„Nebijokite“ – vienas dažniausių šv. Jono Pauliaus II kartotų Šventojo Rašto priminimų. Biblijos tyrinėtojai pažymi, kad šis raginimas Šventajame rašte paminėtas 365 kartus – kiekvienai metų dienai, o šis tekstas rašytas kaip tik artėjant Rusijos karo prieš Ukrainą metinėms. Sunku įvaizduoti, kokios buvo nuotaikos Lietuvoje, kai karas tik prasidėjo, pati tuo metu jau kurį laiką gyvenau ne Lietuvoje, tačiau nesunku suprasti – prasidėjęs karas įnešė nerimo, baimės, neužtikrintumo dėl ateities ir pačios Lietuvos saugumo. Dabar praėjus metams žmonės nerimauja dėl kitų dalykų, ir daugelis jaučiasi kur kas saugesni, prisimindami narystę NATO ar kitas Lietuvos saugumo garantijas. Kokias garantijas Lietuva turėjo vos atgavusi nepriklausomybę 1990 m.? Miglotas, kurios pamažu ryškėjo po Sausio įvykių prasidėjus tarptautinio pripažinimo bangai ir grindžiant kelius tarptautinių organizacijų narystės link. Visgi Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje galima laikyti kaip skambiu politiniu ir dvasiniu akordu save kuriančios Lietuvos valstybingumo stiprinimo kelyje. Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje buvo pirmasis popiežiaus vizitas į buvusią Sovietų Sąjungos narę, taip pat prisidėjęs prie spartesnio sovietų armijos dalinių išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Ne veltui paskutinis Sovietų Sąjungos karys paliko Lietuvos teritoriją likus 4 dienoms iki Šventojo Tėvo atvykimo.

Vos į Lietuvą atvykęs Jonas Paulius II paliudijo: „Trokšte troškau aplankyti ypač man brangią jūsų žemę!“ Tą rodo ne vien jo žodžiai, bet ir pastangos mokytis lietuvių kalbos tam, kad į tikinčiuosius galėtų kreiptis jų gimtąja kalba, taip pat jis pats savarankiškai ruošė vizito metu skaitytus pamokslus ir kalbas, o programos sudarytojų dar iki atvykimo į Lietuvą buvo prašęs į lankomų vietų sąrašą būtinai įtraukti Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus arkikatedroje, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią, Šiluvą bei Kryžių kalną.

Nors Lietuvoje Jonas Paulius II praleido 4 dienas, per kurias spėjo aplankyti ne vien sostinę, bet ir Kauną, taip pat kitas Lietuvos šventoves, tačiau būtent Vilniuje, Šv. Dvasios bažnyčioje, susitikęs su tikinčiaisiais popiežius sakė: „Dar norėčiau šį tą pridurti, nes kai žmogus pradedi kalbėti gimtąja kalba, lengva įsišnekėti… Vengsiu būti labai šnekus, bet noriu dar šį tą pasakyti. Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe. Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau noriu labai karštai padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė.“

2020 metai Lietuvoje švęsti kaip Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II metai. Minint šimtąsias šio šventojo gimimo metines Lietuvoje netrūko iniciatyvų, vyko konferencijos, akademijos, rekolekcijos, leistos knygos, nagrinėjusios žmogaus minties palikimą, organizuoti kultūriniai renginiai, kurie vis dar esant tuometiniams pandeminiams ribojimams leido susiburti ir prisiminti šio popiežiaus mums paliktą praturtinimą – dvasinį, teologinį, ganytojišką. Įspūdinga tai, kad nemažai lietuvių turėjo progą susitikti Šventąjį Tėvą jam viešint Lietuvoje, ir Jono Pauliaus II asmuo nėra tolimas ar svetimas, bet ypač tėviškai atpažįstamas. Vien šv. Mišių Vingio parke Vilniuje, Kauno Santakos parke ar Kryžių kalne metu skaičiuojama, jog dalyvavo per 350 000 maldininkų. Vilniaus piligrimų centro iniciatyva šimtosios Jono Pauliaus II gimimo metinės buvo švenčiamos kviečiant dalyvauti ekskursijoje po Vilniaus senamiestį ir jo vietas, kurios ypač susijusios su Šventuoju Tėvu: Vilniaus arkikatedrą baziliką, Šv. Jonų bažnyčią, Dievo Gailestingumo šventovę, Šv. Dvasios bažnyčią ir Aušros Vartus. Ekskursijos idėja buvo tarsi kvietimas prisiminti tam tikras šv. Jono Pauliaus II gyvenimo detales, pontifikato bruožus, taip pat mums, lietuviams, vizito Lietuvoje metu paliktą kvietimą liudyti mus išvadavusį Kristų. „Liudykime Kristų, kuris mus išvadavo“ – būtent šią temą 1993 metais Šventasis Tėvas nuosekliai plėtojo apsilankymo Lietuvoje metu, kvietęs gryninti dvasinį – sovietinės okupacijos metais naikintą – tautos veidą.

Vilniaus arkikatedra bazilika buvo pirmoji popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimystės stotelė. Joje Jonas Paulius II susitiko su kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir klierikais. Šioje šventovėje, kur, kaip sakė Šventasis Tėvas, plaka lietuvių tautos širdis, atvykęs popiežius pirmiausia nuėjo melstis į Šv. Kazimiero koplyčią. Tamsus koplyčios marmuras bei šviesūs stiuko lipdiniai tarsi simbolizuoja žemišką ir dievišką prigimtį. Iš po kupolo ir skliauto besileidžiantys šviesūs koplyčios tonai pažymi – šventumas yra atsiliepimas į malonę panašėti su Kristumi. „Pašaukimas į šventumą yra kvietimas tikrai atsiversti savo širdyje. <…> Sunkiausiais Bažnyčios istorijos tarpsniais šventieji ir šventosios visada buvo atsinaujinimo pradžia ir šaltinis“, – susitikime Katedroje kalbėjo popiežius, savo beveik 27 metus trukusio pontifikato metu kanonizavęs 843 šventuosius bei beatifikavęs 1340 asmenų. Popiežiui Jonui Pauliui II buvo svarbu parodyti, kad šventumas yra pasiekiamas kiekvienam žmogui, kad jis yra įmanomas net ir tokiais sudėtingais laikais žmogui, išgyvenančiam supasaulėjimą, veikiamo liberalizmo, sekuliarizmo, pozityvizmo arba ateizmo ideologijų.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje galima aptikti ir daugiau Lietuvą ir Joną Paulių II siejančių aspektų – tai Tremtinių, Gailestingumo, taip pat Šv. Petro koplyčią. Pastarojoje verta atkreipti dėmesį į dviejų Lietuvos palaimintųjų Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio relikvijas. 1987 m. minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų popiežius Jonas Paulius II norėjo išreikšti ypatingą paramą lietuvių tautai bei pagerbti tikėjimo liudytojus. Jo iniciatyva tų metų rugsėjį Romoje, Vatikane, įvyko Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija. Tąkart Šventasis Tėvas išreiškė viltį aplankyti Lietuvą, tačiau tam prieštaravo Maskvos nurodymų besilaikanti politinė vadovybė. Beatifikacijos iškilmės bei valstybės krikšto jubiliejus buvo proga sustiprinti tikėjimą, pagilinti maldingumą, atnaujinti dvasinį gyvenimą. Beatifikacijos metu išreikštas dvasinis artumas ir vienybė su Lietuvos Bažnyčia popiežiui lankantis Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje buvo išreikšta ir fizine prasme.

Tęsti kelionę po Vilniaus vietas, primenančias apie Joną Paulių II, galima užsukant į Šv. Jonų bažnyčią, kurioje vyko Šventojo Tėvo susitikimas su kultūros ir meno pasaulio atstovais. Prasminga, kad apie tikėjimo ir proto sąsają būtent šioje, dabar Vilniaus Universitetui priklausančioje šventovėje, kalbėjo popiežius pažymėdamas, jog mokslo žmonės lieka atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties. Nors dažnai bandoma priešpastatyti tikėjimą ir protą, anot Šventojo Tėvo, būtent protas veda asmenį tikėjimo ir Dievo pažinimo link. Ieškodamas tiesos ir mąstydamas apie ją žmogus pajunta savo ribotumą, suvokia, kad jis pats nėra tiesa. Tiesos paieška veda į nepasitenkinimą vien dalinės tiesos pažinimu ar mažais jos trupiniais, tačiau atveria protą stiebimuisi aukštyn, į begalybę. „Proto veiklai būdingas šis esminis veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria tarp savo riboto suvokimo ir absoliuto troškimo“. Proto ir tikėjimo ryšį, mąstymo etikos svarbą Jonas Paulius II pabrėžė ir enciklikose „Fides et Ratio“ bei „Veritatis Splendor“, kuriose nagrinėjama tikėjimo prigimtis nušviesti ir skatinti protą ieškoti tiesos. Šiandien būtent ši bažnyčia tampa diplomų teikimo ir universiteto baigimo šventės vieta, tuo tarpu, mąstymas ir protinė veikla turi aukštesnį tikslą nei vien tik profesinis pažinimas, bet ir atveria Dievo pažinimo galimybę.

Šv. Jonų bažnyčia ne vien intelektualų ir akademikų susibūrimo vieta, bet ir jaunimo, čia susirinkdavusio prašyti švč. Mergelės užtarimo už altoriaus esančioje koplyčioje, kurioje gerbiama Loreto Mergelės Marijos skulptūra. Jaunimas buvo ypač svarbus Jonui Pauliui II. Dar dirbdamas vikaru šv. Florijono parapijoje Krokuvoje jis būrė jaunimą, vyko į keliones po kalnus, piligriminius žygius. Dėl saugumo agentų persekiojimo Karolis Vojtyla buvo vadinamas Dėde, o ne kunigu. Ilgą laiką sekdami ir klausydamiesi pokalbių, tikrindami studentų leidimus keliauti į išvykas, protokoluodami pokalbius, KGB agentai negalėjo suprasti, kas tas studentų kalbose minimas Dėdė. Tai buvo tam tikra apsauga kunigui, kuris dėl sovietinės ateistinės ideologijos nebūtų galėjęs rengti jokių susitikimų su jaunimu. Net ir tapus popiežiumi, Jonas Paulius II ne tik palaikė kontaktą su savo jaunimo grupelės nariais, tačiau ir toliau buvo jų švelniai vadinamas Dėde. Jono Pauliaus II iniciatyva 1984 m. Romoje surengtos pirmos Pasaulio Jaunimo Dienos, besitęsiančios ir dabar.

Dievo Gailestingumo šventovė svarbia Jono Pauliaus II maršruto dalimi tapo dėl čia gerbiamo Vilniuje nutapyto Dievo Gailestingumo paveikslo. Šv. Jonas Paulius II yra Dievo Gailestingumą skelbęs popiežius, daug prisidėjęs prie to, jog šiandien ši žinia yra žinoma visoje Katalikų Bažnyčioje. Nėra aišku, kur ir iš ko tuometinis Krokuvos vyskupas Karolis Vojtyla pirmą kartą išgirdo apie Dievo Gailestingumo žinią, pasauliui perduotą per seserį Faustiną Kovalską. Yra žinoma, jog jis buvo asmeniškai pažįstamas su šv. Faustinos Kovalskos nuodėmklausiu, po karo iš Vilniaus į Balstogę persikėlusiu gyventi kun. Mykolu Sopočka. Nors 1959 m. Šventojo Sosto dekretu buvo nuspręsta įvesti tam tikrus apribojimus, susijusius su Dievo Gailestingumo pamaldumo formomis, visgi Lenkijos vyskupų susirinkimuose šio pamaldumo klausimas nebuvo padėtas į šalį. 1968 m. savo vadovaujamoje Krokuvos arkivyskupijoje kardinolo K. Vojtylos iniciatyva pradėta ir ses. F. Kovalskos beatifikacijos procedūra. Atnaujintas jos Dienoraščio vertimas. Draudimas skleisti Dievo Gailestingumo pamaldumą panaikintas tik likus pusmečiui iki Jono Pauliaus II išrinkimo popiežiumi, 1978 m. balandį.

Dievo Gailestingumo temai Jonas Paulius II skyrė antrąją savo encikliką „Dives in Misericordia“. Jo inciatyva įvesta Dievo Gailestingumo sekmadienio šventė, apie kurią amžiną atilsį popiežius Benediktas XVI rašė savo laiške, skirtame Jono Pauliaus II gimimo 100 metinėms. Anot Benedikto XVI, šventės įvedimo klausimu Tikėjimo doktrinos kongregacija (kuriai vadovavo Joseph Ratzinger) net dusyk pasisakė neigiamai. Šią žinią pontifikui buvo sudėtinga priimti. Didelį nuolankumą liudija trečiasis Jono Pauliaus II prašymas kongregacijai peržiūrėti galimybes įvesti Gailestingumo sekmadienio šventę. Pagaliau ji buvo įvesta 2000 m. Būtent dėl šio pamaldumo skatinimo ir didelės reikšmės suteikimo Benediktas XVI Dievo Gailestingumą pažymi kaip Jono Pauliaus II pontifikato centrą.

Jonas Paulius II ne vien liudijo Gailestingumo žinią, bet ir gyveno šia žinia. 1981 m. gegužės 13-ąją įvyko pasikėsinimas į popiežių jam susitinkant su minia šv. Petro aikštėje. 1983 m. popiežius Jonas Paulius II susitiko su į jį pasikėsinusiu turku Mehmedu Ali Agdža. Po 20 min. trukusio pokalbio popiežius savo užpuolikui atleido. Kulka, kuri buvo išimta operacijos metu, perduota Fatimos šventovei Portugalijoje, ji įdėta į Marijos skulptūros karūną.

Lankydamasis Lietuvoje popiežius meldėsi prie Dievo Gailestingumo paveikslo, tuo metu gerbto šalia esančioje Šv. Dvasios bažnyčioje. Būtent ši bažnyčia yra viena įdomiausių ir netikėčiausių maršruto stotelių dažnam ekskursijos dalyviui. Ekskursijos metu tai būna vienas pirmųjų kartų pasigrožėti šia puošnia Vilniaus baroko bažnyčia. Šiandien joje gerbiama Jono Pauliaus II pirmojo laipsnio relikvija (kraujo ampulė), šiai parapijai perduota asmeninio Jono Pauliaus II sekretoriaus kard. Stanislovo Dziwiszo, o buvusio paveikslo originalo vietoje kabo jo kopija. Šv. Dvasios bažnyčią Šventasis Tėvas įvardijo kaip priminimą glaudžių broliškumo ir kaimynystės saitų, jungiančių lietuvių ir lenkų tautas. Čia vykusio susitikimo metu Jonas Paulius II kalbėjo apie Vilniaus miestui suteiktą ypatingą pašaukimą dialogui ir broliškai santarvei tarp skirtingomis kalbomis kalbančių krikščionių. Atvirumą dialogui ir pagarbą kitam asmeniui, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų, liudijo pats popiežius – pradėjęs kloti pamatą tarpreliginiam dialogui bei rūpinęsis ekumenizmu. Jis – pirmas popiežius, apsilankęs Romos sinagogoje, judėjus pavadinęs „vyresniaisiais broliais“ tikėjime.

Šioje bažnyčioje galima prisiminti ir paties Jono Pauliaus II pamaldumą šv. Dvasiai. Prisimindamas vaikystę popiežius pasakojo, jog būdamas patarnautoju šv. Mišiose kartą sulaukė tėvo pamokymo, jog yra per daug išsiblaškęs, todėl turi melstis šv. Dvasiai. Malda šv. Dvasiai buvo jo tėvo išmokyta malda. Jos tekstą jau sunkiai sergantis popiežius Jonas Paulius II užrašė ant popieriaus. Šią maldą jis meldėsi kiekvieną dieną, iki pat savo mirties. Popiežius norėjo, kad ši malda nebūtų užmiršta, todėl sava ranka ją užrašė.

Aušros Vartai yra nuostabi ir asmeniškai Jonui Pauliui II svarbi vieta. „Vos tik neįžvelgiama Dievo valia buvau išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjau į Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčią Vatikano Bazilikos požemyje. Ten, prie Mergelės Marijos kojų, meldžiausi už jus visus“, – lankydamasis Lietuvoje prisipažino Jonas Paulius II.

Aušros Vartų Gailestingumo Motina pilna tylos, nuolankumo, paguodos ir supratimo. Šioje koplyčioje Jonas Paulius II meldėsi rožinio maldą, kurią transliavo ir Vatikano radijas. Manoma, kad paveiksle Marija vaizduojama arkangelo Gabrieliaus apsilankymo metu. Tai lemtingo „Fiat“ (liet. Tebūnie) momentas, kuriuo Marija sutinka tapti Kristaus Motina. Nors paveiksle ji vaizduojama be Kūdikio, tačiau Jis yra jos žodyje, duotame pažade, prisiimtame pašaukime. Prieš pradedant pontifikatą vos išrinktam popiežiui Jonui Pauliui II ištariant savąjį „Tebūnie“, jis pirmiausia skubėjo į Vatikano bazilikos požemiuose įrengtą Gailestingumo Motinos koplyčią. Jos „Fiat“ tapo jam kelrodžiu ištariant savąjį. Gilų atsidavimą Mergelei Marijai liudijo ir popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato šūkis „Totus Tuus“ (liet. visas Tavo).

Šios stotelės pristato tik dalį vietų, susijusių su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Apaštalinėje Nunciatūroje Jonas Paulius II apsistojo savo viešnagės Lietuvoje metu bei susitiko su diplomatinio korpuso atstovais. Šiandien pro vartelius matomą nunciatūros kiemą puošia Jono Pauliaus II skulptūra. Antakalnio kapinės – taip pat viena iš vietų, menančių jo vizitą. Planuojant savąją piligrimystę po Vilnių nevalia aplenkti ir kitų bažnyčių, kuriose gerbiamos jo relikvijos – Išganytojo (Joanitų), Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų (Pranciškonų konventualų), Jono Pauliaus II parapijos koplyčios Vilniuje. Visgi ne sienos ar objektai, bet išgirsti žodžiai, paliktas paraginimas, sutikimo prisiminimas praturtina labiausiai. Vedant šią ekskursiją labiausiai sujaudina pačių dalyvių pasidalijimai apie tai, kuo jiems svarbus Jonas Paulius II. Šis asmuo per daug mylėjo Lietuvą, kad būtų paliktas istorijos puslapiams. Šv. Jono Pauliaus II žinią Lietuvai, kuri skambėjo ir Vilniuje, verta prisiminti ir kaskart aktualizuoti iš naujo.