Vienuolio T. Mertono dienoraščiai – kasdienė Meilės kalba

Vienuolis Thomas Mertonas OCSO (1915–1968) – vienas žymiausių XX a. religinių rašytojų, daugiau nei į penkiolika kalbų išverstos autobiografijos „Septynaukštis kalnas“ (1948) autorius. Nors vos pasirodžiusi knyga tapo tokia svarbi karo nualintai visuomenei, vėliau pats autorius stengėsi atsiriboti nuo per daug radikalios knygoje fiksuotos jauno konvertito laikysenos pasaulio atžvilgiu. Tačiau pasisekimas, užplūdusios leidinių, straipsnių, laiškų užklausos liudijo, jog pagal griežtą cistersų regulą gyvenančiam tėvui Louisui (toks T. Mertono vardas vienuolyne) reikia toliau rašyti, o rašymas – jo pašaukimo dalis. Tad kokį šį vienuolį bei rašytoją pažįstame mes? 2022-ųjų pabaigoje lietuvių kalba pasirodžius kasdienių meditacijų iš dvidešimt devynerius metus rašytų T. Mertono dienoraščių ištraukų rinktinei „Metai su Thomu Mertonu: kasdienės meditacijos“ (Katalikų pasaulio leidiniai, vert. Vaiva Narušienė), šis klausimas kyla dar ir dar kartą.

Dėmesys duotam gyvenimui

Knygą parengė Johnatanas Montaldo – rašytojas, aktyvus T. Mertono kūrybinio palikimo puoselėtojas, kontempliatyvaus gyvenimo mokytojas. Jis iš karto atkreipia dėmesį, jog anksti tėvų netekęs T. Mertonas dienoraštį rašė šešiolikos, turėjo puikią atmintį, o „Septynaukštis kalnas“ – ankstyvųjų jo dienoraščių retrospektyva (p. 6). T. Mertono dienoraščiai galėjo būti publikuoti tik praėjus dvidešimt penkeriems metams po vienuolio mirties, juos septyniais tomais išleido leidykla „Harper“ San Franciske. Taigi trokštantieji skaityti nuosekliai ir daug tokią galimybę turi.

Tuo tarpu knygoje „Metai su Thomu Mertonu: kasdienės meditacijos“ rasime dienoraščių fragmentus kiekvienai metų dienai. Nors išdėstyti ne chronologine tvarka, juos visus sieja vienuolio trapisto noras užrašyti, ką patiria. Pasak J. Montaldo, „jis rašė dienoraščius tam, kad išliktų budrus ir dėmesingas jam duotam gyvenimui su visomis jo smulkmenomis, kad užrašytų pokalbius su visais savo gyvenimo dalykais, ištarusiais jam išgelbėjimo žodį“ (p. 9). Rodos, nėra situacijos, veiksmo, sutikto žmogaus, pamatyto vaizdo ar išgirsto garso, neskelbiančio išgelbėjimo – kiekviena detalė, akimirka, žodis svarūs fiksuoti, jie gali ugdyti ir pamokyti, priminti ir pažadinti.

Kasdienybė – T. Mertoną, jo brolius vienuolius, T. Mertoną ir pasaulį, jį bei knygą skaitančiuosius jungianti ašis, svarbiausias dėmuo. Ji – tai laikas, kai kartu su bendruomenėje ar ereme gyvenančiu vienuoliu galime atrasti kalbą, kuria kalba Meilė: be skambesio, be žodžių, bet Dangų, Dangaus skliauto, dienos ir nakties skelbiama žinia girdėti visoje žemėje (plg. Ps. 19, 1–5). Idant ją išgirstų, reikalinga širdis, idant atsilieptų ir imtų skaityti – taip pat. J. Montaldo šią knygą atsivertusius ragina tokiais žodžiais: „Pridėkite savo širdies ausį prie šios knygos kūno ir klausykitės, ką ji kalba apie Meilę senovine kalba, kurią jūs jau mokate, tačiau kasdien atrandate iš naujo, – tai kiekvienos dienos kalba“ (p. 12). Atrasti iš naujo – tai kiekvienos dienos teikiama dovana. Taip ši Meilės kalba kiekvieną kartą nauja, kiekvieną kartą vis kita. Kalba, tariama ne tik mūsų, bet ir aplink mus.

Niekingumo paprastumas

Toks kasdien naujos dienos, ištariamo žodžio sakralumas svarbus tik iš pažiūros arba tik iš dalies. Pirmiausia todėl, kad ne nuolat kalbėti, ne nuolat (ap)rašyti svarbu. Juk nuolat kalbėti T. Mertonas nė negalėjo – vienuoliai laikėsi tylos. Rodos, nėra svarbu nė į tokią Meilės kalbą žodžiais atsiliepti. Na, bent ne trapistų vienuoliui. Anot paties T. Mertono, vienintelis jo atsakas į Dievo meilės faktą – „išeiti iš savęs su viskuo, kas esu – niekas, – ir išlieti šią niekybę iš dėkingumo, kad Dievas yra Tas, kas yra. Visos kalbos yra nederamos, nes jos griauna šio niekingumo Dievo akivaizdoje paprastumą, pateikdamos jį, tarsi būtų „kažkas“ (p. 406). Ši pastaba iš knygoje gruodžio 31 dieną minimo dienoraščio fragmento perskrodžia tarsi blaivus žvilgsnis.

Juk išlieti niekybę iš dėkingumo nėra tas pats, kas kalbėti apie tai. Mat kalbos, bandymai apibūdinti Dievą ir Jo veikimą gyvenime – visa tai tuščia, tik „kažkas“, jei užgožia, neleidžia atpažinti, nekeičia padėties, būvio Dievo akivaizdoje. Savais sugebėjimais ir nepasikliaujama. Svarbus Tas, kuris yra, kuriam mainais siūlomas paprastumas, neturtas, sunkumai, tampantys turtu, juk „mano griuvėsiai yra mano turtas“ (p. 91). Jie padeda atpažinti Dievo malonę, kurios išpažinimas išsprūsta žodžiais: „vien malonė, malonė iš aukštybių suteikia galutinę naujojo žmogaus atjauninimo malonę.“ (p. 393). T. Mertono kasdienybė pilna tikrumo, pasitikėjimo, malonės nuojautos.

Darbas su broliais, tariamas Mišių kanonas, atsiveriantys kraštovaizdžiai, kurkiančios varlės, paukščiai, visuomet dirbantys ar keliauti bet kokia kaina pasiryžę, kiaules slapčia pardavinėjantys broliai… Jie – tikrieji Dievo artumo, kasdienio naujumo skelbėjai, bėgančių metų liudytojai. Jų neužgožia nei įvairių gyvių, nei buldozerio ar veikiančio siurblio triukšmas, nei pasauliečių kalbos. Neužgožia nė didelio specialiųjų karinių oro pajėgų bombonešio garsai.

Triukšmas, tyla ir laisvė

Tylos triukšme paradoksą, kurį patyrė T. Mertonas, lėmė kasdienybė: gamtos, žmogaus gyvastingumas, vienuolyno modernizacijos procesas, Šaltasis karas. Kartu su pastaraisiais fiksuoti ir vienuolinio gyvenimo pokyčiai, kuriuos pastebėti ypatingų pastangų nė nereikėjo. Jie tiesiog vyko. „Mes kalbamės ženklais, tačiau viską užtvindome mašinų keliamu triukšmu. Galima pagalvoti, kad kalbamės ženklais todėl, kad ne visada galime vienas kitą girdėti“ (p. 313) – ironiškai rašo trapistas. Ši ironija – ne pastanga pasišaipyti ar sumenkinti, bet, atrodo, atvirkščiai. Iš pažiūros kandūs žodžiai, komiškos situacijos, kuriose atsiduria broliai, aplinkybės, kurių negali išvengti – tai ir kontempliatyvaus, laisvo gyvenimo vaisius. Taip pat ir raginimas, priminimas siekti vidinės tylos, Dievo vaikų laisvės.

Pirmiausia todėl, kad tai, kas trikdo, išsprūsta iš įprastumo rėmų – viskas galiausiai tampa natūralu. Viskas – T. Mertono kasdienybės, jo savivokos, jo trokštamos, visa aprėpiančios vienumos dalis. Viso to reikia siekiant to paties: paprastumo, nuolankumo, pasitikėjimo. 1949 m. reflektuodamas savąjį rašytojo pašaukimą, vienuolis taip pat šypsosi sakydamas, jog „tikriausiai rašysiu ir mirties patale, net pasiimsiu asbestinio popieriaus, kad galėčiau toliau rašyti skaistykloje. Nebent, kaip viliuos, Dievo Motina stebuklingai įveiks mano nuodėmes, ir man nebereikės skaistyklos“ (p. 272).  Žinoma, žvilgsnis į save iš šalies gali klaidinti, o dažna ar ilga savirefleksija (net maldoje ar rašant), prisirišimas prie tariamos logikos ir proto – blaškyti, gąsdinti ar sutelkti ties savo paties ar Dievo iliuzija.

Kelios pabaigos įžvalgos

Rodos, svarbu suvokti, kas verčia bėgti „ne tik pasprukimo, bet ir judėjimo pirmyn prasme“ (p. 195). Kas verčia skaityti toliau, pažinti daugiau – pirmiausia, jei jau skaitome šią, ir kitas šio trapistų vienuolio knygas? Palankiai parinktas formatas, taikliai atrinktos kasdienės meditacijos kiekvienai metų dienai, fiksuotos vienuolinio gyvenimo įdomybės? O gal atvirkščiai – ištikimai versti knygos puslapius trukdo vertimo netikslumai, knygos storis ar dar kokie lietuviško leidimo niuansai? Norėtųsi, jog „Metai su Thomu Mertonu: kasdienės meditacijos“ ragintų ir skatintų atpažinti ir ieškoti įvairios, tirštos ir neaprėpiamos tikrovės. Kiekvienos dienos kalba kūną įgaunančios Meilės.

 

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.