Telšiai. Paskutinė „Don Bosko vasaros“ dieninės stovyklos diena. Ant scenos užlipa salezietis misionierius Alexis ir savo nepakartojamu argentinietišku akcentu paskelbia: „Vaikai, paklausykite, paklausykite! Norime labai pasveikinti mūsų Vytą, nes jis rugsėjo 10-ą susituoks!“ Pasigirsta tradiciniai aplodismentai. Tik vienas kitas prisimena ir kaimyno paklausia: „Pala pala, o jis – ne vienuolis?“ Tada kun. Alexis tęsia: „Ir žinote, su kuo jis susituoks? Su Dievu!“ Aplodismentai nebepasikartoja. Tik 150 vaikų pasimetę pakraipo galvas ir bando iš kaimynų suprasti, ką tai reiškia.
Manau, kad tam tikra prasme aš buvau vienas iš tų vaikų, kurie galvojo: „Kaip tai įmanoma?“ Keista, nes jau 9 metai esu Italijoje ir ruošiuosi šiam žingsniui. Ar devyneri metai yra per daug? Nemanau. Tikriausiai viso gyvenimo neužteks tam suprasti. Bet taip turbūt yra su visais dideliais sprendimais. Kas tuokdamasis gali suprasti, ką reiškia atiduoti visą save, savo talentus ir trūkumus, savo praeitį ir ateitį kitam žmogui? Bet jei stengsiuosi visada išvengti nežinomybės jauduliuko, ar galėsiu gyvenimo pabaigoje pasakyti, kad iš tiesų gyvenau?
Tad tai įvyko. Šią šventę galima palyginti su vestuvėmis, bet vadinasi ji kiek kitaip – tai yra amžinieji vienuoliniai įžadai. Ritas, kurio metu ištariau, kartu su kitais broliais, kad visą gyvenimą, iki mirties, gyvensiu paklusnume, neturte ir skaistume bei visą savo gyvenimą paskirsiu tiems, pas kuriuos Viešpats mane siųs. Mūsų, saleziečių, atveju tai reiškia, kad visas savo jėgas leisiu dėl jaunimo, ypač dėl pačių vienišiausių ir neturtingiausių.
Kaip atrodo amžinieji įžadai
Tiems, kas nėra tokiame renginyje dalyvavęs, viskas vyksta maždaug taip. Mišių, kurias aukoja vienas iš vienuolijos vyresniųjų, metu jauni saleziečiai po pamokslo gulasi kryžiumi ant žemės, o visa bažnyčia meldžiasi šventųjų litaniją. Tada, atsistojus, kiekvienam su žodžiais „Priimk Kristaus šviesą ir būk šviesa visiems, kuriuos sutiksi“ yra įteikiama žvakė. Su šia žvake kiekvienas salezietis ištaria įžadų tekstą, pasirašo ant altoriaus ir būna vyresniojo oficialiai amžinai priimamas į kongregaciją. Kitas ženklas – kad davęs įžadus eini pas visus mišiose dalyvaujančius brolius ir kiekvienas jų tave priima broliškai apkabindamas. Paskutinis, ypatingas ženklas – saleziečio kryžiaus įteikimas. Ant šio kryžiaus vienos pusės yra Gerojo Ganytojo atvaizdas, kuris yra vienas pagrindinių mūsų charizmos įkvėpimo šaltinių, o kitoje pusėje įrašyta šv. Jono Bosko citata: „Stenkis, kad tave mylėtų.“ (Kuo toliau, tuo labiau suprantu, koks sunkus ir svarbus šis uždavinys ugdymo misijoje.)
Rugsėjo 10-ąją buvome Colle don Bosco, vietoje, kur gimė mūsų kongregacijos įkūrėjas. Nors toli gražu tai ne vienintelė vieta, kur šiais 2022 metais saleziečiai davė amžinuosius įžadus, čia dėl įvairiausių priežasčių buvome šešiese: vienas salezietis iš Italijos, kitas iš Ganos, trečias iš Zambijos, du iš Rytų Timoro (pietryčių Azija). Ir vienas lietuvis.
Kam to reikia?
Esminis klausimas yra šis: „Kodėl Bažnyčioje yra vienuolių?“ Ar jie yra kažkuo „geresni“? Tikrai ne. Visi esame nieko daugiau ir nieko mažiau kaip tiesiog… krikščionys. Bet kas gali turėti didesnį, brandesnį tikėjimą. Tapimas vienuoliu nėra kažkokio „aukštesnio lygio“ pasiekimas. Bet tai yra atsakymas. Ne veltui įžadams pasirinkome citatą „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15, 16). Jis pašaukia, tereikia atsiliepti.
Bet kodėl jis pašaukia? Ir kodėl tik kai kuriuos? Visi esame pašaukti būti šventais, bet visi – skirtingais būdais. Dauguma šventumą gali pasiekti būdami pasauliečiais, kai kurie pašaukiami būti šventais Dievo Tautos tarnais kunigais, kiti pašaukiami būti vienuoliais. Kokia ta vienuolių misija? Nors dažniausiai vienuolijos labai skiriasi savo misijos pobūdžiu (dominikonai – studijomis ir pamokslavimu; pranciškonai – paprastumo liudijimu; jėzuitai – kultūrine veikla, visišku paklusnumu popiežiui ir t. t.), yra ir visus apjungiančių aspektų. Visų vienuolių misiją Bažnyčioje galima sutraukti į 2 punktus: priminti visų mūsų galutinį gyvenimo tikslą ir pagrindines tris meilės taisykles.
Galutinis gyvenimo tikslas
Krikščionys yra piligrimai, o ne klajūnai. Skirtumas tarp šių dviejų tėra vienas: piligrimas turi kelionės tikslą, klajūnas – ne. Mūsų tikslas – Dangus. Per meilę žemėje stengiamės pasiekti amžinąjį džiaugsmą Danguje. Tačiau to negalima padaryti vieniems. Arba ten eisime su kitais, arba ten neisime. O Dievo karalystėje galėsime gyventi pagal amžinąjį Dievo planą, kuriame nėra pasidalinimų, neapykantos, karo. Ten visi yra broliai ir sesės, nes visi pripažino, kad turi tą patį Tėvą. Vienuolijos misija yra būti to atspindžiu (kad ir kiek tas atspindys būtų skurdus).
Tas keistas sutapimas, jog rugsėjo 10-ą amžinuosius įžadus kartu davėme 2 europiečiai, 2 afrikiečiai ir 2 azijiečiai, gali padėti suprasti šio įvykio prasmę. Pirmųjų krikščionybės amžių „Laiškas Diognetui“ apibūdina krikščionis taip: „Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. […] Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai.“ Tautybė svarbi, bet ji nėra viskas. Ir tikrai neturi būti barjeras. Vienuoliai išsiskiria tuo, kad gyvena bendruomenėse, ir juo toliau, juo labiau šios bendruomenės yra tarptautinės. Pašvęstojo gyvenimo žmonės nebūtinai turi išsiskirti kažkokiu originaliu apdaru, bet būtinai turi išsiskirti, kad stengiasi gyventi bendruomenėse pagal taisykles, kurios yra Dievo karalystės taisyklės. Kas padeda įveikti visus sunkumus tokiose bendruomenėse? Ne „team building“ technikos, ne valios jėga ar psichologiniai triukai.
Tik tas pats Tikslas.
Šios bendruomenės žygiuoja pirmyn, jei jas vienija visiškas atsidavimas Dievo tarnystei ir Dangaus viltis. Savo bendruomenių gyvenimu vienuoliai primena visai Bažnyčiai nesusiaurinti savo horizontų. XVI amžiuje Frensis Dreikas (Francis Drake) viename eilėraštyje rašė: „Having fallen in love with life / We have ceased to dream of eternity“ („Įsimylėję gyvenimą / nustojome svajoti apie amžinybę“). Tai nuolatinis pavojus, todėl nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, pašauktų savo gyvenimu ir bendryste priminti būtinybę nepasitenkinti artimesne kelionės stotele, bet keliauti iki galo.
Pagrindinės trys meilės taisyklės
Antras aspektas, kuris vienija visus vienuolius ir yra jų egzistavimo priežastis, – priminti 3 esmines meilės taisykles. Šios taisyklės tiksliai atitinka 3 pagrindinius Jėzaus gyvenimo bruožus: paklusnumas, neturtas ir skaistumas. Vienuolystė tam tikra prasme yra Jėzaus gyvenimo būdo „pamėgdžiojimas“. Bet tai, ką vienuoliai duoda kaip įžadą, nėra nesusiję su visa likusia Bažnyčia. Šie įžadai yra kiekvieno krikščionio misija. Vienuoliai tai primena, įsipareigodami jais vadovautis ypatingu būdu: padovanoti savo laisvę paklūstant eiti ten, kur reikia tarnystės; padovanoti savo visą laiką bei turtą, nes jei turi Dievą, tau nieko netrūksta; padovanoti savo širdį ne vienam asmeniui, bet išlaikyti ją kaip dovaną kiekvienam broliui ir sesei, kuriuos kasdien sutiksi.
Paklusnumas, neturtas ir skaistumas yra trys Dangaus karalystės taisyklės, ne vien vienuolijų. Būtent todėl tai yra ir kiekvienos šeimos, poros, draugų grupės taisyklės. Ar gali būti vieninga šeima, kurioje nėra paklusnumo vienas kito reikmėms? Ar gali būti tvirta pora, kurioje nėra nesavanaudiško, tyro savęs dovanojimo kitam(-ai)? Ar gali būti tikra draugystė, kurioje nėra paprastumo? Atsakymas čia kažko trūksta, gal taip: Atsakymas vienas/vienintelis: negali.
Iššvaistytas gyvenimas ar atrastas gyvenimas?
Iš šių apibūdinimų gali kilti įspūdis, tarsi visas vienuolio gyvenimas yra kažkoks tikslo ir taisyklių priminimas – nepamiršk to, nepamiršk ano… Panašiai kaip mamos nuolat primena vaikams: „Nepamiršk susitvarkyti kambario“, „Nepamiršk apsirengti šiltai“ ir t. t. Visą gyvenimą būti tik „priminėjais“ – ne itin žavi perspektyva. Bet nėra taip. Vienuolystė labiau palygintina su mielėmis: jų būtinai reikia Bažnyčios „tešloje“, kad duona gautųsi kaip pridera. Ar tai reiškia, kad vienuoliai yra „paaukojami“ dėl kažkokio „didesnio gėrio“? Po septynerių vienuolystės metų, privedusių prie amžinųjų įžadų žingsnio, atrodo, galėjau patirti, kiek labai tikri yra Jėzaus žodžiai: kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29). Iš begalinio savo Gailestingumo Dievas, kuris palaiko kelyje, leidžia gyvenimo kelionėje kartais jau dabar paragauti bent trupinėlių to amžinojo džiaugsmo, kurio laukiame Danguje. Ir jau vien tų trupinių užtenka, kad galėtum pasakyti: visokie sunkumai yra nepalyginami su Gyvenimu, kurį atrandi.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 4-ajame numeryje)