Balandžio 6–7 d. Kaune vyks Ateitininkų federacijos suvažiavimas, kuriame bus renkama nauja valdyba bei pirmininkas. Priešais jus – Brigitos Čiužaitės, ilgus metus dirbusios Ateitininkų federacijos sekretoriate, ir Vyčio Turonio, dvi kadencijas ėjusio federacijos pirmininko pareigas, pokalbis apie nuveiktus darbus, įgyvendintus bei pradėtus projektus, pokyčius ir patirtus džiaugsmus.
Brigita Čiužaitė: Gera būti čia, sugrįžti į sekretoriatą, į tavo kabinetą. Esu dėkinga sėdėdama šalia tavęs ir kalbindama tave kaip pirmininką. Vis dėlto dvi kadencijos, bemaž ketveri metai šios tarnystės. Galvodama apie šį susitikimą, prisiminiau patį pirmą susitikimą su tavimi. Jis buvo toks netikėtas, 2020-tųjų birželio mėnesį. Po egzamino universitete einu į susitikimą su Vyčiu Turoniu…
Vytis Turonis: Kurio tu nepažinojai!
Brigita Čiužaitė: Taip. Tuo metu tu kandidatavai į pirmininkus ir norėjai susipažinti su žmonėmis, ateitininkais, sužinoti, kokia ateitininkija yra dabar: kokios problemos kyla, kaip žmonės mato organizaciją. Buvau nustebinta, kaip atsakingai ruošeisi šiai tarnystei, daug apie ją galvojai. Tada tu gal jau ir nuspėjai, kad būsi pirmininkas? Kaip tu įsivaizdavai tą pirmininkavimą?
Vytis Turonis: Ačiū, kad priminei pačią pradžią, tiesą pasakius, per šiuos metus jau truputį ją buvau užmiršęs. Nors širdyje jaučiau kvietimą, tikrai nemaniau, kad galiu būti Federacijos pirmininku net ir kandidatuodamas, nelaikiau savęs vertu. Bet labai rimtai vertinau galimybę, suvokiau, kad jeigu išrinks, tai reikės imtis šių pareigų, todėl supratau, kad turiu pabandyti apčiuopti, kur ta organizacija yra. Aš pats joje esu labai seniai, tik iki tol nebuvau įsitraukęs į valdybų veiklą, bet organizacijos problemos man vis tiek buvo žinomos. Tačiau buvo įdomu, kaip ją mato tie žmonės, kurie šiandien dirba ir savanoriauja pirmose eilėse. Man buvo svarbu išgirsti lūkesčius, nes galvojau, jeigu žmonės nori kažko ir tai galima būtų dabar pasiekti, svarbu atsiliepti. Todėl tie pokalbiai su įvairias pareigas užimančiais žmonėmis ir pagrindiniais savanoriais buvo labai sąmoningi ir man svarbūs. Taip pat buvo mintis atrasti žmonių, kuriuos būtų galima kalbinti kandidatuoti į federacijos valdybą. Tiesa, neturėjau tikslo suburti savo komandą. Mano suvokimas labiau buvo toks, kad neužtenka, jog trys ar keturi žmonės žinotų, kur yra organizacija, kur ji eina arba ką reikia joje taisyti, bet jeigu mes norime reikšmingo pokyčio kažkokiose konkrečiose srityse, mes turime visi būti susitelkę ties tuo. Pokalbių tikslas pačioje pradžioje buvo suprasti, ar žmonės turi tam motyvacijos. O gal mes, kaip organizacija, sąjūdis, esame situacijoje, kuri mūsų netenkina, bet neturime jėgų kažkur nueiti? Žinoma, visada yra dalis sakančių: „Čia nieko nebepadarysi, daug kartų jau bandyta, neįmanoma“. Tačiau su tais žmonėmis aš ir nenorėjau dirbti. Tie, į kuriuos dėjau viltis, sakė: „Taip, yra problemų, bet mes labai mylime šitą organizaciją, todėl norime jas spręsti, norime kažkokių rezultatų“. Mąstydamas dabar apie žmones, kurie ateis į organizacijos organus, raginu leistis į asmeninius pokalbius, atrasti žmonių lūkesčius, požiūrius, suprasti, kokia yra organizacija, kokios yra jos problemos. Aš pats esu atviras pasidalinti savo patirtimi.
Brigita Čiužaitė: Puiku! Vyti, tai kokie tie ketveri metai buvo? Su kokia idėja atėjai? Ir ar pavyko tai įgyvendinti?
Vytis Turonis: Galbūt dar ir plačiau pakalbėsime apie strategiją… O pradžioje, jeigu taip rimtai kalbant, tiesiog nenorėjau nieko labai sugandinti, kad mane išrinkę žmonės nesigailėtų. Bet iš karto užgriuvo krūva problemų, kurias reikėjo labai greitai spręsti…
Brigita Čiužaitė: Pamenu, kad pirmasis tavo, kaip pirmininko, ryžtingas ėjimas į darbo frontą buvo kurti strategiją, ir tu ją su komanda kūrei. Bet dar iki strategijos aptarimo reikėtų pakalbėti apie komandą. Tavo kadencijos metu valdyba įgavo formą, konkrečias atsakomybes, už ką kiekvienas žmogus yra atsakingas. Ir jau rinkimų metu tu kvietei žmones prisijungti būtent į tą sritį, kuriai jie jaučia turį talentus, kur galėtų dovanoti organizacijai savo laiką. Kaip tu vertini šį modelį? Ar galėtum jį pristatyti ir ar linkėtum naujam pirmininkui / pirmininkei tai perimti?
Vytis Turonis: Valdyba, kaip kolegialus organas, turi krūvą klausimų, juos sprendžia. Tad su valdyba buvo daug problemų, bet tai tam tikra prasme yra užkoduota mūsų įstatuose. Jau savo rinkiminėje kalboje įrašiau ir sakiau, kad mano vizija ir mano matymas yra įstatų rėmuose. Improvizuoti taip, kaip įstatai leidžia. Vienas iš pakeitimų, kur aš kėliau tam tikrą sąlygą, buvo susijęs su sąjungomis, nes valdybą sudaro keturių sąjungų pirmininkai. Dabar. Bet tai nebuvo taisyklė. Tai galėjo būti sąjungos atstovas, bet aš jau iš ankstesnės savo darbo ir savanorystės patirties žinojau, kad jeigu yra kažkoks aukščiausias valdymo organas, jį turi sudaryti vadovai. Negali būti, kad yra kažkokia gradacija, kad vieni valdybos nariai yra kažkuo aukštesni už kitus valdybos narius arba turi daugiau instrumentų veikti ir panašiai. Tai yra toks lygiųjų susitikimas, o juos lygiais padaro ne koks nors formalus statusas, bet atsakomybė. O kas savanorį ar bet kurį žmogų, kuris įsitraukia į organizacijos veiklą, padaro atsakingą, tai yra būtent valdymo pareigos, kurios kyla iš to, kad jis pats yra komandos lyderis. Tokiu atveju netinka, kad valdyboje sąjungai atstovautų tiesiog koks nors paskirtas narys, nes tas žmogus negali priimti sprendimų. Jis negali čia pat improvizuoti ir įsipareigoti, nes jis turi derinti. O tada visi procesai išsitęsia. Tai pirmas dalykas, kurį sutarėme, kad sąjungų pirmininkai atstovauja valdyboje, jie ir ne kas kitas.
Kitas klausimas – ką daryti su tais keturiais žmonėmis, kurie išrenkami suvažiavime? Ir, tiesą pasakius, čia yra kritika mūsų bendrai organizacijos tradicijai, kad suvažiavime žmonės dažnai renkami pagal gražias akis ar iškalbą – kas kokį šūkį geresnį sugalvoja per savo kelių minučių prisistatymą. Galiausiai, kai kurie žmonės tiesiog eina dėl to, kad niekas neina, o aš kaip ir galėčiau pabūti… Ir tai yra ydinga, nes jeigu iš tikrųjų norime kažką pasiekti, turime susitelkę dirbti. Yra daugybė sričių, kur reikia įsitraukimo. Iššūkis yra mums išsigryninti tas sritis organizacijoje, kur mes norime, kad nuolat vyktų veiksmas, kažkoks progresas. Tada mes turėtumėme ne šiaip rinkti žmones suvažiavime, tapsiančius valdybos nariais, bet gerai žinoti, už ką tas valdybos narys bus atsakingas, kokios bus jo pareigos, su kokia komanda jis galbūt dirbs, nes normalu, kad vienas žmogus nieko negali padaryti. Tai, pavyzdžiui, jeigu mes kalbame apie federacijos turto valdymą, (federacijos valdyba priima visus pagrindinius sprendimus, kurie susiję su federacijos turtu, lėšų pritraukimu ir t. t.), tai valdyboje ir turi būti žmogus, kuris nusimanytų šioje srityje. Todėl vienas iš sukurtų kabinetų yra Turto valdymo kabinetas. Tada, jeigu mes mąstome apie mūsų bendruomenę, labai dažnai iškyla bendruomeniškumo vidinės komunikacijos klausimas. Dėl šios srities buvo didelės paieškos, ir šiuo metu yra Bendruomenės ir atstovavimo kabinetas, bet per šituos kadencijos metus išsigrynino, kad viena iš didelių federacijos veiklos sričių yra būtent atstovavimas, t. y. kaip mes save pateikiame visuomenei. Tai, kaip mūsų jaunuoliai kovoja visokias kultūrines kovas Lietuvos Jaunimo organizacijų taryboje, kaip jie vyksta į užsienio keliones su jaunimo organizacijomis, kaip, galiausiai, pati organizacija save pristato viešojoje erdvėje. Su tuo reikia dirbti, ir žmonės turi būti parengiami, turi žinoti, kokia yra federacijos pozicija vienais ar kitais klausimais, kad galėtų tinkamai jai atstovauti. Tad kitame suvažiavime mes siūlysime palikti tiesiog Atstovavimo kabinetą. Šiais metais įsikūrė Laikinoji bendradarbiavimo su Ateitininkų federacija Seimo narių grupė. Čia irgi reikės žmonių ir susitelkimo. Ateitininkai tampa vis labiau ir labiau matomi viešojoje erdvėje ir viešajame diskurse. O tai yra ir mūsų strategijos dalis ir čia reikalingas įsitraukimas. Tada pastoracijos sritis. Didžiausia katalikų asociacija Lietuvoje, didžiausia ir seniausia. Dirbame su jaunimo ugdymu, bet iki šiol, per visus šiuos metus, mes neturėjome vieningos pastoracijos. Tiesą pasakius, ir dabar ji dar gana fragmentiška. Kaip mes galime padaryti, kad ta kryptis, kuria organizacija jaučia, kad Šventoji Dvasia mus veda, atsispindėtų organizacijoje veikiančių dvasininkų ir sielovadininkų darbuose? Tam reikia susitelkimo, kurį pasiekėme, nes valdyboje turime Pastoracinį kabinetą. Paskutinis kabinetas – Ugdymo kabinetas. Tai yra didelis, atskiras laukas to, galima sakyti, svarbiausio, ką mes darome. Tai yra jaunimo ugdymas, ir reikia suprasti, ką reiškia, kad ateitininkai ugdo jaunimą, ugdo moksleivius, ugdo jaunučius, studentus, kaip visas tas mechanizmas veikia. Čia reikia gero, pašaukto žmogaus, kuris turėtų ugdymo viziją tokiai plačiai organizacijai, kuri išeina iš Lietuvos ribų, ir tai yra vieta, kur galima dovanoti save.
Kabinetų formatas išsprendė veiklos vienišumo problemą, nes už kabinetą atsakingas valdybos narys gali atrasti, pasikviesti kolegas, kurie padės jam įgyvendinti kabineto uždavinius, drauge kurti realų pokytį. Tie žmonės neprivalo būti išrinkti suvažiavime ar mokėti gražiai kalbėti ir pan. Taip pat kabinetų sistema sprendžia dar vieną – lyderystės perdavimo – problemą. Tas pats žmogus retai pasilieka kelias kadencijas, o kabineto struktūra, kuri įtraukia daugiau žmonių, leidžia išsaugoti įdėtą įdirbį ir jį pratęsti. Taigi, turime keturias kryptis, ties kuriomis dirba valdyba, ir čia tikrai reikia daugiau nei 4 valdybos narių, kuriuos mes galime išrinkti. Džiugu matyti, kad vienur geriau, kitur prasčiau, bet ši kabinetų sistema veikia.
Brigita Čiužaitė: Tikrai gerai, kad daugybė žmonių įsitraukia į procesus, jie žino strategiją ir kas vyksta. Ir tai yra didelė dovana organizacijai, kad įvairaus amžiaus žmonės gali būti taip arti vidinių organizacijos dalykų, apie tai žinoti ir kažką dėl to daryti. Pradžios laikas su valdyba buvo skirtas paruošti Ateitininkų federacijos strategiją 2020–2026 metams. Tai kaip sekasi ją įgyvendinti?
Vytis Turonis: Strateginio savaitgalio metu turėjome tokią užduotį – atlikti vadinamą SWOT analizę nedidelėmis komandomis. Tos komandos buvo suformuotos pagal tam tikrus kriterijus: einamas pareigas, amžių, santykį su organizacija ir, kas buvo įdomu, tos komandos pateikė praktiškai tą pačią informaciją apie mūsų stiprybes, silpnybes, grėsmes ir galimybes. Kitas dalykas, ką mes pastebėjome, kad visa tai, apie ką mes kalbėjome, susiję su mūsų strategija. Tai džiugina, nes kai pradėjome kurti strategiją, turėjau tikslą, kad ji nebūtų tiktai dokumentas, kurį mes turime formaliai dėl to, kad mums reikia projektinėms paraiškoms parodyti, jog mes kažko siekiame.
Ir strategijoje atsirado naujas pirmas mūsų strateginis tikslas: Jėzus Kristus – kiekvieno organizacijos nario ir pačios organizacijos gyvenimo ir veiklos centre. Kodėl taip turi būti? Man atrodo, tikinčiųjų, katalikų organizacijai nereikėtų įrodinėti, bet, mano galva, vykdydami projektinę veiklą, įsitraukdami per kartais ir tam tikrą generacinę patirtį, šeimų veikimą kai kuriuose mūsų kraštuose, dažnai pamirštame, kad visa tai, ką mes darome kasdienybėje, kažkokiu būdu yra Viešpaties Jėzaus mintyse, Dievo plane, ir kad šitas veiksmas, judesys istorijoje yra norėtas Dievo. Mes tą matome per tuos šimtmečius, kai mūsų organizacija eina, per skirtingus žmones, per mūsų pačių netobulumą. Suprantame, kad netobuli žmonės galėjo seniai sužlugdyti šitą organizaciją, bet akivaizdu, kad Šventoji Dvasia nori, jog ji klestėtų ir augtų. Bet iki šiol mes turbūt manėme ir įsivaizdavome – nesakau, kad sąmoningai, galbūt labiau pasąmoningai – kad kiekvieno nario asmeninė praktika ar praktika šeimoje ir yra esmė. O kad organizacijos lygyje būtų stipriai pripažintas tas Jėzaus Kristaus pirmumas… Tai buvo ir ištakose, ir tam tikrais mūsų organizacijos gyvavimo metais stipriau, bet šiuo metu mums tą reikėjo kažkaip suaktualinti iš naujo. Ir vis dėlto tai atsirado strategijoje, ir dėl to mes turime pastoracinį modelį, kuris pradeda veikti. Jau buvo pirmieji susitikimai kraštų dvasios vadų su arkivyskupu Gintaru. Jaučiame, kad tas dvasininkų telkimas, seminaristų telkimas ir vizijos plano ateičiai, t. y. kur mes eisime šitoje srityje, įsivardijimas yra didelė dovana.
Ir, žinoma, visi kiti punktai strategijoje buvo numatyti ir yra skirti atliepti mūsų žaizdas, spręsti organizacijos vidines problemas. Ar ji yra tobula strategija, nepaisant to, kad ją kūrė daugybė žmonių? Ne, ji nėra tobula. Dėl ko? Dėl to, kad mes esame žmonės. Ir viena yra gražiai parašyti, ir kita yra, kada susiduri su realybe, kai reikia keletą metų nuosekliai dirbti, kad kažkas iš to būtų įgyvendinta. Situacijos keičiasi, aplinkybės keičiasi, o strategija kaip ir nesikeičia, ji parašyta. Keiti kažkiek įgyvendinimo planą, bet mes iš tikrųjų matome, kad bent jau tikrai buvo pasiektas šitoje kadencijoje proveržis – tas dokumentas nenugulė į stalčius, iš tikrųjų buvo daromi realūs veiksmai, kad pasiektume tai, kas yra konkrečiai ten numatyta. Tai, man atrodo, viso šito pamoka – strategija, vizija, planas yra naudingi dokumentai, bet tik tada, kai mes tikrai norime. Žinome, kur einame. Žinome, ko norime pasiekti, ir tam susitelkiame.
Brigita Čiužaitė: Ačiū tau už tą krypties rodymą. Esu labai dėkinga už strategijos pirmąjį tikslą. Tuo metu, kai atėjai su šia balta vėliava, dirbdama kasdienį darbą sekretoriate jaučiau, kad tai pats gražiausias meilės ženklas organizacijai. Man, kaip dirbančiam žmogui, ir aš tikiu, kad mūsų organizacijos nariams, kurie yra savanoriai, tai svarbu prisiminti, kai kartais per darbą, per susikoncentravimą į dalykus šitai pasimiršta. Ir džiugu matyti, kas atsirado šiame formate: maldos vakaras su arkivyskupu, bendrai maldai sutelkti kraštai, dvasios vadų kraštuose atnaujinimas, jų paieškos ir suorganizuotas susitikimas per Aušros Vartų savaitgalį. Visa tai yra dovana, kad mūsų pagalbininkai, mūsų dvasininkai, gali jausti bendrystę, telktis, nes, man atrodo, iš to gimsta daugiau gražių iniciatyvų, darbų, palaikymo. Mūsų organizacijai to tikrai reikia.
Vytis Turonis: Iš tikrųjų. Aš matau, kad šiandien yra reikalingas didesnis kunigų įsitraukimas, ir tai ne tik mūsų, tikinčiųjų, bet, pastebiu, kad ir dvasininkų poreikis. Aš turiu ne vieną pažįstamą dvasininką, ir ne tik federacijos kontekste, kuris kalba apie tai, kad darbas dėl Kristaus dažnai yra vienišas, ir jį atlikdamas jis nejaučia bendrystės, neturi peties, į kurį galėtų atsiremti. Man atrodo, mūsų organizacija gali padėti tikintiesiems ir dvasininkams pajusti vieniems kito petį statant Kristaus Karalystę ir tiesiant kelią į žmonių širdis bei patiems augant Kristuje.
Brigita Čiužaitė: Strategijoje dar yra parašyta: „Stiprinti Ateitininkų federaciją“. Tai yra antrasis tikslas ir yra daugybė punktų. Vienas jų buvo ir sekretoriatas. Per pastaruosius metus sekretoriatas labai keitėsi ir žmonių skaičiumi, ir talentais. Ir tikrai dėkojame Viešpačiui už visas šitas malones. Kaip tu vertini šitą organizacijos dalį? Kiek pirmininko darbe yra svarbus sekretoriatas? Koks jų tarpusavio ryšys, kaip tu tai matai?
Vytis Turonis: Tuo metu, kai tapau pirmininku, sekretoriate dirbo du darbuotojai: tu, projektų vadovė, ir Lauryna Jodko, generalinė sekretorė, ir tai buvo viskas, o mes turėjome 47 neužbaigtus projektus tuo metu. Ir tų projektų visada organizacijoje yra daug.
Brigita Čiužaitė: Kasmet jų sukasi apie 30.
Vytis Turonis: Per sekretoriatą pereina praktiškai viskas. Nepereina tai, kam nebuvo reikalingas projektinis finansavimas, ką žmonės savo lėšomis sukūrė. Ir tai, ką daro sekretoriatas, neapsiriboja tik projektine veikla – tai ir jau mano minėtas organizacijos atstovavimas, planavimas ir realaus pokyčio organizacijoje darymas. Tai neturėtų būti primesta vien savanoriams, nes jų įsitraukimas yra arba labai ribotas, arba nenuolatinis, ir visi tą supranta, kas bent kiek yra bandę rimčiau dirbti. Tad stiprus sekretoriatas yra mūsų organizacijos klestėjimo garantas. Mano vienas iš tikslų ir buvo sudaryti geras darbo sąlygas sekretoriatui. Tai reiškia, kad būtų visa įranga, kurios reikia ne tik darbuotojams, bet ir savanoriams. Taip pat, kad pas mus dirbantis žmogus gautų tinkamą atlyginimą. Kad mes galėtumėme viešai skelbti darbo skelbimus ir pritraukti dirbti ne tik mūsų organizacijos narius, kurie, pavyzdžiui, baigė mokyklą ir šalia studijų ieško kažkokio darbo, bet ir patyrusius žmones, kurie galėtų imtis tos atsakomybės.
Brigita Čiužaitė: Kokias sėkmes gali šiandien įvardinti, dėl kurių džiaugiesi? Kas tavo manymu pavyko, kokie procesai buvo palaiminti?
Vytis Turonis: Džiaugiuosi, kad man pavyksta išlaikyti viduje, savo širdyje pakankamai meilės organizacijai ir jos nariams. Būnant šiose pareigose tai yra pasiekimas, nes dažnai tai tampa iššūkiu. Ne tik man, bet ir kiekvienam savanoriui, solidarizuojuosi su visais bendruomenės nariais, kurie įdeda labai daug savęs ir galbūt ne visada mato vaisius. Vienas iš didžiausių džiaugsmų – matyti tuos bendruomenės narius, su kuriais kartu galėjome augti. Aš matau bendruomenę, kuri sąmoningėja ir vis labiau pradeda suprasti, kas mes esame, kur mus Dievas kviečia. Tiesa, tai, ką aš matau, aš suprantu, yra mano žvilgsnis. Yra daugybė organizacijos narių, kurie sakytų: „Jis nusišneka. Niekas nepasikeitė. Gal jiems čia, Vilniuje, kažkas ir pasikeitė, bet mums niekas nepasikeitė“. Ir tai irgi yra tiesa, nes pokytis neateina visur vienu metu ir vienodame lygyje. Ateina į vieną širdį daugiau, į kitą mažiau. Kai kurios problemos galbūt liko tos pačios, bet aš esu pozityvus, nes žinau, kad normalu, jog kol kas dar nejaučiame poveikio. Čia lyg išgėrus vaistą – reikia, kad organizmas jį įsisavintų, jis pradėtų veikti. Mums irgi reikia įsisavinti, pamatyti pokytį. Tam mes turime telktis labiau į vieną organizaciją. Mūsų sukurtame vidiniame tinkle šiandien yra 560 registruotų vartotojų. Tai yra kol kas didžiausias mūsų, tarpkontinentinės organizacijos, virtualus susibūrimo taškas. Bet ten yra ne visi, o norėtųsi, kad būtų visi. Taip pat norėtųsi, kad visi, pavyzdžiui, kuopų globėjai ar nariai, kurie kažką veikia, daro adventinius vakarus ir pan., įdėtų ten nuotrauką, kad galėtume vieni kitus matyti ir džiaugtis, kiek visko darome.
Brigita Čiužaitė: Vyti, jau galvojame apie būsimą suvažiavimą, apie rinkimus, kaip tu manai, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti pirmininkas? Taip pat, kokias naujas savybes tau pavyko ugdyti būnant pirmininku?
Vytis Turonis: Aš manau, kad kandidatai neturi galvoti, kad jie bus tobuli lyderiai ar žmonės. Jie turės ir silpnybių, ir stiprybių. Dar svarbu suvokti, kad nieko nepadarysi vienas, lyderystė organizacijoje nesutelpa į vieną žmogų. Mums reikia daug skirtingų charakterių tipų lyderių. Ir vienas iš susitikimų, apie kuriuos kalbėjome pačioje pokalbio pradžioje, tikslų buvo suprasti, su kokio tipo lyderiu kalbuosi. Ką jis atneš į komandą? Dėl ko jam skauda? Kokias jis savo asmenines charizmas turi? Norėčiau, kad mes turėtumėme tokį dalyką kaip toji kepurė Hario Poterio pasaulyje, kuri uždėta ant galvos pasako, kur eiti. Tam tikra prasme, mūsų bendruomenė ir turėtų būti tokia kepurė, kuri leidžia jaunuoliams ir vyresniems mūsų bendruomenės nariams suprasti, kurioje srityje kiekvienas jų yra geras, kuo gali pasitarnauti šitoje organizacijoje. Kai kurių talentas ir lyderystės savybė – įžvelgti, kokias tinkamas savybes turi kitas. Toks žmogus, organizuodamas renginį ar vadovaudamas kitokio pobūdžio veikloje, mato: tas gali padaryti tą, tas gali tą… Bet jis pats tai tarsi nieko negali arba gali ne tiek daug, kiek kiti. Jis dažnai jaučiasi nusivylęs. Aš, pavyzdžiui, apie save mąstydamas dažnai suprantu, kad nieko negaliu. Tada paaiškinkit, kaip kai kurie dalykai įvyko? Juos padarė tie žmonės, kurie galėjo. Štai kaip tai įvyko. Bet tai buvo įmanoma tik dėl to, kad buvo žmonių, kurie įžvelgė kituose talentus ir sugebėjo juos įgalinti pastačius į tinkamą vietą lyderystei. Apie tai yra mūsų bendruomenė. Iš tikrųjų, svarbu suvokti, kad Dievas mums davė tam tikrus talentus, bet niekam nedavė visų, kad mes nė vienas negalėtumėme puikuotis, bet kad galėtumėme būti viens kitam tarnais, broliais, sesėmis, kurie padeda, paneša, ir galiausiai, kad mes visi kartu nueitumėme pas Viešpatį, žinoma, bet ir kažko čia pasiektume.
Brigita Čiužaitė: Puikus padrąsinimas būsimam kandidatui mąstant apie šitą tarnystę. Dirbant kartu su tavimi atrodė, kad tu matai organizaciją, kaip ir priklauso pirmininkui, iš viršaus. Nuo Šiaurės Amerikos, Airijos ateitininkų – lankaisi ten ir skiri laiko. Tada Lietuva, kraštai, pastoracija, ugdymas, turtas. Nežinau, kaip tavo galvoje buvo absoliučiai, atrodytų, viskas. Kartu tai ir stebino, ir truputį baugino. Kaip tai gali sutilpti viename? Kas, tavo manymu, labiausiai organizacijoje buvo išjudinta? Ką mes buvome pamiršę ir nesirūpinome? Į ką pažvelgėme naujai?
Vytis Turonis: Gal ir tu, būdama visuose procesuose, gali irgi pasidalinti kažkuo, kas tau pasirodė svarbiausia?
Brigita Čiužaitė: Man tikriausiai Berčiūnų situacija… Žinau, kad prieš tai generalinis sekretorius Vidas Čaikauskas kartu su stovyklavietės direktoriumi Artūru Stambrausku aktyviai darbavosi ties stovyklos reikalais. Tada tas klausimas kažkiek buvo nutilęs, dėmesys dingęs. Tavo laiku vėl daug dėmesio buvo skirta Berčiūnams: vizijai, pokalbiui su bendruomene. Kaip mes matome situaciją? Kokios mūsų kryptys? Ar stovyklavietė tenkina? Ar mes jau čia ieškome naujos stovyklavietės? Per mūsų organizacijos istoriją buvo įvairių pamąstymų. Taip pat koncentracija į mūsų juridinius asmenis. Berčiūnų ateitininkų stovykla yra vienas iš jų. Kitas yra Ateities leidybos centras, Ateities žurnalas, kur irgi buvo daryta daug veiksmų ir pokyčių. Taip pat kalbame ir apie Ateitininkų fondą, apie pokylį. Apie tai, kaip mes galime auginti mūsų turtą, mūsų mecenatystę. Daug įvairių sričių, kurioms tu skyrei tikrai daug dėmesio. Kaip tu pats matai tuos procesus? Kaip derėtų žvelgti į šituos juridinius asmenis, kurie yra organizacijos turtas? Kaip mes turime juo rūpintis?
Vytis Turonis: Turime rūpintis kaip geri šeimininkai, suprasdami, kad patys ir esame atsakingi. Berčiūnai yra apskritai dovana mums iš valstybės, jų mes neįsigijome. Mums davė tam, kad mes vykdytumėme veiklą, kurią vykdome, ir per visus tuos metus mes neblogai jais rūpinomės, nepaisant to, kokia yra stovyklavietės būklė. Tikrai darėme, kaip organizacija, pakankamai daug, kad ta erdvė būtų kuo geresnė. Ko čia reikia? Labai dažnai sendraugiai klausia: „Kaip mums įsitraukti į organizaciją? Mes nežinome, nematome, nesuprantame savo vietos“. Viskas, kas susiję su turto klausimais, reikalauja pakankamai nemažai gyvenimiškos patirties, brandos, žinių. Mūsų jaunimas yra fantastiški žmonės, jie yra nuostabūs idealistai, tačiau jiems dar trūksta šitos gyvenimiškos patirties ir kompetencijų, kad patys galėtų prisiimti atsakomybę už neliečiamo kapitalo fondus, už nekilnojamąjį turtą, už įvairias leidybines veiklas, kurios irgi reikalauja tam tikrų finansinių resursų. Čia reikalingas sendraugių įsitraukimas. Ką mes darėme? Buvo mintis, kad juridiniams asmenims, kuriems vadovavo vienas vadovas, direktorius, reikėtų ir kolegialaus valdymo organo šalia, kuris galėtų sutelkti didesnę grupę mūsų bendruomenės, tuos, kuriems rūpi. Svarbu užtikrinti šitos organizacijos galimybes veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo to, kokios yra valstybės dotacijos ar net visai jų nėra. Juolab, kad yra daugybė idėjų, kurioms reikia pinigų, ir amoralu manyti, kad už mūsų pietus sumokės kažkas kitas. Mano galva, tokia krikščioniška organizacija kaip mes turi prisiimti moralinę atsakomybę ir parodyti pavyzdį net ir toje pačioje Bažnyčioje, kad mes esame linkę susimokėti už savo veiklą. Bet čia reikia suaugusių žmonių indėlio. Kalbant apie Berčiūnus aš nesu statybininkas, nelabai ką nusimanau apie nekilnojamąjį turtą, kai reikia mąstyti apie pastato konstrukcijas, renovacijas ir visa kita, man yra pakankamai sunku. Tačiau mes turime bendruomenėje žmonių, kuriems apie tai mąstyti nėra sunku, tai jų darbas ir jie gali tai atnešti kaip savo dovanas.
Šiuo atveju problema su Berčiūnais yra neišspręstas ilgametis klausimas dėl žemės. Mes savo kadencijoje taip pat turėjome tokį sprendimą, kurį padarėme, t. y. galėjome išpirkti žemės plotus po pastatais, ir mes turėjome tam pinigų ir jų vis dar yra, bet pasitarusi su platesniu bendruomenės ratu, valdyba nusprendė atidėti išpirkimą. Net jei ir žinome, kad ateityje ta žemė gali būti brangesnė ir gali būti sunkiau ją išpirkti dėl to, kad maždaug 2016-aisiais metais, suformavus detalųjį planą, Berčiūnuose buvo iš esmės padaryti milžiniški mūsų teisių pažeidimai. Tai reiškia, kad šiandien ten taip suformuoti žemės sklypai, kad jeigu ta vieta plėtosis ir dar labiau taps panaši į miesto parką dėl didelio parko lankytojų skaičiaus, ateityje mums ten gali būti užkirstas kelias daryti tokias stovyklas, kokias mes darome šiandien. Tad tas mąstymas, samprotavimas į priekį, kad taip gali nutikti, pasitvirtino šiais metais, kai Panevėžio miesto savivaldybė patvirtino 10 mln Eur investicijas iki 2028-ųjų metų į tą žemės lopinėlį.
Brigita Čiužaitė: Ar ten bus baseinas?
Vytis Turonis: Panevėžio miesto savivaldybė teigia, kad dės pastangas, kad tas projektas, kuris bus ten, būtų maksimaliai draugiškas mums. Bet vėlgi, tą turtą svarbu išvystyti ne tik dėl to, kad ten dešimtmečiais vyksta stovyklos ir kad mums brangi ta vieta, bet dėl to, kad tai yra turtas, kuris gali būti įveiklintas ir jis gali nešti pajamas organizacijai net tada, kai mes jo galbūt negalėsime naudoti pagal tikslinę paskirtį. Todėl mes parengėme planus. Šiandien yra parengti 3-jų namelių kapitalinio remonto projektai. Jie yra gražūs, du iš jų jau yra pilnai suderinti su Panevėžio miesto savivaldybe. Tai reiškia, mes iš principo galime pradėti atstatymo darbus. Mes jau galime pradėti telkti reikšmingesnę paramą, nes mums reikės šiek tiek virš šešių šimtų tūkstančių eurų. Nori kažką padaryti? Reikia pinigų. Bet mes tikime, kad surinksime tuos pinigus, dalį jau turime. Deramės dar dėl kai kurių kitų pastatų ir kas ten galėtų būti. Ir su Panevėžio vyskupija, ir miesto savivaldybe, nes jie irgi turi ten savo interesų. Nenoriu labai daug plėstis, bet mums svarbu suvokti, kad yra viena taisyklė turto valdyme, kuria aš vadovavausi, ir aš tikiuosi, kad organizacija vadovausis ateityje: nekilnojamas turtas gali būti parduodamas tik vienu atveju – kai yra nuperkamas kitas nekilnojamas turtas.
Brigita Čiužaitė: Vyti, tai ką pirksime?
Vytis Turonis: Geras klausimas. Mano galva, kad natūralu, jog mums reikia visokio turto. Bet ateitis parodys. Aš manau, kad nauja valdyba ir naujas pirmininkas turės fantazijos. O iki tol mes dar turime pakankamai ambicingų planų – Seimui pateikti įstatymo projektą dėl nekilnojamo turto, išlikusio po okupacijos, restitucijos nevyriausybinėms organizacijoms. Dabar šis įstatymo projektas yra rengiamas. Žiūrėsime, kaip išeis, bet tai būtų didelis džiaugsmas mums pagaliau atgauti tuos rūmus. Yra nedidelė tikimybė, bet žiūrėsime. Melskitės, prašau.
Brigita Čiužaitė: Džiugios naujienos!
Vytis Turonis: Kiti juridiniai asmenys – Leidybos centras ir Ateitininkų fondas. Visur čia reikalingi žmonės, kurie mato tose srityse prasmę ir norą veikti. Mes turime keletą leidyklų, kurias mes apjungiame į Ateities leidybos centrą. Daugybės juridinių asmenų pristeigimas, nors jis turi savo logiką, kartais apsunkina pačią organizaciją, nes tada yra gan sudėtinga kontroliuoti, ką iš tikrųjų daro tie juridiniai asmenys. O jie turi tarnauti organizacijos poreikiams. Tikslas šitoje srityje yra, kad mūsų bendruomenė suprastų, jog Ateities leidybos centro daromi projektai yra mūsų projektai, žurnalas yra mūsų žurnalas. Jis gali būti toks, kokio mes norime. Lygiai tas pats su Fondu: jisai turėtų dirbti skaidriai, kad kiekvienas organizacijos narys žinotų, kiek yra gaunama pajamų, kaip jos paskirstomos. Tokiu būdu, aš manau, mes šiandien išskaidrinę visus tuos dalykus maksimaliai, t. y. sudarę sąlygas nariams įsitraukti į šitų juridinių asmenų valdymą, galime pasiekti proveržio ateityje.
Brigita Čiužaitė: Kas dar vyksta balandžio mėnesį per mūsų suvažiavimą? Mes rinksime valdybą. Todėl labai svarbu tiems asmenims, kurie galvoja apie turtą, apie ugdymą, apie pastoraciją, apie mūsų bendruomenę, apie atstovavimą, pagalvoti, gal aš norėčiau prisijungti ir turiu talentų tam, turiu laiko. Dabar ypatingai norėčiau būti arčiau šitos augančios organizacijos. Ir dar svarbu pasakyti, melskimės, kad tų žmonių atsirastų, kvieskime bendruomenę lydėti malda šitą laiką, dėkoti visiems, kurie prisijungė jau į šitą mūsų augimą. Melstis, Vyti, kviečiu visus ir už tave. Dėkoju tau už tavo dovanotą laiką. Labai gerai pamenu vienos valdybos narės pasakytus žodžius pačioje tavo kadencijos pradžioje: „Vyti, žinok, čia ne sprintas. Čia bus maratonas.“ Tu jau finišuoji, tikrai skyrei labai daug savo laiko, energijos, idėjų. Žinau, kad tai buvo tavo ketverių metų rimtas projektas. Ačiū tau už tai. Kviečiu mūsų organizacijos narius malda padėkoti ir tave stiprinti ateities kelyje. Aš džiaugiuosi, kad šiandien galiu ateiti pas tave kaip pas bičiulį ir paklausti, kaip tie metai praėjo. Ir kartu tikėtis, kad visa tai, kas užgyventa, mes perduodame į geras rankas. Aš, kaip generalinė sekretorė, esu rami, perdavusi Ignui. Tai tau irgi linkiu tos ramybės, kad atsiras tie žmonės, kuriems visą šitą sukauptą mūsų organizacijos turtą mes perduosime ir linkėsime Viešpaties palaiminimo.
Tekstą parengė Ateitininkų federacijos sekretoriatas.