Sesės Jurgita ir Loreta Raudytės nors ir labai kuklios, bet žinomos ne tik Telšiuose, kur jos gyvena ir dirba. Jas pažįsta ateitininkai, mokytojai, katalikiškas jaunimas Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje. Seniai norėjosi jas pristatyti „Ateities“ skaitytojams, o dabar nepasinaudoti gražia proga – sesių jubiliejumi – tiesiog neįmanoma. Loreta ir Jurgita dvynės, abi pasirinkusios mokytojos specialybes, abi dirbančios su jaunimu, abi globojančios ateitininkus, prisidedančios prie savo parapijos, vyskupijos veiklos. Rečiau matančiam net atsikirti sunku, kuri Jurgita, kuri Loreta, nes jos dažniausiai renginiuose būna kartu, panašios ne tik išore, bet ir šypsenomis, kalbėjimo maniera, empatija, ramybe…

Jurgita: Mamytė kilusi iš Vadžgirio parapijos Jurbarko rajone, o tėvelis iš Balenėlių kaimo Nevarėnų parapijos Telšių r. Sutapimas, kad ir tėvelio, ir mamytės gimtinėse vykdavo Atsimainymo atlaidai. Kadangi tėvelis 14 metų buvo su tėvais ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, o sodybą, kai grįžo po 10 metų, rado nuniokotą, tai nuo pat gimimo iš Telšių švęsti Atsimainymo atlaidus važiuodavome į mamytės tėviškę, kur susirinkdavo visa jos giminė. Vaikystėje tai būdavo bene svarbiausias metų įvykis, kur susitikdavome su tetomis ir dėdėmis, pusbroliais ir pusseserėmis. Ten, Vadžgiry, pasiruošta ir prieita Pirmosios Komunijos, o Sutvirtinimo sakramentą gavome Jurbarke. Mudvi turim ir dvejais metais jaunesnį brolį.

Į darželį nėjome, mus globojo tėvelio mamos sesuo, taip pat grįžusi iš tremties – labai tikinti ir mylinti Dievą, išmokiusi nuo pat kūdikystės kalbėti ryto ir vakaro „poterėlius“. Kai pradėjome eiti į mokyklą, pajutome didžiulę priešpriešą. Ten turėjai slėpti savo pažiūras, savo tikėjimą, patriotinius jausmus. Mamytė dirbo mokytoja, tad bijojome, kad jei „prisišnekėsime“ apie tėvelio tremtį ar lankymąsi šv. Mišiose, į kurias kartkartėmis vykdavome į aplinkinės ir tolimesnes parapijas, nukentėsime ne tik mes, bet ir mamytė gali netekti darbo. Tad didžioji dalis mokyklinio gyvenimo buvo kupina įtampos, prislėgtumo, slapstymosi ir pan.

Loreta: Galime tik Dievui dėkoti už vaikystės metą ir tuos žmones, kurie mus supo. Man atrodo, kad mes gavome dvigubai ar net trigubai daugiau meilės, negu tuo laiku galėjo gauti mūsų bendraamžiai. Kai tėvelis Jonas su savo mama Stanislava grįžo iš Sibiro (jo tėtis Ciprijonas mirė tremty), sesuo Staselė jau buvo ištekėjusi ir su vyru Zigmu gyveno Telšiuose, tad priėmė savo artimiausius gimines gyventi kartu. Staselė su Zigmu negalėjo turėti savo vaikų, tai mumis rūpinosi tarsi savo tikrais vaikais. Jiedu tapo mano krikšto tėvais. O toji mūsų auklė, kurią mes vadinome cioce, pas mus ateidavo artimiesiems išėjus į darbą, taip pat labai mus mylėjo. Ji tikrai buvo pirmoji mūsų katechetė, ne tik įpratinusi rytą vakarą melstis, bet ir padovanojusi mažytį pastatomą geltoną kryželį (jį iki šiol turime) ir nuolat perpasakodavusi mums kunigų pamokslus.

Mokyklines dienas prisimenu su tam tikru siaubu vien dėl to, kad buvo prievarta brukama ateistinė ideologija, verčiama šlovinti komunistinę sistemą, sovietinę tvarką ir Sovietų Rusiją. Širdy supratau, kad ciocės ir artimųjų su meile liudijamas tikėjimas yra tiesa, bet mokykloje toji tiesa buvo niekinama kaip „tamsus religinis prietaras“. Jaučiau vidinį skausmą dėl to, kad tokie geri žmonės kaip mano tėvelis, seneliai, ciocė turėjo patirti ištrėmimą, senelis net mirė, todėl nė trupučio neatrodė teisinga šlovinti tą sistemą, kuri kankino ir naikino mūsų tautos geriausius žmones, kuri dabar verčia slėpti savo įsitikinimus, kad mamytė nebūtų išmesta iš darbo. Iš tiesų man buvo įvaryta baimė. Ir aš bijojau savo mieste eiti į bažnyčią, kad kas nepamatytų. Širdis atsigaudavo ir pajusdavau tikrąją laisvę mamytės tėviškėje Vadžgiry. Čia su visa gimine švęsdavome atlaidus ir galėdavome bent porą atostogų savaičių praleisti toje nuostabiausioje pasaulyje vietoje, kur atrodė, kad buvo išlikusi laisva tikra krikščioniška Lietuva.

Jurgita: Po studijų Vilniuje grįžome į Telšius, tapome mokytojomis. Nors vaikystėje ne sykį sakiau: „Kuo, kuo, o mokytoja tai nebūsiu!“, nes mačiau, kaip mamytei stigo laiko, naktimis taisė sąsiuvinius, o ir nuolat gyveno įtampoje dėl negalėjimo viešai praktikuoti tikėjimo, bet išėjo atvirkščiai. Su sese nesukūrėme savo šeimų, bet šalia mokytojos pareigų atsidėjome ir ateitininkų veiklai, kurie tapo antrąja mūsų šeima. Turime dar vieną kitą įsipareigojimą šalia bažnyčios.

Loreta: Vilniaus universitete šešerius metus studijavome klasikinę filologiją. Studijuoti buvo tikrai įdomu ir, atrodo, neblogai sekėsi. Kai atėjo laikas spręsti, kokią studijų kryptį rinktis toliau – ar linkti prie akademinio, ar prie vertėjo, ar prie pedagoginio darbo, tai abi pasimeldusios supratome, kad turime rinktis mokytojo kelią. Nors žinojome, kad jis nebus lengviausias, bet suvokėme, kad galbūt labiausiai prasmingas. Tuo laiku, kai mūsų studijos ėjo į pabaigą, Lietuvoje buvo labai išaugęs nusikalstamumas. Kilo klausimas, kodėl toje mūsų ir už mus vyresnėje kartoje toks ryškus nužmogėjimas. Pasvarsčius, atėjo atsakymas: tai toji karta, kuri buvo ugdyta ateistinės bedieviškos mokyklos. Štai kokius vaisius davė toks auklėjimas, kai iš vaikų ir jaunimo širdžių buvo išrautas tikėjimas. Mums baigiant mokyklą prasidėjo Atgimimas, atsirado pirmosios tikybos pamokos. Mes dar turėjome tikinčius tėvelius, močiutes, ciocytes. Bet juk ne visi turėjo. Kas bus jau su vaikais tų tėvų, kurie patikėjo komunizmo idėjomis? Tad atrodė, kad ugdyti ir auklėti vaikus, jaunimą, kol jų širdys dar atviros gėriui, kol dar nesugadintos, nesurambėjusios, būtų geras ir prasmingas darbas. O kai susipažinome su ateitininkų organizacija, supratome, kad ji tiesiog paties Dievo duota mūsų tautai jaunimui ugdyti, formuoti brandžiomis, doromis, tikinčiomis, patriotiškomis asmenybėmis.

Jurgita: Na, vieną kartą pamenu, dar pradinėse klasėse, pamiršau sąsiuvinį su namų darbais, o kaip tik mane kviečia atsakinėti. Ten buvo tokia tvarka: kai tave pakviečia, turi ateidamas atsakinėti atsinešti ir namų darbus. O aš neberandu sąsiuvinio nors tu ką. Pasiėmiau ir nešuosi sesės sąsiuvinį. Niekada taip nebūdavo, kad mus abi kviestų atsakinėti. O tąsyk iš karto po manęs mokytoja kviečia ir mano sesę. Tada aš puoliau į ašaras, kad mokytoja taip greitai išsiaiškino mano apgaulę.

Loreta: Man atrodo, kad kaip tik pakvietė mane, ir sesė Jurgita iš geros širdies man atidavė savo sąsiuvinį, paskui pati, kai ją pakvietė, nebeturėjo, ir pradėjo verkti… Manau, kad aš tada ją nuskriaudžiau. Tai po to įvykio turbūt ir pasimokėm. Nebesinaudojome savo panašumu, net pradėjom skirtingai rengtis, kad būtų lengviau mus atskirti.

Jurgita: Galbūt kažkoks sąmoningas ar nesąmoningas lyginimasis yra, gal ir aplinkiniai žmonės kartais tai paskatindavo. Turbūt ne tik dvyniams, bet ir visiems žmonėms tenka pereiti per tą „konkurencijos“ išmėginimą ir nustoti save lyginti su kitais. Turi susitaikyti ir priimti save ir dėkoti Dievui, kad esi toks, koks esi. Manau, tai yra viena svarbiausių nuolankumo savybių – būti dėkingam už tai, kuo esi ir koks esi: ir silpnesnis, ir trapesnis, ir negabesnis ir pan. Su laiku išmoksti įsiklausyti į kitą, ne viena priimti sprendimus, bet pasitarti. Tenka ir nusileisti, ir rimtai įtikinėti. Svarbiausia, mes su sese kartu meldžiamės. Jos iniciatyva jau kurį laiką vakarais meldžiamės ir su savo tėveliais, su kuriais kartu tebegyvename, ir su tėvelio sesute.

Loreta: Galbūt dvyniam tas lyginimasis labiau būdingas, bet po to tai padeda bendraujant ir su kitais žmonėmis, kad sesės džiaugsmas yra ir mano džiaugsmas, o sesės skausmas yra ir mano skausmas. Mūsų skausmai dvigubi, bet ir džiaugsmai dvigubi. Turbūt panašiai mama jaučia savo vaikus, kai jiems kas gerai ar negerai. Pažvelgus tikėjimo akimis, juk visi esame broliai ir seserys Kristuje ir nuolat turim mokytis gebėti kiekviename atpažinti Dievo vaiką, Jo atvaizdą. Pastebiu, kad žiūrime viena į kitą tarsi į savo atspindį veidrodyje ir jeigu pastebime viena kitoje kokį trūkumą, tai atvirai pasakome. Mes jau įpratome, kai atliekame išpažintį, viena kitai pasipasakoti savo nuodėmes, kurias kunigui sakėme, ir pasidalinti išgirstais patarimais, pamokymais.

Jurgita: Žinote, yra nuostabu būti ateitininkijoje, iš čia yra didžioji dalis mūsų draugų. Sykį su kolegomis iš mokyklos vykome į Šiluvos atlaidus. Ir taip pasitaikė, kad kas kelis žingsnius sutinki ar ateitininką, ar Marijos Legiono (šiai organizacijai taip pat priklausome) narį ir vis apsikabiname kaip giminės. Kolegos ir klausia: „Iš kur tu turi tiek daug draugų?“ O ir tos parapijos močiutės, kurios kas vakarą ateina melstis, jos man tokios savos.

Loreta: Iš tiesų pastebiu, kad mūsų seseriškas ryšys užpildo poreikį turėti kažkokį geriausią draugą, nes sesė yra tas žmogus, nuo kurio neturi jokių paslapčių, kuris geriausiai tave pažįsta ir tu jį. Todėl tikrai nejaučiu širdy kažkokio ypatingai artimo draugo ilgesio ir neužmezgu kažkokių intymių draugysčių. Galbūt ir tikėjimas, ryšys su Kristumi užpildo tą artimos draugystės nišą. Tačiau tikrai esu patyrusi broliškumo jausmą ateitininkų, tikinčio jaunimo didesniame ar mažesniame būryje, kur susirenka bendraminčiai, kur gera ir džiugu būti kartu, leisti laiką. Kadangi dirbame skirtingose mokyklose, mūsų bendradarbiai kolegos mus labiau pažįsta po vieną, ir su jais sieja, manau, geri, bet labiau dalykiški santykiai.

Jurgita: Tėvelis buvo tremtinys ir iš labai tikinčios giminės, o mamytės šeima slapstėsi nuo tremties ir buvo nuoširdūs katalikai, mūsų dėdės su teta kambariuose visada kabojo Maironio, Čiurlionio bareljefai, Dariaus ir Girėno, Vytauto Didžiojo portretai, dėdė buvo išsaugojęs ir trispalvę iš Smetonos laikų, nors ją mums parodė jau tik Sąjūdžiui prasidėjus, – visa ta aplinka skatino domėtis istorija. Pas mus per Visus Šventus suvažiuodavo ir tėvelio giminės iš Vilniaus, Klaipėdos. Jie irgi buvo oponuojantys sovietinei valdžiai, o mes, vaikai, susidomėję klausydavomės jų pokalbių. Vadžgiryje susirinkdavo trys mamytės broliai su šeimomis ir kiti giminės, jie diskutuodavo, dalindavosi patirtimis. Tarp jų buvo ne vienas lagerininkas. Jie kartais uždainuodavo senas liaudies ir patriotines dainas.

Loreta: Pridėsiu tik tiek, kad mažytė Maironio poezijos knygutė vaikystėje buvo tarsi vidinę bateriją pakraunantis įkroviklis. Mokėjom paauglystėje didžiąją dalį jo eilėraščių. Mamytė lygindama skalbinius dainuodavo jo ir kitų poetų eilėmis sukurtas dainas, kurias visi kartu traukdavome važiuodami mašinoje į jos tėviškę. Net ir Kudirkos „Tautinę giesmę“ kelyje į Vadžgirį išmokome. Kai 1987 metais kun. Alfonsas Bulota Vadžgirio bažnyčioje per Atsimainymo atlaidus surengė Lietuvos krikšto 600 metų minėjimą, bažnyčia buvo išpuošta trispalvėmis ir giedamos Maironio, Kudirkos žodžiais sukurtos giesmės, kurias mes jau mokėjome. Tik Jono Strielkūno „Lietuvą“ pirmą kartą iš tautiniais drabužiais pasipuošusio jaunimo tada išgirdome ir… verkėme. Turėjome nuostabią tremtyje gimusią lietuvių kalbos mokytoją poetę Eleną Borusevičiūtę-Šidlauskienę, kuri taip pat įkvėpė meilę lietuvių literatūrai, gimtajai kalbai, padėjo atrasti tuo metu dar nepripažįstamą poetą Vytautą Mačernį.

Kaip susipažinote su ateitininkų organizacija? Kas į ją atvedė ir kas lėmė, kad likote čia ilgam?

Jurgita: Pirmas susitikimas įvyko 1991 metais, tada Pajūrio kaimelyje vyko pirmoji Žemaitijos ateitininkų stovykla. Dalyvavo vysk. Jonas Kauneckas, tuometis Telšių katalikiškos vidurinės mokyklos kapelionas, keli klierikai iš neseniai atsikūrusios Telšių kunigų seminarijos. Tas džiaugsmas atrasti, kad čia galime būti savimi, laisvai liudyti savo tikėjimą, kad vadovaujamės tomis pačiomis vertybėmis, kad jaučiamės tarsi broliai ir sesės, uždegė norą savo gyvenimą paskirti tam, kad kuo daugiau jaunų žmonių galėtų tai patirti.

Loreta: Ir man ta pati stovykla buvo ir pažinties, ir meilės ateitininkams pradžia. Vėliau, jau pradėjus mokytojauti Telšiuose, panašias ir kartais net stipresnes patirtis išgyvendavau tuo laiku ateitininkus Telšiuose globojusios ir renginius jiems organizavusios Elenos Martinkienės atsinaujinimo dienose, stovyklose, rekolekcijose, kelionėse, į kurias susirinkdavo jaunimas ir ateitininkų globėjai, dvasios vadai iš visos Telšių vyskupijos. Dar Paulius Auryla, Jurgita Paulauskaitė, Kazimiera Sipienė, Janina Šalkauskytė buvo tie pirmieji įkvėpėjai ir pavyzdžiai. Visada palaikė, drąsino ir rėmė vyskupai Antanas Vaičius, Jonas Kauneckas. Be galo žavėjo ir atvykusių iš toliau Arvydo Žygo, Roberto Grigo, Vido Abraičio pavyzdys.

Jurgita: Katalikiškumas yra pats pagrindas. Trokštame, kad jaunimas atrastų asmeninį ryšį su Kristumi, kad pajustų Jo meilę, Jo kvietimą. Ir to mes pačios nepajėgiame padaryti, tai gali tik pati Dievo malonė. Ypač norime, kad jaunuoliai suprastų, koks svarbus yra atsakingas pasiruošimas šeimai ir kokį nuostabų paveldą mes perimame iš savo Tėvynės Lietuvos, jos ištvermės kovose ir pasišventusių žmonių pastangose ją išsaugoti ir išlaikyti, per jos šventųjų ir kankinių pavyzdžius bei pasiaukojimą iki mirties. Neužtenka apie tai kalbėti, neužtenka organizuoti minėjimus ar renginius, reikia ir bent kažką konkrečiai nuveikti, kad Tėvynėje ir Bažnyčioje būtų geriau.

Loreta: Šiuo klausimu mes visiškai bendramintės.

Jurgita: Kad net su kai kuriais Telšiuose pasilikusiais nutrūksta tas artimesnis ryšys, nors dabar yra visos priemonės tam santykiui palaikyti… Kita vertus, be galo džiaugiuosi, kad sukuria savo šeimas. Juk jie dabar tokie užsiėmę – augina vaikus, jaunąją Lietuvos kartą. O tai svarbiausias ir atsakingiausias darbas. Patikim Dievui juos ir jų gyvenimus.

Loreta: Taip jau yra, kad vaikai, jaunuoliai užauga ir iš mūsų, palyginti nedidelio miesto, išvyksta studijuoti į didmiesčius arba kai kurie emigruoja. Sunkūs būna tie momentai, kai vėl viską reikia pradėti iš pradžių ugdant naują kartą. Tiesiog mokomės nepririšti jų prie savęs, paleisti, leisti skleistis savo gyvenime, ieškoti Dievo skirtojo kelio, savo pašaukimo ir vis lydim malda tikėdamosi, kad tos pasėtos sėklelės duos vaisių.

Jurgita: Džiaugiuosi, kad nevaržomai galiu išpažinti tikėjimą, kad Lietuva yra laisva valstybė. Džiaugiuosi žmonių gerumu. Nėra taip buvę, kad patektume į bėdą ir nesulauktume pagalbos, net neprašant. Kad ir smulkmena: sugedo automobilis ir pagelbsti tai sodo kaimynas, tai gatve einantis jaunuolis.

Nerimą kelia bandymai apversti pasaulį suardant šeimą, neigiant nuodėmę, atmetant Dievo tvarką.

Loreta: Tikėjimo ir tautos laisvė yra pačios brangiausios dovanos šiuo metu. O labiausiai sielvartą dabar kelia tai, kad iš visus palietusios pandemijos ir kilusio karo žmonės nepasimokė gręžtis į Dievą, nesistengia keisti gyvenimo, bet pasiduoda pasaulio dvasiai, kuri dabar propaguodama genderistinę ideologiją deda pastangas vėl apriboti sąžinės, žodžio, įsitikinimų laisvę, negerbti žmogaus prigimties, gyvybės nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Vėl tampa sunkiau gyventi pagal savo įsitikinimus, auklėti jaunąją kartą dorais žmonėmis.

Jurgita: Man pirmieji autoritetai yra mano tėvai, kurie auklėja ne kuo kitu, o savo pavyzdžiu. Mano didysis autoritetas ir pamatas yra Bažnyčia, nepaisant bandymų ją suniekinti ar net supriešinti. Lenkiu galvą prieš visus „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ kūrėjus, rezistentus.

Loreta: Ir šiuo klausimu esame bendramintės. Tikrai galime tik dėkoti Dievui, kad teko sutikti ir pažinti daug nuostabių asmenybių, kurios įkvepia ir suteikia vilties. Tarp jų daug giminių, mokytojų, dėstytojų, kunigų, vienuolių, vyskupų, ir, aišku, ateitininkų. Jeigu visus reikėtų išvardinti, būtų ilgiausias sąrašas. Bet, manau, kad visi jie vienokiu ar kitokiu būdu tik atspindi didžiausių autoritetų – paties Jėzaus Kristaus ir Jo Motinos Marijos – savybes.

Sveikiname Jurgitą ir Loretą su jubiliejumi, dėkojame joms už dėmesį kiekvienam sutiktajam, už meilės liudijimą ne žodžiais, bet kasdieniu gyvenimu.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 2-ajame numeryje)