Šį rudenį buvau gražiausiame gyvenimo koncerte – į Vilnių atvyko grupė Kings of Convenience, kurios paskutinysis albumas pavadintas „Ramybė ar meilė“ (angl. Peace Or Love). Pakeitus jungtuką „ar“ į „ir“ norėtųsi taip pavadinti ir šį pokalbį su Inesa bei Vidu Čaikauskais. Tai pokalbis apie kilnias širdis. Ateitininkų šeima švelniai dalijasi, kaip studijų metu gimė judviejų draugystė, kaip mokėsi vienas kitą pažinti ir kaip kuria bendrus namus, į kuriuos atėjus dukrelei Ievai Marijai gausu žaismo, atradimų – daugiau laimės. Inesa pasakoja, kad kurti šeimą yra pašaukimas, o Vidas apibendrina: „Šeima yra stabilumo ir ramybės garantas“.
Draugystė
Kokia buvo jūsų draugystės pradžia?
Inesa: Tai buvo ruduo prieš 20 metų, kai Vilniaus universitete abu pradėjome ekologijos ir aplinkosaugos specialybės studijas. Labai greitai tapome, sakyčiau, geriausiais draugais, absoliučiai suprantančiais ir palaikančiais vienas kitą, kuriems patinka vaikščioti, kalbėtis ir tiesiog būti kartu. Jautėme, kad tai veda į kitokią draugystę, tik laukėme, žvelgėme vienas į kitą ir tyrinėjome situaciją, o gal savotiškai ja mėgavomės.
Pamenu jau vėliau, kai mes tikrai buvome pora, vis nuspręsdavome padaryti pertrauką, kai kas nors ne taip klostydavosi. Ir aš kažkada supykau, nes man atrodė, kad Vidas vis „deda į kojas“. O jis ir sako, kad jam viskas taip rimta atrodo, kad net baisu.
Vidas: Noriu sakyti, kad nebuvo kaip filmuose, kur herojai pamato vienas kitą ir žino, kad jau laukia laimingos pasakos pabaiga. Nors iš kitos pusės – puikiai atsimenu akimirką, kai pirmą kartą pamačiau Inesą kaip merginą, o ne tik kaip bendrakursę. Tačiau tą kartą, berods, per kurso „cementofkę“ prie Bebrusų ežero mergina su džinsiniu švarkeliu ir triušio kailiuko rankovėmis liko atmintyje visam laikui. Po to prasidėjo vienas kito atradimas skirtingose situacijose, tapome geriausiais draugais. Vėliau prasidėjo ilgų distancijų periodas, kai pakaitomis, tai vienas, tai kitas, keliavome laimės ieškoti į Ameriką, Daniją ir vis sugebėdavome iškeliauti skirtingu metu. Vienos tokios išvykos metu supratau, kad vienas be kito jau nebegalime.
Kokį bendrą nuotykį prisimenat iš to laiko?
Inesa: Pirma istorija, kuri ateina į galvą, – tai Rugsėjo 1-oji Gamtos mokslų fakulteto auloje. Dekanas sveikina pirmakursius ir kviečia apsidairyti aplink, nes kažkur auloje sėdi mūsų vyrai, žmonos. Aš atsisukau, o man už nugaros sėdėjo Vidas. Tada nieko ten nepažinojau, bet Vidas turėjo tokią išskirtinę ir didelę šypseną, kurią vėliau barzda ir gyvenimas pridengė, bet jos negalima pamiršti. Tai toks nuotykis, kuris tęsiasi iki dabar.
Kodėl jums buvo svarbu sukurti šeimą?
Vidas: Kiek save pamenu, šeima buvo viskas. Matyt, tėvai savo pavyzdžiu sugebėjo sėkmingai perduoti, kas yra laimingo gyvenimo pagrindas. Juk su kuo daugiau gali viskuo dalintis ir dėl ko stengtis? Šeima man yra stabilumo ir ramybės garantas.
Inesa: Man taip pat buvo natūralu, kad draugystė veda į šeimą. Ką tikrai supratau būdama santuokoje ir ko nebuvo draugaujant, kad du tikrai kažkaip tampa viena, kad atsiranda bendras tikslas, namai, apsijungia šeimos, mintys. Nebėra laikinumo arba kažkokio ištęstumo jausmo kaip serialo, kurio vienas sezonas niekaip nesibaigia. Man atrodo, kad draugystė tarp vyro ir moters, kai jie myli vienas kitą, yra kitokia negu tiesiog gera draugystė. Tai yra pašaukimas kurti šeimą, ir jis turi būti išpildytas, kitaip tie žmonės nesijaus išbaigti šioje srityje.
Pažinimas
Ko vienas iš kito mokotės? Ką vienas apie kitą atrandate būdami drauge?
Inesa: Tik po keleto santuokos metų aš iš tikrųjų pradėjau suprasti, kaip įdomu, kai du žmonės nusprendžia sujungti savo gyvenimus. Jie ateina iš skirtingų aplinkų, su savo požiūriais, gyvenimo būdu, charakteriais, kiekvienas tampame kito šeimos dalimi, turime išmokti rūpintis ne tik savimi, bet ir vienas kitu.
Mes daug dvikovų apturėjome, kol supratome, kaip galime gyventi kartu. Pamenu, pradžioje ypač aš praktikuodavau nekalbadienius – man reikėjo viską ir apmąstyti, ir išpykti, ir, kaip man atrodė, savo vertę pasikelti. Dabar tai prisiminus yra taip juokinga. Vidas labiau mokėjo viską ramiai paaiškinti, išdėstyti. Ir tie ramūs paaiškinimai man labai veikdavo ir veikia. Aš mokiausi klausyti, argumentuoti, pasitikėti juo ir kartu savimi. Man atrodo, kad vienintelis dalykas, kai Vidas tikrai negalėjo susiturėti, tai mano vairavimo pradžia. Visi bandymai būti mano instruktoriumi baigdavosi labai blogai, iki kol aš tiesiog neįveikiau savo baimės ir nepradėjau vairuoti viena.
Keliolika metų mes priklausome Dievo Motinos komandų bendruomenei. Vienas iš įsipareigojimų būnant šioje bendruomenėje yra pokalbis poroje, kai skiri laiko vienas kitam aptariant svarbias porai temas. Viena iš pokalbio taisyklių yra klausyti kito ir nesiteisinti bei neaiškinti, kad viskas išties yra visai kitaip, negu jam atrodo. O taip norisi tai padaryti, apginti save. Bet tas išlaukimas ir nesivėlimas į kaltinimų ir savęs teisinimo ratą tikrai veikia ir net vėliau, pasibaigus pokalbiui, gali suprasti tam tikrus dalykus apie vykusias situacijas, kitą žmogų, jo jausmus.
Vidas: Pasidairius atgal, koks buvau iki gyvenimo su Inesa, gali būti, kad tai ne tas pats Vidas. Sunku išskirti kažką konkretaus, nes kasdien gali šį bei tą pastebėti ir pasiimti. Man įdomu stebėti ir iš to mokytis, kaip Inesa bendrauja su žmonėmis, kaip visada randa ką pasakyti ir pastebėti gerąsias jų savybes. O į šeimą atkeliavus dukrai Ievai Marijai atradimai pasipylė kaip rudenio lietus.
Judu abu daug širdies bei laiko skyrėte ir skiriate ateitininkams. Kaip atradote šią organizaciją, kaip joje augate?
Inesa: Ateitininkai atrado mane mažo miestelio mažoje mokykloje. Nuo tada aš su jais. Kaip ir šeimoje su ateitininkais išgyventa daug jausmų ir stadijų – nuo meilės iki noro viską palikti, bet veikla organizacijoje labai padeda atsitraukti nuo kasdienybės, kurioje tapus suaugusiu labai lengva pasinerti ir galvoti tik apie darbą, buitį ir savo gerovės kūrimą. Jeigu pradžioje ateitininkai formavo mano pasaulio suvokimą ir platesnį bei gilesnį požiūrį į tai, kas vyksta aplink, tvirtino tikėjimo pamatus, tai dabar buvimas organizacijoje, jaučiu, kad padeda išlaikyti dvasios jaunystę ir vis primena, jog nesu tik šio pasaulio žmogus. Ši organizacija apdovanojo ir pažintimis su nuostabiais žmonėmis. „Suvedus“ balansą manau, kad aš vis lieku skolinga ateitininkams.
Vidas: Ateitininkai į gyvenimą atėjo su Inesa. Pirmą pažintį vadinu „plaukimo mokymais“ taikant metodą – plauki arba skęsti. Susiklosčius aplinkybėms, kad buvome Punske ir negalėjau iš renginio tiesiog išeiti, turėjau išgyventi visas septynias pokyčio stadijas: šokas, neigimas, abejonė, priėmimas, bandymas, prasmės paieškos, įsitraukimas. Vėliau kartais Inesa pakviesdavo savanoriauti tai viename, tai kitame renginyje. Patiko tai, kad lengvai galėjau išbandyti save kokioje tik nori pozicijoje. Kuo nori būti šiandien? Logistikos ekspertu, vadovu, mokytoju, žygeiviu, apskaitininku, derybininku, statybininku, vadybininku? Nepatinka man būti tik renginio dalyviu – nuobodu. O ateitininkuose visada gali ne tik dalyvauti renginyje, bet ir būti jo dalimi. Puiki vieta atrasti savo pašaukimą, treniruotis, susirasti draugų ir bendraminčių, formuoti pasaulėžiūrą. Galiausiai pradedi pastebėti, kur reikalinga pagalba ne konkrečiame renginyje, o visai organizacijai. Kadangi negali nieko nedaryti, tai vis randi, ką daryti.
Namai
Kaip Vilnius tapo jūsų namais?
Vidas: Man Vilnius visada buvo artimas miestas. Čia gyveno mano seneliai, tetos, dėdė, studijuoti išvykdavo ir brolis. Kai rinkausi, kur studijuoti, natūraliai Vilnius buvo pirmas pasirinkimas. Inesa dar nemačiusi Vilniaus jau žinojo, kad tai jos svajonių miestas. Apsispręsti, kur gyventi sukūrus šeimą, kaip ir nebuvo sunku.
Inesa: Baigusi mokyklą aš tvirtai buvau nusprendusi gyventi tik Vilniuje, nors iki tol jame tebuvau gal kelis kartus. Ir net po visų kelionių, studijų užsienyje Vilnius man buvo labai brangus, labai norėjau į jį sugrįžti. Kartais net per labai ir per greitai. Man tiesiog patinka juo grožėtis, vaikščioti, sutikti įdomių žmonių, laukti besikeičiančių metų laikų. Patinka šio miesto jaukumas, kompaktiškumas, kokybiškų veiklų turtingumas. Kalbu beveik kaip apie žmogų…
Ir Vilnius mane tiesiog įtraukė: domėjausi miesto istorija, tapau gide ir pradėjusi dirbti Piligrimų centre turėjau galimybę pristatyti Vilnių pasauliui kaip miestą, kuris Dievo plane turi ypatingą misiją – kalbu apie Dievo Gailestingumo istoriją.
Kokių spėjote sukurti šeimos tradicijų?
Vidas: Šeimos tradicija, atsinešta iš savo šeimos, yra valgymas kartu. Nesvarbu, kas kuo tuo metu užsiima, bet valgyti kartu yra prioritetas. Dabar, kai esame trise, derinimo daugiau, ne visada pavyksta, bet dedame pastangas susitikti prie bendro stalo.
Ko į namus įnešė Ievos Marijos buvimas?
Inesa: Ieva Marija buvo tas patvirtinimas, kad Dievas nori mus padaryti laimingus, tik mes turime savus įsitikinimus ir nuostatas, kurių užsispyrusiai laikomės, nes bijome, nepasitikime, nes tai – ne pagal mano planą.
Mes labai ilgai gyvenome tik dviese. Ir tai tapo labai patogu. Taip patogu, kad Vidas pradėjo sakyti – arba mes turime kažką daryti, arba kiek vėliau jis jau nebegalės išeiti iš savo komforto zonos. Taip mes galutinai priėmėme sprendimą pradėti įsivaikinimo procesą.
Po kelerių metų nuo šio sprendimo pas mus atkeliavo Ieva Marija, dėl kurios mes tikrai išėjome iš savo įprastos gyvenimo rutinos ir pradėjome gyventi kūdikio ritmu, kuris dabar mane žavi paprastumu. Man patiko, kad reikėjo sumažinti „aš“ ir „mano norų“ ir pradėti galvoti apie kitą žmogų, kuris visiškai priklausomas nuo manęs dieną ir naktį. Bet tai įvyko vėliau: pirmosiomis dienomis šis staigus pokytis mums abiem tiesiog kėlė siaubą ir galvojome tik apie išgyvenimą. Galite įsivaizduoti, kokią jausmų audrą dviem suaugusiems žmonėms gali sukelti mažas kūdikėlis.
Ir nors kalbu apie savo poreikių bei norų apkarpymą auginant dukrą, kaip niekad iki tol supratau apie meilės sau svarbą ir kad nepasirūpinusi savimi, pati visapusiškai nesijausdama gerai, negalėsiu užtikrinti, kad kitas, šiuo atveju vaikas, šalia manęs jaustųsi gerai.
Supratau, kad tapti tėvais nėra tik vienas būdas – pagimdyti vaiką iš savo kūno ir iš savo norų. Tėvais tampama auginant vaiką, besirūpinant juo, prisiimant atsakomybę. Gimusio kūdikio smegenys būna išsivysčiusios tik 25 proc., ir aplinka, į kurią vaikas patenka, tęsia šį darbą per pirmuosius kelerius jo gyvenimo metus. Suvoki, kokia didžiulė atsakomybė auginti vaiką ir tą likusią didžiąją jo smegenų dalį. Kartu tai yra labai įdomu, nes būdamas su vaiku tarsi naujai susipažįsti su pasauliu, neišvengiamai analizuoji save patį ir apskirtai žmogų kaip tobulą Dievo kūrinį.
Neseniai perskaičiau mintį, kad atsiradus vaikui, tėvų širdys apsigyvena už jų kūno ribos. Tai tegaliu tik pasinaudoti šiuo taikliu būsenos apibūdinimu.
Vidas: Marija iš tikro atsinešė labai daug, o atrodo, jog taip buvo visada. Pasikeitė vyraujančių daiktų ant žemės sudėtis. Iki tol nebuvo čia kaladėlių, makaronų, pliušinių žaislų ar vis paslaptingai nuo kojų nuslystančių kojinyčių. Namuose daugiau muzikos, šokio, dūkimo, ašarų ir juoko. Daugiau laimingų ir pastebėtų žmonių. Ieva Marija suranda būdą, kaip su kiekvienu kurti ryšį.
Sakoma, kad meilė prasideda namuose. Kokiu patarimu ar sėkme norėtumėt pasidalinti, kaip kurti tokius namus?
Vidas: Meilės pilnus namus sukuria santykiai tarp jų gyventojų. Mano formulė yra girdėti ir leisti būti savimi. Formulės taikymas neretai prasilenkia su teorija, bet čia ne formulės trūkumas. Gyvenant kartu būtina suprasti, kaip pasaulį mato ir ką patiria sutuoktinis. Tam reikia klausytis ir girdėti. Santykiuose vyrauja tendencija, kad išgirsti tai, kokį jau esi paruošęs atsakymą. Tačiau geriausias sprendimas yra ne iš karto jį pateikti, bet paieškoti, su kuo sutinki, o kas visiškai netinka bei ką gali pritaikyti sau. Antra formulės dedamoji yra apie tai, kad esame skirtingi ir nereikia ištobulinti savo antros pusės pagal save. Geriausia, ką galima padaryti, padėti vienas kitam būti kuo geriausiu išliekant savimi. Vadovaujantis tokiomis gairėmis kiekvienas klausimas yra galimybė auginti santykius.
Čaikauskų šeima rekomenduoja…
Išvyką: aplankyti Paliesiaus dvarą ir koncertą jame. Važiuodami ten vasarą pakeliui aplankykite mus Pempiškės kaime.
Patiekalą: Ieva Marija, manome, sakytų varškės virtinukai su sviestu. O mūsų su Vidu meniu pastaruoju metu karaliauja įvairūs sumuštiniai. Nuo rytinės skrudintos duonos su tirpstančiu sviestu, sūriu, uogiene ir kava iki orkaitėje keptos kalakuto krūtinėlės ant itališko tipo duonos su vynu. O štai dabar sergant pas mus atkeliavo sumuštinis iš mano babytės namų – juoda duona, daug sviesto su daug česnako bei druskos ir žolelių arbata.
Filmą: A. T. Jenseno „Adomo obuoliai“.
Knygą: per paskutinius metus dauguma skaitomų knygų buvo apie vaikų auginimą. Iš krūvos skaitytų ar tik vartytų išskirtume „Išmintinga meilė“ ir „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“. Taip pat nespėta perskaityti, bet, atrodo, nusimato įdomus laikas su knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.
Namų taisyklę: jau labai seniai esame nusprendę sekmadieniais nevažiuoti į jokias parduotuves. Tai darome tik labai išimtinais atvejais, kai yra rizika tapti fariziejais. Ši turbūt yra vienintelė mūsų sugalvota taisyklė, kurios pavyksta laikytis be didesnių pastangų ir jos nepamirštant. Išmetus apsipirkimą lengviau sutelpa šv. Mišios, susitikimai ir ramus laikas namuose.
