Prieš pokalbį užmigęs sūnėnas Kazimieras į ateitininkų Aistės ir Martyno šeimą, o taip pat ir visą mūsų giminę, atnešė tyro džiaugsmo ir šviesios vilties. Keista, bet ir taip natūralu juos vėl matyti Lietuvoje, prie apvalaus namų stalo. Pastaruosius pusantrų metų dažniau susitikdavome jų laikinoje stotelėje Bazelyje ar nuotoliniuose pokalbiuose. Džiaugiuosi, jog šis interviu mums padovanojo brangiausią turtą – laiką drauge, o su juo ir istorijų, kurių nebuvo girdėję net patys artimiausi.

Susipažinote ateitininkijoje, o prieš septynerius metus susituokėte. Kokios savybės sužavėjo?

Martynas: Mane sužavėjo Aistės švelnumas, Aistės branda…

Aistė: Aštuoniolikmetė branduolė?

Martynas: Dar grožis…

Aistė: Ne kažką… (juokiasi). Aš tai iš pradžių galvojau, kad ta, kuri taps Martyno žmona, bus šventoji. Jis atrodė išskirtinis vyras, bet išties jis mane nuo pradžių žavėjo savo tvirtumu. Aš visuomet juo labai pasitikėjau.

Tai kokioje ateitininkų veikloje susipažinote? Gal žygyje?

Aistė: Mano pirmojoje moksleivių ateitininkų akademijoje – MAVA 2012 Klaipėdoje. Martynas buvo komendantas, o aš pirmą kartą dalyvavau būdama abiturientė.

Martynas: Akademijoje mes beveik nebendravome, tik susipažinome. Kitais metais rinkome lyderių komandą Moksleivių ateitininkų sąjungos valdybai. Aistė jau buvo žinoma kaip veikli moksleivė, nors dar ne tiek ir daug nuveikusi ateitininkijoje, tačiau aktyviai besidominti veikla, todėl ji irgi buvo išrinkta į MAS valdybos komandą. Ten galėjome geriau susipažinti ir įsimylėti.

Aistė: Po 2012 metų akademijos aš grįžau į Marijampolę, turėjau savo gyvenimą, mokiausi dvyliktoje klasėje. Pamenu, mačiau Martyną per žinias, kai darė protestą prieš Castellucci spektaklį. Taip pat autobuse važiuodama į kažkokį moksleivių renginį per radiją išgirdau Martyną – jis kalbėjo kažką apie Ignalinos atominę elektrinę. Atrodė, Martynas mane vis persekiojo.