Šiais metais minint 700 metų Vilniaus miesto jubiliejų, kviečiame skaityti pokalbį su gražia vilniečių – Rimo, Linos, Elžbietos ir Juozapo Šapauskų – šeima. Man jie – tikri vilniečiai, kuriuos dažnai gali pamatyti senamiesčio gatvėse, įvairiuose renginiuose, jų namuose – daug knygų apie Vilnių, senų miesto fotografijų albumų, jie dažnai leidžiasi į įdomius pokalbius apie atradimus mieste, jo detales, netikėtumus, problemas.

Lina dirba Vilniaus piligrimų centre, pasakoja atvykstantiems piligrimams apie mūsų miestą, svetingai juos priima, o aktorius ir laidų vedėjas Rimas Instagrame vis pasidalina gražiai telefono kamera užfiksuotu Vilniumi – saulės apšviestais bažnyčios bokštais ar balose atsispindinčiais miesto vaizdais. Elžbieta ir Juozapas – Nacionalin4s M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, kurie džiaugiasi vaikyste Vilniuje. Pokalbis su jais – apie gyvenimą Vilniuje, ką jis mums siūlo?

Papasakokite apie savo šeimą, pristatykite vieni kitus: gal vaikai tėvus, o tėvai – vaikus?

Elžbieta: Gerai, aš galiu pabandyti pristatyti tėvus: mano mama ir tėtis yra Lina ir Rimas, mes esam Šapauskai. Jeigu reikalingas amžius, tai mano tėčiui 51, mano mamai gegužę sukaks 46. Mano tėvai yra labai geri, nors visko pasitaiko ir visiems būna, bet aš juos labai myliu.

Lina: O mes turime labai gerus vaikus. Elžbietai trylika, o Juozapui bus dešimt. Abu vilniečiai! Kaip ir Rimas, tik aš šeimoje esu ne vilnietė (šypsosi). Aš gimiau Plungėje, bet labai myliu Vilnių, gyvenu čia jau daugiau kaip dvidešimt metų ir dirbdama Vilniaus piligrimų centre stengiuosi, kad kiti žmonės atrastų ir pamiltų Vilnių. Rūpinuosi, kad vilniečiai ir miesto svečiai atrastų piligriminius Vilniaus momentus.

Gyvenimas mieste su šeima – daugiau vargas ar privilegija? Kaip atrodo jūsų kasdienybė Vilniuje?

Rimas: Vilnių reikia įsipatoginti, kitu atveju tai bus labai nedraugiškas miestas. Kaip mano vienas bičiulis yra sakęs, miestas patogus tuomet, kai tavo namai yra tokioje vietoje, į kurią iš centro galėtum pareiti pėsčiomis per pusvalandį. Jeigu nepareini per pusvalandį, tuomet jau nesvarbu, ar Vilniuje gyveni, ar Vievyje, gali ir Plungėje gyventi. Vilnius yra labai išsiplėtęs…

Taip pat miestą reikia mylėti. Jeigu tu jį myli, pažįsti, tai pamatai, koks jis yra gražus ir pritaikytas gyvenimui. Mes stengiamės išnaudoti visas miesto galimybes. Kad ir dabar, prieš kelias valandas, su sūnumi buvome ant Rokantiškių regyklos, čiuožinėjome nuo kalniuko. Vos kelios minutės į kalną – ir tu jau atsiduri, atrodo, visai kažkur kitur, lyg kokiuose Argentinos Patagonijos kalnuose (juokiasi). Taigi Vilnius yra labai įvairus, jį reikia surasti, jame daug paslėptų dalykų. Labai daug vilniečių dar jo nepažįsta, gyvena darbas-namai-darbas sąlygomis arba darbas-kamštis-namai…

Rimai, viename pokalbyje minėjai, kad buvai nuvykęs į Klaipėdą ir išgirdai iš klaipėdiečių, kad neįdomus jų miestas, turėjai paaiškinti, kas to miesto istorijoje įdomu, ką svarbu žinoti kiekvienam miestiečiui. O ką, jūsų visų manymu, svarbu žinoti apie Vilnių kiekvienam vilniečiui? Kurios istorijos detalės jums svarbios, artimos?

Rimas: Paminėsiu ne tokią seną Vilniaus istoriją – sesuo Faustina Kovalska ir Dievo žinia, kuri Vilniuje taip pat buvo ištransliuota, apie Jo beribį Gailestingumą. V. Grybo g. yra Šv. Faustinos namelis, senamiestyje – Gailestingumo šventovė. Į šiuos objektus plaukia piligrimai iš viso pasaulio. Kitas svarbus simbolis – Aušros Vartai, rodantys, kaip čia sugyveno visos konfesijos, juk Aušros Vartus ir katalikai, ir ortodoksai lanko, net ir protestantai užsuka. Tai mus visus jungiantis krikščioniškas simbolis. Ši ikona žinoma visame pasaulyje, ypač mylima Lenkijoje. Visa tai mus iškelia į pasaulinį lygį, parodo, kad Vilnius – ne šiaip koks užkampis, o vienas tikėjimo centrų.

O kas Vilniuje brangiausia vaikams?

Elžbieta: Man Vilniuje brangiausia Katedros aikštė ir Vinco Kudirkos aikštė. Įvairios miesto vietos man yra susijusios su prisiminimais, sentimentais, asmeniškai brangios ir svarbios.

Juozapas: O man kaip tėčiui – Šv. Faustinos namelis. Dažnai ten nueiname su tėvais, taip pat prie jo yra aikštelė, kurioje mėgstu žaisti.

Grįžkime prie klausimo apie gyvenimą mieste su šeima – jums patinka Vilniuje augti?

Elžbieta ir Juozapas: Taip, labai!

Rimas: Dar galime papildyti, kad mieste puikūs dviračio takai, galima nuo Antakalnio iki Vingio parko vien jais nuvažiuoti palei upę.

Lina: Ir miškingas Vilnius, ypač karantino metu tai gelbėjo, daug laiko leisdavome vaikštinėdami miške, kai negalėjome niekur kitur išlįsti.

Vilnius – daugiakultūris miestas. Rodos, taip vadiname jį ir šiandien, miesto istorija tai liudija – mieste sugyveno skirtingų tautybių, tikėjimų žmonės. Kiek to matote šiandien?

Lina: Kadangi aš iš mažesnio miestelio atvažiavusi, tai nuo pirmų atvykimo metų mačiau, kiek daug čia veidų, spalvų, žmonių, įvairovės. Vien vizualiai pažiūrėjus. Kad ir bažnyčios – kitoks stilius, kitokios maldos formos, turime juk ir krikščioniškų, ir žydų sinagoga yra, ir protestantiškų. Be to Vilnius labai lankomas turistų, jie irgi įneša daug spalvų, sutinki įvairių žmonių, pabendrauji, tai irgi praplečia miestą.

Rimas: Tai galime matyti ir miesto architektūroje. Pavyzdžiui, nors mieste turime mažai išlikusių žydų gyventojų, tačiau žydišką Vilnių galime pamatyti eidami Pylimo gatve link stoties: kiek ten visokių marokietiškų atspindžių, detalių, kurių dėka pamatai, koks tas miestas buvo, kaip išliko žydiška jo dvasia.

Paminėjote bažnyčias, kurios skirtingos ne tik savo architektūra, bet ir bendruomenėmis, maldos įpročiais. Tai ką Vilnius siūlo tam tikinčiam žmogui?

Lina: Jeigu nori, gali Vilniuje kiekvieną sekmadienį vis į kitą bažnyčią nueiti. Taip aš ir prisijaukinau šį miestą, nes man, studentei, buvo labai smalsu kiekvieną sekmadienį Šv. Mišiose lankytis vis kitoje bažnyčioje. Kartu pamatai ir tas apylinkes, ir tą bažnyčią patyrinėji. Ir netgi dabar ne taip seniai, vasarą, susiruošiau pamaitinti sesers katiną Naujamiestyje, užsukau į Gerosios Vilties bažnytėlę. Retai užklystu į tą pusę, tad visada, rodos, nustembu pamačiusi tarp daugiaaukščių pasislėpusią bažnytėlę.

Rimas: Iki sovietmečio ji labai gerai matėsi, ne veltui pavadinta Gerąja Viltimi. Norėdami bažnyčią paslėpti, apstatė nykiais penkiaaukščiais, taip atsitiko ir su kitomis Vilniaus vietomis… Bet dabar Vilnius gyvena aukso amžių, nes turime tiek daug atvirų bažnyčių, jos tvarkomos, yra atstatomos, restauruojamos: didelį skirtumą pajaustume pamatę Bernardinų bažnyčią prieš 20 metų ir dabar, džiugu, kad tvarkoma Misionierių bažnyčia, labai gražiai atrestauruota Šv. Kotrynos bažnyčia – tiek fasadas, tiek vidus. Galima sakyti, būti krikščioniu dabar – visos galimybės. Gali gyventi ir evangelizuoti.

Lina: Vilnių labai praplečia ir tikinčius žmones praturtina čia esantys vienuolynai, kurių turime įvairių. Dar Gediminas savo laiške, nuo kurio ir skaičiuojame 700 miesto metų, pamini pirmąsias vienuolijas – pranciškonus, dominikonus. O dar juk yra ir jėzuitai bei kiti vienuolynai, įsikūrę mieste vėliau ir aktyviai veikiantys šiandien.

O kaip atrodo Šapauskų sekmadienis?

Juozapas: Sekmadieniais einame į bažnyčią.

Elžbieta: Man tai dar sekmadienis išsiskiria kaip ta diena, kai gali gerai išsimiegoti, tada, žinoma, bažnyčia, pietūs, po kurių skubu į Šv. Mikalojaus jaunučių ateitininkų kuopą, o tada jau grįžus – namų darbai, groju fortepijonu, tai dažnai sekmadienio vakarais ruošiuosi fortepijono pamokoms.

Rimas: Juozapas dar ir patarnauja Šv. Mišiose.

Juozapas: Taip, dažniausiai patarnaudamas dirbu su smilkytuvu, duoda ir laivelį laikyti, kur smilkalai susideda.

Rimas: Atsakingas darbas, tėčiui labai patinka, nes tėtis mėgsta smilkalus (juokiasi).

Jūs tikrai visi esate kvapų mėgėjai – domitės kvepalais, smilkalais, atpažįstate įvairius kvapus, galite rekomenduoti. Ar Vilnius turi savo kvapą?

Rimas: Vaikystėje man Vilnius kvepėjo anglimi, anglies dūmais. Toks jausmas, kad žiema ir dūmo kvapas būdavo įsigėręs į miestą. Dabar specifinis yra miško, pušyno ir Neries upės kvapas.

Lina: Mes gyvename netoli Sapieginės miško, tikrai jaučiame tą pušyno, medžių kvapą.

Elžbieta: Vilnius tikrai turi kažkokį kvapą, sunku jį nusakyti, bet aš kiekvieną kartą grįžusi į Vilnių jį stipriai pajuntu.

Rimai, užsiminei apie vaikystę. Kaip miestas pasikeitė per tą laiką, kokiame Vilniuje augai tu, o kokiame – tavo vaikai?

Rimas: Vilnius tapo švaresnis, labiau sutvarkytas, dingo visokie mieste styrantys gelžgaliai, sovietmečiu buvęs šiukšlynas. Aš paauglystėj labai bijojau, galvojau vis, kas gi sutvarkys šitą betvarkę, bet, pasirodo, atsirado tų, kurie netingėjo viską surinkti, liko tyra, graži gamta.

Kitas dalykas, miestas tapo artimesnis žmogui – į tas vietas, kur turėjo būti, vėl grįžo kavinės, mažos parduotuvėlės. Vilnius vėl pradėjo gyventi tokiu ritmu, kaip jis gyveno iki kokių 1944 metų, po kurių buvo išdarkytas tiek karo, tiek dėl to, kad išvyko, išnyko daug gyventojų. Miestas yra gyvas darinys, jis formuojasi natūraliai, tad gražu stebėti, kaip jis keičiasi, kiek jame visko vyksta.

Lina: Pavyzdys – Užupio kvartalas, dar pati prisimenu, kaip baisu būdavo į jį įeiti, o dabar tai yra traukos centras, praktiškai Monmartras, su įvairiausiomis instaliacijomis, kavinėmis.

Rimas: Ir stoties rajonas valosi. Ten, kur anksčiau galėjai peilį į šoną gauti, dabar jau hipsteriai su barzdomis alų pilsto, burgerius kepa.

Jūs esate susituokę jau dvidešimt metų, dar prieš tai bendravote, draugavote. Ką veikdavote Vilniuje?

Rimas: Mes, kai susipažinom su Lina, eidavome pasivaikščioti dviese visokiomis senamiesčio gatvelėmis – eidavom, eidavom, eidavom… Ir tas teikdavo malonumo: ir pajudi, ir miestą pažįsti, geras vietas apžiūri. Dar retkarčiais Lina nusivesdavo mane į kokią nors parodą.

Lina: Tikrai daugiausiai vaikščiodavome. Dar esame mėgstantys bendrauti – susitikti su žmonėmis, kalbėtis, valgyti vakarienes. Vilnius turi daug pasiūlos, tikrai, tiek visko gali jame nuveikti, visko nespėsi aprėpti.

Rimas: O kartais užtenka ir paprastų dalykų. Visai neseniai su vienu savo draugu žydu susėdom mieste ant suoliuko. Prasėdėjome gal porą valandų. Pagalvojau, kaip smagu, du miestiečiai sėdi ant suoliuko – nereikia jiems nė į kokią kavinę ar dar kur. Ir tiek žmonių praėjo pro šalį – pažįstamų, seniai matytų, netgi žmonės iš Izraelio užkalbino, atpažinę mano draugą kaip savą. Buvo labai malonus atradimas, jaučiausi tikru vilniečiu.

Lina, esi Vilniaus piligrimų centro vadovė. Matai žmones, kurie čia atvyksta. Ką jie nori pamatyti Vilniuje? Ko žmonės čia ieško? Kuo Vilnius svarbus kaip piligrimystės vieta?

Lina: Nemažai piligrimų nustemba, kad Vilnius susijęs su Dievo Gailestingumu, Šv. Faustina. Šis Vilniaus veidas jiems yra naujas, matyt, kažkaip automatiškai yra galvojama tik apie Lenkiją. Turistų matau ir sutinku mažiau, bet jie, manau, taip pat nemažai užklysta į bažnyčias, kurios Vilniuje atviros, įdomios, parodančios miesto istoriją. Buvo toks atvejis, kai vienas į miestą darbo reikalais atvykęs prancūzas norėjo, kad kas nors iš vietinių jam aprodytų Vilnių, norėjo apsilankyti muziejuose, parodose, tačiau buvo pirmadienis – niekas nedirba. Pasiūliau pabandyti pažinti miesto istoriją aplankant bažnyčias, nes jos kone visos būna atrakintos. Vaikščiojome po Senamiestį užsukdami tai į vieną, tai į kitą bažnyčią ir ties Bernardinų bažnyčia jis man sako: „Dabar suprantu, kaip galime miestą pažinti bažnyčių dėka, ypač Vilnių“. Bažnyčios tikrai labai daug kalba net ir ne piligrimui.

Rimas: Vilniuje išliko labai mažai autentiškų senovinių interjerų, bažnyčios yra tokios erdvės, kuriose interjeras ne itin pakito arba yra restauruotas. Prabangius, gražius interjerus kitokio pobūdžio namuose galime pamatyti nebent rašytojų namuose, kitur viskas išdaužyta, išdarkyta, sudeginta. Net iš visų didžiųjų rūmų telikę tik sienos.

Vilniaus muziejuje buvo paroda apie vilniečių kasdienybę. Mane labiausiai nustebino, kad XX a. pradžioje buvo itin populiarus japoniškas interjeras, turtingų vilniečių namuose kabėdavo vėduoklės, bambukiniai baldai, širmos su rytietiškais motyvais…

Rimas: Įvairaus laiko interjerus galime atrasti nebent užfiksuotose fotografijose. Įdomu pažiūrėti, kad miestiečių buitis atitiko pasaulines tendencijas – Vilniuje buvo dekoruojama taip pat kaip to meto Paryžiuje, Sankt Peterburge, Varšuvoje…  Kažkas rašė, kad Vilnius bandė imituoti miestą su kaimo atributais. Prabangus namas, o šalia – karvė ganosi (juokiasi).

Ar turite priekaištų miestui, ar norėtumėte, kad jis kažkaip pasikeistų?

Rimas: Yra tam tikrų didelių minusų, žinoma, vienas jų – kamščiai. Kai kurios vietos labai išsiplėtusios, o kelių daugiau nepastatyta. Gelbėja vilniečio įprotis važinėti be jokių GPS, kai žinai visokias lygiagrečias gatveles, darai ėjimus žirgu – važiuoji toliau, bet pavyksta greičiau.

Juozapas: Taip geriausia pažinti Vilnių!

Elžbieta: Aš matau problemą Vilniaus miškuose, juose dar tikrai daug šiukšlių… Norėtųsi, kad miškus susitvarkytume ir žmonės nustotų juose šiukšlinti.

Rimas: Taip pat Vilnius pakankamai neproporcingai vystosi, tikrai trūksta to gero, tikro miesto planavimo, kad iškart būtų kuriami kvartalai, pagalvojama, kur statyti mokyklą ir pan. Geras pavyzdys – Paupio rajonas, kuris yra apgalvotas.

Lina: Tikrai, kai kur namai sukišti vienas prie kito, be vaikų žaidimų aikštelių, parkavimo. Bet yra gerų dalykų, džiugina sukurti takai aplink Vilnių, leidžiantys geriau pažinti apylinkes, gamtą, jau minėti dviračių taikai.

Šapauskai rekomenduoja:

Knygą apie Vilnių:

• Adomas Honoris Kirkoras. „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“;
• Gabija Lunevičiūtė. „Vilniaus atminties punktyrai. Dvylika pasivaikščiojimų po XX amžiaus Vilnių – miestą, kokio jau nebėra“;
• Fotografo Jano Bulhako albumai;
• Darius Pocevičius. Knygų serija „Istoriniai Vilniaus reliktai“;
• Irena Vaišvilaitė. „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“.

Pasivaikščiojimo maršrutą Vilniuje:

• Sapieginės miškas, Saulės slėnis;
• Pasiimt Bulhako albumą ir surasti vietas, kuriose nuotrauka daryta (Rimas taip atrado įspūdingus Pilies g. kiemelio langus).

Maršrutas su dviračiu: Antakalnis – Vingio parkas.

Netikėta vieta, kurioje būtina apsilankyti: Šv. Faustinos namelis.