogą su jidiš ir Vakarų literatūros tradicijomis. Tame ir slypi priešprieša – nors tradicijos atspindi senąjį pasaulį, pridedamas žodelis „jung“ – jaunasis.
„Jung Vilne“ niekada nebuvo paskelbę savo kūrybinio manifesto. Dėl šios priežasties grupuotės veikla tęsėsi gana ilgai – manifesto nebuvimas leido menininkams kurti taip, kaip jie norėjo; grupuotės menininkai išliko saikingi nesiekdami poetinio maišto, apversti aukštyn kojom jidiš literatūrą, ko norėjo kitos to meto tarpukario Lenkijos žydų avangardinės grupės. Visų „Jung Vilne“ narių kūryba buvo skirtinga, tad jie turėjo savo nišą. Pavyzdžiui, Šimšonui Kahanui (1905–1941) rūpėjo tarpkultūriniai santykiai tarp žydų, lietuvių ir romų. Šmerkė Kačerginskis (1908-1954) siekė populistinių tikslų, tad rašė apie tuo metu socialinę realybę atspindinčius reportažus. Leizerio Vulfo (1910–1943) kūryboje daug grotesko ir laisvo kalbinio eksperimentavimo, perrašydamas žydų ir ne tik kūrinius jis kūrė literatūrines parodijas. O Chaimo Gradės (1910–1982) kūryboje atsispindi įtampa tarp tradicinio Toros studijų ir sekuliarios kultūros pasaulių. Iš viso grupuotėje buvo apie 30 narių.
„Jung Vilne“ oficialiai nebuvo paskelbę savo politinės pakraipos, nors dauguma menininkų buvo kairiųjų pažiūrų. Tai lėmė jų socialinė aplinka. Jie gimė 1905–1913 m., yra kilę iš neturtingų šeimų, keli iš jų buvo našlaičiai ir dauguma turėjo dirbti sunkius fizinius darbus. Išimtis – Chaimas Gradė ir Avromas Suckeveris, mokęsi neseniai įsteigtoje jidiš sekuliaroje mokymosi sistemoje, kur įgijo daug žinių apie jidiš ir Europos kultūrą.
„Jung Vilne“ grupė buvo itin vietinių remiama, ir jie patys stengėsi būti ne užsidarę, o megzti kontaktus tiek su to meto Lenkijos žydų menininkais, tiek su žydų literatais iš Kauno po to, kai 1938-aisiais metais Lietuva atnaujino diplomatinius santykius su Lenkija ir 1939 m. atgavo Vilniaus kraštą. Kartu Vilniaus ir Kauno žydų menininkai parengė kelis literatūros ir meno almanachus „Naje Bleter“ (1939 m. „Nauji puslapiai“) ir „Bleter“ (1940 m. „Puslapiai“).
Bandyta užmegzti ryšius ir su kitomis menininkų grupuotėmis Vilniuje, vis dėlto antisemitizmas darė savo. Z. Reisenas troško, kad žydų ir lenkų menininkai susitiktų tiek renginiuose, tiek kasdienybėje. 1931–1934 m. Vilniuje būrėsi lenkų literatų grupuotė „Żagary“ (nuo lietuviško žodžio žagarai), kuriai priklausė ir Česlovas Milošas. „Żagary“ norėjo įnešti naujo vėjo į savo leidinius spausdindami baltarusių, lietuvių ir žydų darbus. Jie taip pat kvietė „Jung Vilne“ narius į savo literatūrinius renginius, tačiau artimesnis ryšys tarp skirtingų tautybių kūrėjų neužsimezgė. XXI a. pradžioje Č. Milošas dalinosi, kad „Jung Vilne“ tikrai ateidavo į „Żagary“ organizuojamus renginius, bet jis galėjo įvardyti tik vieną asmenį – Avromą Suckeverį.
„Ir kaukši kulnys į taktą: / Kur link, kur link, kur link? / Iš senojo Vilniaus gatvių / Mus veža Berlyno link.“
(iš A. Suckeverio eilėraščio „Batų vežimas“, parašyto Vilniaus gete. Išvertė Mindaugas Kvietkauskas)
Kalbant plačiau apie Avromą Suckeverį (1913–2010), jį beveik galėtume apibūdinti psalmės žodžiais: „akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo
kertiniu akmeniu“ (Ps 118, 22). Daugiausiai „Jung Vilne“ veiklą organizavęs poetas Š. Kačerginskis iš pat pradžių nenorėjo priimti į grupę jaunojo A. Suckeverio, galiausiai tapusio vienu žinomiausių jos narių. Kačerginskio žodžiais tariant, „gyvename plieno, o ne krištolo laikais“. Jis norėjo, kad „Jung Vilne“ atlieptų tuo metu visuomenėje esančius pokyčius, žydų kultūrą. O Suckeverio kūryboje apstu individualizmo, nebūdingo to meto socialinėms idėjoms, taip pat poetinio gamtos estetizmo. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Suckeverio kūryboje dar labiau atsispindėjo gamta, savo šaknų vertinimas, skaudūs egzistenciniai klausimai. Ir, kaip sako judaistikos tyrinėtojas Mindaugas Kvietkauskas, „lietuvių skaitytojas negali nepajusti paralelės: tuo pat metu labai panašia kryptimi ėjo debiutuojanti žemininkų karta, Vytauto Mačernio bendraamžiai.“ Suckeveris nesiliovė naudoti gamtos motyvų ir karo metais, nes norėjo pabrėžti išliekančias aukštesniąsias vertybes, tarp kurių yra ir poezija.
Kaip ir M. Kulbakas, Avromas Suckeveris gimė Smurgainyse, tačiau vaikystę praleido Sibire. Grįžęs jis gyveno Vilniuje, studijavo literatūrą Vilniaus universitete, kur pamilo Adomo Mickevičiaus ir Julijaus Slovackio kūrybą. Suckeveris buvo vienas iš nedaugelio „Jung Vilne“ narių, kurie išgyveno karą ir holokaustą. Nacių okupacijos metais jis kalėjo Vilniaus gete bei paslapčiomis gelbėjo nacių naikinamas žydų knygas. Tiek jis, tiek Š. Kačeginskis priklausė būriams, kurie priešinosi nacizmui. Vėliau, kiek leido geto sąlygos, jie kartu bandė susisteminti išlikusį Lietuvos žydų kultūros palikimą, dabar saugomą Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fonduose. Avromas Suckeveris tapo pirmuoju šio muziejaus direktoriumi. 1946 m. per Niurnbergo procesą jis liudijo nacių nusikaltimus Vilniuje, o nuo 1947 m. Suckeveris gyveno Palestinoje. Tad jo kūryboje taip pat vaizduojama holokausto tragedija, nesunaikinamas dvasios didingumas ir Izraelio istorija bei gamta.
„Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas pasibaigė, jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai priėmė iš VIEŠPATIES rankų už visas savo nuodėmes.“ (Iz 40, 1-2)
Taigi, Antrasis pasaulinis karas nutraukė „Jung Vilne“ veiklą, tačiau ji prisimenama kaip jauniausia ir įtakingiausia tarpukario Lenkijos žydų avangardinė grupė.
Atminties ženklų pamažu galima rasti ir Vilniuje, kuris Antrojo pasaulinio karo metais prarado per amžius itin svarbią savo miesto dalį. Pavyzdžiui, nuo 2018-ųjų metų buvusiame žydų kvartale, Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžoje pamoti ranka galima vienam ryškiausių Kulbako poemos „Vilnius“ (išl. 1927 m.) simbolių – „Vandens nešėjui“ (skulp. Romas Kvintas). Poemoje Vilniaus miestas – jo gyventojų gyvenimo būdo metafora, jame įsikūnija šiuolaikinės žydų kultūros turtingumas, slypintis iš sudėtingos praeities.
Nors Šulhoifo kieme didžioji sinagoga nebestovi, nuo 1997 m. ten galima nusišypsoti „Išminčiui“ (skulp. Teodoras Kazimieras Valaitis, atkūrė Mindaugas Šnipas) – Vilniaus Gaonui. O 2022-ųjų metų rugpjūtį spaudoje atsirado pasvarstymai, kaip pavadinti bevardžius Vilniaus tiltus – vienas iš pasiūlytų variantų buvo „Jung Vilne“, kitas, beje, „Żagary“.
Ir visa tai reikalinga, kad istorinė atmintis neišnyktų ir jos pagrindu galėtume kurti toliau. Visai kaip „Jung Vilne“ – naujai, tačiau besiremiant tradicijomis.
