2011 metų pavasaris.
– Sese Nijolia, o kuri šventoji buvo tokia… na, aktyvi…, – artėjant paskutinėms dienoms pasirinkti Sutvirtinimo vardą klausiu mus ruošiančios sesės vienuolės.
– Tokia Kotryna Sienietė buvo.
2022 metų vasara. Trejus metus pandemijos ir neryžtingumo pritildytam troškimui išeiti į piligrimystę pagaliau lemta išsipildyti. Tai gal Camino Santiago? Ne, draugai sakė, kad jau pavasarį kelias buvo pilnas keliaujančiųjų, tad vasarą tikrai nebus ramiau. Mintyse nusipiešto tobulos piligrimystės vaizdelio šis visiškai neatitinka. O jame be manęs ir kelių gerų žmonių, priimsiančių (tikėkimės) mane nakvynei, lieka vietos dar keliems piligrimams per dieną, kuriems palinkėsiu „Bon camino“. ERASMUS studijų stiliaus pokalbiams su klausimais, ką veiki gyvenime, šioje piligrimystėje nebuvau nusiteikusi.
Besidairydama po Camino Santiago puslapį atrandu kelią Prancūzijoje. Pradžia La Puy en Valley. Užkimbu už gražių miestelio nuotraukų internete, o paskui už žinios, kad čia pat šv. Jono seserų (joaničių) vienuolynas (į piligrimystę planavau įterpti bent kelių dienų rekolekcijas). Dar tuoj pat prisimenu, kad studijų laikais šį bei tą prancūziškai mokėdavau pasakyti, tad piligrimystės Italijoje scenarijus, kai mano žodyną sudarė 5 piligrimo žodžiai – „pellegrini“, „dormire“, „mangiare“, „sacco a pelo“ ir „grazie“ – trečią kartą nepasikartos. Jau po truputį kuriasi tobulas piligrimystės vaizdelis. Nuspręsta. Tik galvoj ramybės neduoda mintis: „Koks bus mano tikslas, į kurį einu, jei iš nurodytų 700 kilometrų geriausiu atveju turėsiu laiko nueiti vos 200. Kokia vieta taps simboliniu mano finišu? Kaip grįšiu iš jo namo? Juk nevažiuosiu tuos pačius 200 kilometrų atgal autobusu.“ Mano tobulos piligrimystės vaizdinys vėl prasilenkia su šiuo. Pirmajame – katedra ar mažų mažiausiai žymaus šventojo kripta, dar vienas kitas piligrimui svarbus pamatyti objektas. Nebaigsiu gi piligrimystės kokiame nors nežinomame miestelyje. Reikia svorio, reikia fejerverkų.
