Kas siejo Vytautą Kernagį, Ingeborgą Dapkūnaitę, Giedrę Beinoriūtę ir Vytautą V. Landsbergį? Kadaise jų visų lankyta teatro studija „Elementorius“. Tai seniausias šalyje ir gilias tradicijas turintis aktorės Valerijos Marcinkevičiūtės-Karalienės įkurtas teatro būrelis Vilniaus moksleiviams. Praėjusių metų spalį buvo minima 55 metų sukaktis, o dar prieš penkerius metus išleista prisiminimų knyga „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“ (sudarytoja humanitarinių mokslų daktarė, buvusi studijos narė Dalia Cidzikaitė). Nuo įsikūrimo šis būrelis skaičiuoja užauginęs apie šešiasdešimt aktorių, per dvidešimt teatro, kino ir televizijos režisierių, keturis nacionalinės premijos, devynis „Sidabrinės gervės“, devyniolika „Aukso kryžiaus“ premijų laureatus, o kiek dar rašytojų, teatro kritikų, žurnalistų, dailininkų. Dabartiniai šios studijos vadovai, kadaise ir patys lankę būrelį – Eglė ir Gediminas Storpirščiai. Juos kalbinu tikėdamasi išgirsti, kas būdinga šiai legendinei teatro studijai, ką ji duoda jaunam žmogui ir kokią šio ilgamečio ir tvirtus principus turinčio būrelio reikšmę mato patys studijos vadovai.
Egle, Gediminai, kaip jūsų pačių gyvenimai pakrypo į teatrą, o paskui ir į teatro pedagogiką – į „Elementoriaus“ studiją?
Gediminas: Teatras mano gyvenime, dar vaikystėje, atsirado brolio dėka – iki jo mūsų giminėje aktorių nebuvo. Atsimenu brolio bendrakursių apsilankymus mūsų namuose. Didžiausią įspūdį paliko tų studentų, bet vaiko akimis suaugusių žmonių, bendravimas: jie daug juokaudavo, žaisdavo, dainuodavo. Tokia elgsena labai skyrėsi nuo kitų sutiktų suaugusių, o tai turbūt ir padėjo apsispręsti, ką noriu veikti gyvenime.
Paskui mokykloje prasidėjo muzikinės, teatrinės paieškos. Gintaras Varnas buvo mano klasės draugas, vaidinau jo pastatytame spektaklyje. Lemtingas ženklas buvo, kai kitas klasės draugas Vytautas V. Landsbergis papasakojo apie Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose, veikiantį teatro būrelį, vadovaujamą Karalienės. Mane sudomino, kad jį kažkada lankė Vytautas Kernagis. Čia susipažinau su Egle. Kai baigiau teatro mokslus LMTA, Karalienė paprašė su būrelio auklėtiniais pastatyti Naujametinį spektaklį. Tuo metu Profsąjungų rūmuose vykdavo pagrindinė miesto Naujametinės eglutės šventė, virš tūkstančio vaikų sutilpdavo žiūrovų salėje. Dvi savaites spektaklis kasdien buvo rodomas po tris-keturis kartus. Nuo tada „Elementoriuje“ esu kaip vadovas.
Eglė: Ir aš anksti susipažinau su aktoriaus specialybe. Kai mano mama, Valerija Marcinkevičiūtė Karalienė, pradžioje vaidinusi Kauno Jaunojo žiūrovo teatre, gavo pasiūlymą dirbti naujai įsikūrusio Jaunimo teatro trupėje, mūsų šeima persikėlė į Vilnių. Mes, tuometiniai aktorių vaikai, dažnai vykdavome kartu su tėvais į gastroles, kartais mums irgi tekdavo vaidinti spektakliuose. Man ši specialybė buvo patraukli, bet kasdieniška, visai kitaip nei Gediminui. Kasdien matydavau, kaip aktoriai ruošiasi, dažosi, valosi grimą…
Tiesa, pirmąjį spektaklį-operą teko režisuoti dar M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ten atlikau ir pagrindinį Dezdemonos vaidmenį. Menų mokykloje tradicija, kad abiturientai stato operą, išlikusi iki šiol. Tad viskas, matyt, neatsitiktinai.
Iš pradžių aš mamos būrelio nelankiau. Kadangi mokiausi menų mokykloje, kitiems užsiėmimams paprasčiausiai nelikdavo laiko. Vieną vasarą, kai dar mokiausi dešimtoje klasėje, „Riešutų duonos“ filmavimo aikštelėje susipažinau su Vytuku Landsbergiu. Jis man papasakojo apie teatro būrelį, kurį norėtų lankyti… „Čia gi mano mamos būrelis!” – jam atsakiau.
Rudenį į pirmą repeticiją nuėjau kartu, kad jam būtų drąsiau. O tada susipažinau su Gediminu… Pagal specialybę esu muzikantė – chorinio dirigavimo, dainavimo, muzikos pedagogikos žmogus. Vėliau, paprašyta Gedimino ir sergančios mamos palaiminta, ją pavaduodama ėmiau vadovauti jaunesniajai teatro studijos grupei. Šiemet jau dvidešimt penkeri metai, kai dirbu „Elementoriuje“.
Gediminas: Reikia pasakyti, kad Karalienė turėjo kažkokią stebuklingą galią, traukiančią vaikus. Būdavo, Karalienė eina gatve, du anūkus laiko ant rankų, o kiti trys – įsikabinę į sijoną. Užeina į svečius – visi vaikai aplink Karalienę. Ir būrelyje vaikams su ja buvo labai gera ir įdomu – repeticijos ir pokalbiai sukurdavo ypatingą laisvės pojūtį. Eglė paveldėjo tą pačią savybę – aplink ją nuolat buriasi vaikai.
Eglė: Per visus metus, kiek dirbu, man nei karto nereikėjo jokios reklamos – žinia apie būrelį sklinda iš lūpų į lūpas. Atvirkščiai – susiduriame su tuo, kad visi norintys negali patekti.
Egle, jūs užsiimate su jaunesniais moksleiviais (jauniais), o jūs, Gediminai, su vyresniais (jaunimo grupe). Kuo skiriasi užsiėmimai jaunesniems ir vyresniems?
Eglė: Taip pat yra jaunučių, dar mažesnių grupė, kuriai vadovauja aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė. Jaunučių grupės pagrindą sudaro žaidimai, taip pat trumpos pasakaitės. Leidžiame ir skatiname vaikus susigalvoti istoriją, kurią norėtų vaidinti.
Jaunių grupėje svarbiausia yra komandinis darbas. Čia jie turi pajusti, kad teatras yra kolektyvas ir kad labai svarbu išmokti dirbti kartu. Net jei tai yra mono spektaklis, prie jo dirba daug žmonių: aktorius, režisierius, dramaturgas, dailininkas, kompozitorius, šviesų dailininkas.
O Jaunimo grupės darbas yra labiau individualus. Kiekvienas jų turi daugiau asmeninių užduočių saviraiškai, improvizacijai, kūrybai. Nors visa tai yra visose grupėse, tik pagrindiniai akcentai skiriasi.
Vilniaus teatro studija „Elementorius“ yra seniausia veikianti teatro studija Lietuvoje. Kas išliko nepakitę per visą būrelio istoriją?
Gediminas: Bendras teatro matymas išliko toks pats.
Eglė: Taip, pagrindinės tiesos, tikslai, kurių siekiame, nuo Karalienės laikų išliko tokie patys. Karalienė sakydavo, kad netalentingų vaikų nėra – reikia tik tą talentą atrasti. „Elementoriuje“ niekada nebuvo ir nėra jokių stojamųjų, jokios atrankos, nes visi vaikai gražūs ir talentingi savaip. Studijos užduotis, kad augdami jie neprarastų savo individualumo. Sovietmečiu niekas taip nežiūrėjo į vaikus, o ir dabar nedaug kas taip žiūri. Karalienė tikrai buvo mokytoja pagal pašaukimą.
Vieni jūsų ugdytiniai tęsė teatro veiklą, tapdami aktoriais, kiti ne. Galbūt pritarsite, kad teatro būrelis moksleiviams nėra svarbiausia priemonė aktoriaus karjerai siekti, o duoda tam tikrą patirtį. Tad kaip jūs sakytumėte, kuo teatras, ar konkrečiai jūsų būrelis, gali būti vertingas jaunam žmogui, ką jis jam duoda?
Eglė: Nuo pat Karalienės laikų turime tokį šūkį, jog mes neruošiame aktorių, bet ruošiame gerus žiūrovus. Ir dar pridėčiau – mes ruošiame laimingą žmogų, nes laimę žmogus gali susikurti tik pats. Studijos narys yra kūrybingas, geranoriškas, mokosi suburti kitus žmones, mokosi atpažinti situaciją ir save joje – taip jis galiausiai ras savo kelią į laimę. Čia jis supranta, kad vienodai svarbu yra mokėti džiaugtis ir liūdėti, nes šios būsenos per dieną gali pasikeisti šimtus kartų, ir jas abi reikia priimti, mokėti su jomis būti.
Gediminas: Jaunam žmogui labai svarbu išmokti reikšti savo jausmus, išmokti atpažinti savo patirtį ir ja dalintis. Teatro studija saviugdai yra palankiausia terpė. Ji duoda labai platų žiūros tašką: mes kalbame apie literatūrą, dailę, muziką, kolektyvinį darbą, judesį, kūną ir balsą, kaip vienintelius aktoriaus įrankius. Moksleiviams duodu tokį pavyzdį: prisiminkite, kaip jūs kalbate apie kokį nors meno kūrinį – patiko, jėga, vau. Ką tai reiškia? Tai neturi jokios informacijos. Kai tokius įspūdžius tenka įžodinti, susiduriame su problema, juk mokykloje tokios individualios analizės moko retai, trūksta tam laiko. Vaikai nemokomi atpažinti ir įvardyti, ką jie patys sau randa kokiame nors kūrinyje, kaip įžodinti pojūčius ir jausmus.
Kas nutinka, kai tai neugdoma? Dabar verslininkai sako, kad mums trūksta kūrybingų žmonių. O iš kur jie atsiras, jei jų niekas neugdys? Nesvarbu, kokį pasirinksi gyvenimo kelią, svarbiau, kad kūrybingai žvelgsi į darbą, užduotį, situaciją, į save patį. Toks žmogus stipresnis, atsparesnis aplinkai, lankstesnis. Štai ir atsakymas…
Eglė: Kai dalyvaujame teatro festivaliuose, mūsų moksleiviams yra būtina žiūrėti kitų spektaklius – daugelis kitų teatrų vadovų to nereikalauja. Po spektaklių aptariame tai, ką matėme. Pirmiausia vaikai turi pasakyti, kas jiems patiko ir kodėl, turi ieškoti, ką gero iš kitų būtų galima pasisemti, pasimokyti: kalbos, judesio, darbo su daiktais ir kt. Tik paskui kalbamės apie tai, ką galima būtų pataisyti ar išspręsti kitaip…
Gediminas: Jaunimo grupėje rengiame kūrybinius vakarus neapsiribodami tik teatru. Gal tu pieši, lipdai, fotografuoji ar kuri poeziją – šie vakarai būna skirti pasidalyti įvairiais savo talentais. Pavyzdžiui, pirmo karantino metu mūsų nuotoliniai užsiėmimai būdavo skirti analizuoti kino klasikos filmus (Fellinni, Tarkovskyj). Moksleiviams reikia plėsti savo akiratį, juk visas gyvenimas nėra tik jų namų darbai ir laisvalaikis su draugais – reikia mokytis pažinti mus supantį pasaulį ir save jame. Mokykloje mes išmokstame skaityti ir rašyti tekstą, bet skaityti paveikslus, kiną, teatrą, atpažinti tam tikrus dėsnius, elementus juose – ne. „Elementorius“ yra teatro studija, ir jos uždavinys šias savybes ugdyti.
Tačiau spektaklis tėra vienas iš mūsų studijos veiklos rezultatų – mūsų ugdytiniai yra ne tik aktoriai ir režisieriai, bet ir renginių vedėjai, skaitovai, dainų kūrėjai, scenografai, poetai.
Eglė: Kuriant spektaklį, svarbu nukreipti savo širdį kūrėjo link, mokytis suprasti autorių: kodėl jis taip kuria, koks jo pasaulis, pažvelgti į aplinką jo akimis. Pastebėti ir džiaugtis pasaulio margumu. Kai šie žmonės nueis į teatrą, jie spektaklį žiūrės jau kitaip. Teatro be žiūrovo nėra, o teatrui žiūrovas – kaip mums oras.
Abu patys esate buvę „Elementoriaus“ studijos nariai. Pasidalinkite jums brangiais atsiminimais iš „Elementoriaus“ gyvenimo, kurie labiau padėtų suvokti šio būrelio dvasią.
Eglė: Niekada nekaupiau prisiminimų, bet negaliu pamiršti, kai vienai studijos narei paeiliui lūžo kojos, o vėliau rankos… Tačiau ji užsispyrė ir, nors sugipsuota, spektakliuose vis tiek vaidino!
Gediminas: Dar kai mes mokėmės, prisimenu, kad į mūsų būrelį atvesdavo vaikus iš milicijos įskaitos (sunkiai valdomus, arti nusikaltimo ribos). Persiauklėjimo tikslais.
Eglė: Ir dabar būna atvejų, kai susirasti mūsų studiją vaikams rekomenduoja psichologas. Arba vieną berniuką į būrelį atvedė močiutė. Pusę metų ji laukdavo jo už durų, kad nepabėgtų, o dabar jis – aktorius.
Gediminas: Prisimenu, kad buvo toks berniukas, kuris sakydavo, kad jam pas mus labai gera, bet spektakliuose vaidinti nenorėdavo. Tai jis buvo pagrindinis mūsų rekvizitų ieškotojas ir atsakingas už muziką, o galiausiai pradėjo ir vaidinti, ir savo muzikos grupę įkūrė.
Eglė: Buvo žavūs laikai, kai dirbome Profsąjungų rūmuose su daug vaikų didelėje salėje, turėjom sceną… Nors žiemomis kai kada net atjungdavo šildymą, bet dėl to mes savo veiklos nesustabdėme nė akimirkai – šaltis nerūpėjo nei mums, nei vaikams, nei jų tėvams, nors kalbant iš burnos eidavo garas. Vyko savotiškas grūdinimasis (juokiasi). Dabar irgi puikūs laikai – jau užsigrūdinę, džiaugiamės galėdami tęsti šią veiklą ir švenčiame jubiliejų.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 1-ajame numeryje)
