Šiais metais minint 700 metų Vilniaus miesto jubiliejų, kviečiame skaityti pokalbį su gražia vilniečių – Rimo, Linos, Elžbietos ir Juozapo Šapauskų – šeima. Man jie – tikri vilniečiai, kuriuos dažnai gali pamatyti senamiesčio gatvėse, įvairiuose renginiuose, jų namuose – daug knygų apie Vilnių, senų miesto fotografijų albumų, jie dažnai leidžiasi į įdomius pokalbius apie atradimus mieste, jo detales, netikėtumus, problemas.
Lina dirba Vilniaus piligrimų centre, pasakoja atvykstantiems piligrimams apie mūsų miestą, svetingai juos priima, o aktorius ir laidų vedėjas Rimas Instagrame vis pasidalina gražiai telefono kamera užfiksuotu Vilniumi – saulės apšviestais bažnyčios bokštais ar balose atsispindinčiais miesto vaizdais. Elžbieta ir Juozapas – Nacionalin4s M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, kurie džiaugiasi vaikyste Vilniuje. Pokalbis su jais – apie gyvenimą Vilniuje, ką jis mums siūlo?
Papasakokite apie savo šeimą, pristatykite vieni kitus: gal vaikai tėvus, o tėvai – vaikus?
Elžbieta: Gerai, aš galiu pabandyti pristatyti tėvus: mano mama ir tėtis yra Lina ir Rimas, mes esam Šapauskai. Jeigu reikalingas amžius, tai mano tėčiui 51, mano mamai gegužę sukaks 46. Mano tėvai yra labai geri, nors visko pasitaiko ir visiems būna, bet aš juos labai myliu.
Lina: O mes turime labai gerus vaikus. Elžbietai trylika, o Juozapui bus dešimt. Abu vilniečiai! Kaip ir Rimas, tik aš šeimoje esu ne vilnietė (šypsosi). Aš gimiau Plungėje, bet labai myliu Vilnių, gyvenu čia jau daugiau kaip dvidešimt metų ir dirbdama Vilniaus piligrimų centre stengiuosi, kad kiti žmonės atrastų ir pamiltų Vilnių. Rūpinuosi, kad vilniečiai ir miesto svečiai atrastų piligriminius Vilniaus momentus.
Gyvenimas mieste su šeima – daugiau vargas ar privilegija? Kaip atrodo jūsų kasdienybė Vilniuje?
Rimas: Vilnių reikia įsipatoginti, kitu atveju tai bus labai nedraugiškas miestas. Kaip mano vienas bičiulis yra sakęs, miestas patogus tuomet, kai tavo namai yra tokioje vietoje, į kurią iš centro galėtum pareiti pėsčiomis per pusvalandį. Jeigu nepareini per pusvalandį, tuomet jau nesvarbu, ar Vilniuje gyveni, ar Vievyje, gali ir Plungėje gyventi. Vilnius yra labai išsiplėtęs…
Taip pat miestą reikia mylėti. Jeigu tu jį myli, pažįsti, tai pamatai, koks jis yra gražus ir pritaikytas gyvenimui. Mes stengiamės išnaudoti visas miesto galimybes. Kad ir dabar, prieš kelias valandas, su sūnumi buvome ant Rokantiškių regyklos, čiuožinėjome nuo kalniuko. Vos kelios minutės į kalną – ir tu jau atsiduri, atrodo, visai kažkur kitur, lyg kokiuose Argentinos Patagonijos kalnuose (juokiasi). Taigi Vilnius yra labai įvairus, jį reikia surasti, jame daug paslėptų dalykų. Labai daug vilniečių dar jo nepažįsta, gyvena darbas-namai-darbas sąlygomis arba darbas-kamštis-namai…
Rimai, viename pokalbyje minėjai, kad buvai nuvykęs į Klaipėdą ir išgirdai iš klaipėdiečių, kad neįdomus jų miestas, turėjai paaiškinti, kas to miesto istorijoje įdomu, ką svarbu žinoti kiekvienam miestiečiui. O ką, jūsų visų manymu, svarbu žinoti apie Vilnių kiekvienam vilniečiui? Kurios istorijos detalės jums svarbios, artimos?
