Nuo 2023 m. rudens Ateitininkų federacijos sekretoriatui vadovauti pradėjo studentas ateitininkas, filosofijos magistrantas Ignas Kriaučiūnas. Jis pakeitė ilgametę sekretoriato darbuotoją, visų pamiltą praėjusio „Ateities“ numerio viršelio žvaigždę Brigitą Čiužaitę. Ignas pripažįsta, kad jo ir komandos laukia daug ir sunkaus darbo, tačiau yra nusiteikęs ryžtingai ir nestokoja ambicijų bei idėjų. Apie jo kelią į ateitininkiją, naujas pareigas bei apie ateities planus ir susėdome pasikalbėti.

Kada ir kaip susipažinai su ateitininkais? Kodėl pats juo nusprendei tapti?

Atrodo 2014 ar 2013 metais pirmą kartą išgirdau apie ateitininkus – dabar jau diakonas Linas Braukyla bandė mano gimtojoje Marijampolėje burti moksleivių kuopą, o aš kaip tik buvau pradėjęs katalikėt bei ieškojau prasmingos visuomeninės veiklos. Kurį laiką tik stebėjau ateitininkus, o trečiame bakalauro kurse nusprendžiau (tiksliau buvau sugėdintas vienos ateitininkės), kad geriau netobula bendruomenė nei tobula vienatvė. Studento įžodį daviau 2019 m. balandžio 6 d. Kaišiadoryse kartu su Akvile Petrauskiene ir pora moksleivių.

Kokia buvo labiausiai prie tavo asmenybės formavimo prisidėjusi patirtis ateitininkijoje? Kitaip tariant, kas įsiminė ir tave perkeitė labiausiai?

Dvi patirtys. Viena ne tiesiogiai ateitininkijoje, bet turbūt galutinai padėjusi apsispręsti šaknytis būtent čia – tarptautinis Tertio Millenio seminaras Krokuvoje (neseniai apie jį rašiau ateitininkų vidinio tinklo straipsnyje). Į jį mane, dar tik Studentų ateitininkų sąjungos kandidatą, pakvietė ir rekomendavo jau minėtas diakonas Linas. Seminare pamačiau, kad visame pasaulyje knibždėte knibžda aktyvių, visuomeniškų katalikų, gyvenančių mūsų idėjomis, ir supratau, jog ateitininkai yra puikiausia organizacija tą įgyvendinti ir Lietuvoje. Įsimintiniausias buvo vienas momentas seminaro pabaigoje, kai vienam iš organizatorių, garsiam dominikonų vienuoliui pasiskundžiau, kad mes čia tris savaites gyvename kaip inkstai taukuose, visi mus aptarnauja, valgome geriausiuose restoranuose, o patys nieko doro nedarome. O jis man tokiu lyg tėvišku balsu ir su šypsena sako: „Nesijaudink, Ignai, ateis laikas ir tau padirbėt“. Tai iki šiol ir atidirbinėju…