Rytų krikščionių, kūrinijos teologijos tyrinėtojo kun. Jokūbo-Marijos Goštauto paskaita „Karas iš krikščioniškosios perspektyvos“, skaityta Studentų ateitininkų žiemos akademijos „Mūsų draugai, mūsų priešai“ metu. Akademija vyko 2023 m. sausio 27–29 dienomis Liškiavoje.

Klausimai apie agresiją nebuvo svetimi nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių. Iš pradžių krikščionybė buvo griežtai pacifistinė. Net ir persekiojami krikščionys liko avinėliais tarp vilkų. Atsakyti į agresiją agresyvumu būtų prieštaravimas evangeliniam mokymui. Pokytis įvyko IV amžiuje. Tuo metu Konstantinas Didysis paskelbė Milano ediktą, krikščionybę pavertusį valstybine religija. Religiją susiejus su politika, ji privalėjo turėti savo požiūrį į kariavimą. Krikščionybė susidūrė su karine Romos imperijos logika – užkariauti, pasiimti žemes ir taip plėsti romėnų kultūrą. Tad krikščionių požiūris į kariavimą pakito – kovojama ne dėl kovojimo, bet dėl siekio užtikrinti gėrį.

Apie agresijos naudojimą kalba ir šv. Augustinas savo pagrindiniuose veikaluose „Dievo miestas“ ir „Dievo valstybė“. Tuo metu, kai jis tapo Hipono vyskupu, plito arijonų erezija, neigianti Kristaus dieviškumą. Šv. Augustinas lygino eretikus su ta viena paklydusia avimi iš šimto, kurios Kristus išeina ieškoti. Šv. Augustinas teigė, kad būdų sugrąžinti į tikrąjį tikėjimą yra įvairiausių, tačiau priešinimosi atveju reikia sugrąžinti jėga. Ne šv. Augustinas pradėjo tokį agresyvų kalbėjimo būdą, o patys eretikai, kurie užpuldavo ir nužudydavo tikro tikėjimo dvasininkus. Vėliau, praėjus daugybei amžių, tokią interpretaciją apie kariavimą perims ir apvers aukštyn kojomis Ispanijos inkvizicija. Dar keli „teisingo karo“ pavyzdžiai: mėginimas išlaisvinti Šventąją Žemę nuo „eretikų“-musulmonų ar Žanos d‘Ark siekis išlaisvinti Prancūziją nuo „eretikų“-anglų, taip pat įtampa tarp hugenotų ir prancūzų, išaugusi į šv. Baltramiejaus nakties skerdynes.