Kartu, matydami vienas kito veidus ekrane, kalbėjomės su Rapolu (20 m.) ir Emilija (23 m.) Urbonais. Jiedu – brolis ir sesė, aktyvūs ateitininkai, patriotiškos dvasios ir kilnių idėjų vedini jaunuoliai, kurie pasakoja apie buvimą broliu ir sese, apie artumą namuose ir pasirinktas kasdienes tarnystes.
Yra toks žaidimas: reikia apie save pasakyti tris faktus, iš kurių du teisingi ir vienas melagingas. Pabandom?
Rapolas: Gerai, turiu automobilio teises, laivo teises ir traktoriaus teises.
Emilija: Aš irgi tada taip viena kryptimi pasakysiu… Lankiau gatvės, tautinius ir pramoginius šokius.
Lai lieka skaitytojams intriga labiau jus pažinti ir rasti teisingą atsakymą. Trumpai prisistatykite, ką be vairavimo ir šokių veikiate?
Rapolas: Tarnauju Lietuvos kariuomenėje – tarnybą pradėjau iškart po dvyliktos klasės. Taip pat esu moksleivis ateitininkas, prieš tris metus prisijungiau prie ateitininkų ir tapau aktyviu nariu. Laisvalaikiu groju dūdmaišiu, akordeonu, mokausi ir pianinu, mušu būgną, bandau save išreikšti skaitydamas, dainuodamas…
Emilija: Esu studentė ateitininkė, Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijuoju slaugą 4 kurse, šiuo metu esu studentų ateitininkų korporacijos Gaja pirmininkės pavaduotoja, labai branginu šią veiklą, taip pat nemažai laiko praleidžiu su Opus Dei merginomis. Dabar, karantino metu, randu daugiau laiko skaitymui, man patinka katalikška, psichologinė literatūra.
Rapolai, kokia yra Emilija tavo akimis ir kuo ji tave įkvepia?
Rapolas: Jai būdingas kilnumas – ji turi kilnių idėjų, kaip turėti gražią šeimą, mylimą vyrą. Ji nuolat pasitempusi ir geba būti pavyzdžiu. Kartu ji pasižymi nuoširdumu, švelnumu, sesė moka labai gražiai elgtis su vaikais, turi daug kantrybės žaidžiant, kai nuvažiuojame pas pusbrolius, ji visad randa laiko ir kantrybės užsiimti su jais, moka puoselėti ryšį su žmonėmis. Ir tuo ji mane įkvepia – švelnumu, kantrybe.
Emilija, o kaip apibūdintumei Rapolą?
Emilija: Pirmos mintys labai panašios – Rapolas yra kilnios ir didelės širdies. Man brolis yra labai svarbus – stiprybė ir autoritetas. Galvoju, kad jis turėjo didelę įtaką mano tikėjimo kelyje, nors ir tėvai, ir seneliai mus augino tikinčiais, iš brolio gavau gyvojo tikėjimo pavyzdį, kad Dievo gali būti dar daugiau mūsų namuose. Dar žavi brolio tvirtumas. Nors ir dažnai išsiskiria jo ir tėvų nuomonės, bet jis bendrauja pagarbiai, net ir mane nuramina, na, pilnas išminties ir tvirtumo. Dar labai graži savybė, kad jis puikiai moka įkvėpti šeimos narius, pastebėti ir paskatinti žmoguje tai, kas gražiausia. Geba pagirti, įsigilinti ir atpažinti jautrios sielos ir širdies žmogų.
Rapolas: Oi, tu čia visą odę apie mane.
Emilija: Palauk, broli, dar noriu pasakyti. Rapolas yra mano labai geras draugas, galime atvirai pasikalbėti, pasitarti. Ir be viso to, mane žavi jo jautrumas muzikai, jis nuolat atneša muziką į namus, įneša kultūros, aišku, tai perduota ir iš tėvų, bet jis geba tai perimti.
Iš šalies žvelgiant, jūsų santykis atrodo labai artimas, vien tai, kad jūs vienas į kitą kreipiatės: broli ir sese. Tai parodo glaudų ryšį. Kaip manote, kas padeda jums jį kurti?
Rapolas: Žinoma, būta tam tikrų etapų paauglystėje, kai susipykdavome ar nesutardavome, bet mes nuo pat pradžių draugai. Po truputį augome, tapome atviresni, sąmoningesni šiame santykyje, labiau palaikantys vienas kitą. Man atrodo, kad santykiui labai padeda meilės kalbų žinojimas. Pavyzdžiui, pagyrimas, dovanėlės. Svarbu palaikyti, leisti kartu laiką taip, kaip kitam žmogui labiausiai priimtina. Suprasti, ko jam iš tikrųjų reikia, kas jį džiugina.
Emilija: Mama mums visada sakydavo, kad mes nuo mažens gerai sutarėme. Žinoma, buvo visko, mes brendome, turėjome ir iššūkių šeimoje: gyvenimas užsienyje, gyvenimas su diedukais. Bet pagrindinė stiprybė, kuri daro mūsų šeimos santykį gražų – tai tikėjimas. Tikrai nemokėtume nei taip su meile pažvelgti, nei nuolankumo, nei gailestingumo turėti, nei pateisinti kito poelgius be meilės… Ir kaip brolis minėjo, svarbiausia yra dėmesingumas ir mokėjimas pastebėti kasdienes smulkmenas bei suprasti, ko reikia šalia esančiam žmogui.
Kada atrandate laiko bendrystei?
Rapolas: Suvienija bendra malda prie stalo, pasidalijimas mintimis, kas tą dieną mums nutiko, kas patiko, kas ne. Ir gaminant maistą, ir kartu susėdus valgyti kuriama bendrystė. Arba kad ir tas rūpestis, kai važiuojame automobilu: mama veža Emiliją į mokslus, mane veždavo į mokyklą, ir mes kalbėdavomės apie tai, kas kiekvieno laukia tą dieną, nes mums rūpi.
Emilija: Stengiamės valgyti visi kartu, pasiplanuojame: laukiame pusryčių, kad visi kartu susėstume. Kol valgome, dega žvakė – tokia šeimos tradicija. Aišku, čia reikėtų paminėti mamos indėlį, ji kuria jaukumą ir tą liepsną įžiebia, mes kartais neįvertiname ir nesuprantame jos rūpesčio.
Gera girdėti, kad malda yra jums svarbi. Gal turite kokių bendrų maldos įpročių?
Rapolas: Kai prasidėjo karantinas, nusprendėme kiekvieną dieną kalbėti litanijas ir tai labai keitė šeimą. Jautėsi atvirumas, dėmesingumas.
Emilija: Neturime išlaikę pastovios rutinos ar maldos ritmo, jis keičiasi pagal poreikį. Banguoja ta šeima, kartais būna sunkesnis momentas, tada tikrai visi susiima maldai, o kai lengviau, atrodo ir maldos intensyvumas sumažėja. Suburia ir bendra malda prie stalo, ji paprastai būna platesnė, ne tik kad Laimink, Dieve, šias dovanas.
Kokioje šeimoje jūs augate?
Emilija: Tėtis paprastai dirba Anglijoje, dabar jis Amerikoje, todėl dažnai mes gyvename atskirai. Tačiau nors ir santykis sušlubuoja, išlaikome tą vienybę. Tėvai skirtingi – mama labai žemiška, namų jaukumo, šeimyniškumo, lietuviškumo, kultūros puoselėtoja. O tėtis yra pasaulio žmogus, chaotiškas, jam nuolat reikia iššūkių, jis prigalvodavo šeimai kelionių net esant sunkioms sąlygoms. Mamą galima sieti su tvarka, stabilumu, namais, Lietuva, o tėtis priešingai – išsiblaškęs, jam neužtenka Lietuvos, reikia pasaulio.
Pasidalinkite, kaip kuriate draugystę, ryšį su tėvais.
Rapolas: Mums patinka buriavimas, nors atrodo labiau kaip pomėgis, bet ši veikla mus vienija. Visi turime teises ir tuo dalijamės su kitais, pasikviečiame parapijos žmones ar ateitininkus plaukti kartu. Tai yra vieta bendrystei, pokalbiams, bendrai emocijai, komandiniam darbui. Aišku, tai yra tėčio indėlis, jis taip pat organizuodavo keliones, kad pamatytume pasaulį, kitokius žmones, kultūrą. Kartu tai susidūrimas su iššūkiais, nes pamatai irzlius, pavargusius žmones.
Emilija: Važiuodavome į Skandinaviją, Balkanus, Karibus. Šios kelionės ir būdavo geriausias šeimos bendravimo laikas.
Rapolas: Dar turime šeimos šūkį: darbas! (Rapolas iškėlė tvirtą kumštį). Visi sušunkame ir kur nors prie namų, kieme darbuojamės. Tėvai akcentuodavo nebijoti darbo. Sutemsta, aukojiesi kiek gali, dirbi iki nakties pasišviesdamas prožektoriumi. Buities ar namų ūkio darbai mums nesvetimi.
Emilija: Na, mes nuolat augome statybose, daug padėdavome prie namų ir kaimo močiutei. Tėvai gal net besaikį darbštumą ugdė, todėl mes stengiamės būti pagalba namuose, visada padėti, kai mama prašo.
Su Emilija susipažinau jūsų jachtoje, kai Rapolas pasikvietė ateitininkus paplaukioti. Būna, kad išplaukiate kur nors dviese?
Emilija: Nuo mažens mes vandeny. Tėvai buvo jūrų skautai, veždavosi mus į stovyklas. Nuo mažens jau supomės tuose laivuose. Tėtis skatino įgyti teises, po to ir patys norėjome jų. Plaukiame, pasikalbame, susipykstame ir susitaikome. Buriavimas – rimtas dalykas, čia reikia atsakomybės, o kad būtų smagiau, dar pasiimame instrumentus, plaukdami muzikuojame.
Kokių dar bendrų veiklų turite?
Emilija: Mūsų namai dideli, tad jie tarsi susibūrimo centras, nes čia vyksta visos šventės: ir Kūčios, ir Kalėdos, ir Velykos. Mums svarbu puoselėti švenčių tradicijas. Tėčiui, kai jis sugrįžta, svarbu suburti, mamai pasirūpinti. Anksčiau tos šventės tokios primityvios būdavo, tai mes su broliu nusprendėme, kad šventės prigimtis – daryti žmogų šventesnį. Ir taip sugalvojome įnešti daugiau kultūros. Dabar kiekvienas susibūrimas turi temą, svečiai ateina pasiruošę, gauna užduotį, pavyzdžiui, kaip nors persirengti, atsinešti kokį šventinį atributą ar pademonstruoti savo talentą. Taip išvengiame primityvumo: pavalgyti, pakalbėti apie pinigus, keliones, politiką. Atsižvelgiame labiau į dvasią, gal toks mūsų išskirtinumas.
Rapolas: Tėtis mėgsta būgnus, džembes, per šventes susirenkame ir grojame. Išdalijame instrumentus svečiams ir visi mušame būgnus, kuriamas ritmas, visi muzikuoja. Tai labiau laikas kartu, nei kad kokių kūrinių išvystymas.
Jūsų abiejų dabartinė veikla glaudžiai susijusi su tarnyste. Rapolai, kaip pasiryžai tapti savanoriu-šauktiniu? Kokia tavo patirtis?
Rapolas: Ėjau į kariuomenę vedinas idėjinių tikslų, o ne dėl naudos ar pinigų. Tai meilė Lietuvai, noras atlikti pareigą ir kartu pamatyti, kas kariuomenė yra išties, nes senelis kalba vienaip, kiti kitaip, norėjosi save išbandyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tiek dvasiškai. Supratau, kad kariuomenė nesuteikia palankių sąlygų dvasiniam augimui, ypač koronaviruso metu.
Patiriu daug išbandymų ir iššūkių, kurie stiprina, ugdo mane. Ir daug diskomforto sąlygų. Nemanau, kad daug kas galėtų ištverti šaltį miške, kai reikia naktį keltis, eiti į budėjimą, šliaužti. Patiri tokius itin žemiškus dalykus. Turi rėkti, bėgti, šaudyti, sprogdinti. Kitiems gali atrodyti, kad tai paprasta, bet sunku, kai reikia nešti kurpinę, ekipuotę, vilkti sužeistą karį. Pamenu įvykį, kai mus naktį prikėlė ir liepė šliaužti 100 metrų su ekipuote. Atrodo, nieko tokio, bet tai buvo, ko gero, sunkiausios gyvenimo akimirkos. Nemaniau, kad bus taip sunku šliaužti, maniau, keliai, alkūnės bus kruvinos, bet išgyvenau.
Ko man kariuomenėje trūksta, tai inteligentiškumo, kultūros. Tvarka yra, bet kultūros stinga. Tos diskusijos tokios buitiškos, stinga išminties, gylio, nuolat skamba keiksmažodžiai. Esu kariuomenėje pravardžiuojamas kunigėliu, kai prasideda diskusijos moraliniais klausimais, apie Dievą. Su vadais kartą iki dvyliktos valandos kalbėjome, nors dešimtą turime eiti miegoti. Labai sudėtinga, kai daug klausimų ir tai virsta net ne diskusija, o tokiu nuosprendžiu prieš tave: šaudo argumentais, o tu nespėji suformuluoti minties, atsakyti. Žinoma, stengiesi atstovauti savo idealams, tikėjimui, principams. Tai labai geras išbandymas tiek katalikui, tiek bet kokiam žmogui.
Kaip manai, ką iš tarnybos kariuomenėje pritaikysi ir savo kasdienybėje sugrįžęs namo?
Rapolas: Pirmiausia, norėčiau, kad ir toliau būtų puoselėjama kariuomenėje esanti disciplina. Kad gebėčiau palaikyti tvarką tiek lankstydamas rūbus, tiek klodamas lovą, tiek reguliariai valydamas dulkes ar plaudamas grindis. Man dar svarbu laiko planavimas, nes kasdienė rutina kariuomenėje leidžia produktyviau paskirstyti laiką – skirti jį asmeninei maldai, savišvietai, saviraiškai. Apskritai, būdamas kariuomenėje geriau suvokiu krašto apsaugos sistemą, pajėgumus, piliečių vaidmenį. Jaučiu, kad klausydamas pirmosios pagalbos kurso ar topografijos paskaitų įgyju specifinių žinių. Tikiu, kad visa tai bei ištvermės reikalaujantys iššūkiai pravers mano, kaip civilio, gyvenime. Nors neslėpsiu, pastebiu ir grėsmių, kaip lietuvių kalbos skurdėjimas ar didesnis egocentriškumo išryškėjimas, kai susitelki į maistą, sportą, laipsnius, ir meilė artimui, pasiaukojimas dėl visuomenės kiek apleidžiami.
Emilija, o kaip tu pasirinkai slaugos studijas?
Emilija: Iš tiesų, kelias iki slaugos nebuvo labai tiesus. Abejojau, nes atrodė, kad reikia gal kažko daugiau, tai ne itin inteligentiška sritis. Bet kartu lydėjo supratimas, kad reikia daryti ne tai, kas smagu ir patinka, bet kur matai prasmę – ten bus lengviausia išbūti, nes tai, kas patinka, gali ir atsibosti. Širdy jaučiau, kad norisi ryšio su žmogumi, tad ir pasirinkau slaugą. Jaučiu misiją didinti pagarbą šiai profesijai. Opus Dei irgi prisideda prie to. Teko kartu su jais būti Ispanijoje, kur slauga itin gerbiama.
Be studijų didelę dalį mano laiko užima veikla medikų korporacijoje Gaja. Susipažinusi su korporacija, supratau, kad nėra išdidumo, visi paprasti, bet rūpinasi labai kilniais dalykais. Bendruomenė man buvo studentiška svajonė. Daug gyvenu pajutimais, tad jaučiausi galinti pirmininkauti Gajai, labai džiaugiuosi tais augimo metais. Daug gauni: patobulėji, įgyji vadovavimo įgūdžių ir kartu saugiai jautiesi klysdamas.
Šiuo metu esi baigusi pirmininkės kadenciją, tačiau gal liko neįgyvendintų svajonių? Kokią viziją turi korporacijos veiklai?
Emilija: Prasidėjus pandemijai teko reaguoti į besikeičiančią situaciją, tad įmanomus renginius perkėlėme į virtualią erdvę. Deja, negalėjome įvykdyti tradicinių renginių – advento rekolekcijų ir kepinių vakaro, kurie stiprina mūsų bendruomeniškumą. Viliuosi, kad bus progų vėl burtis gyvai, nes korporaciją Gaja matau kaip reikšmingą studentų bendruomenę universitete ir ateitininkijoje. Svajoju, kad gajiečių, išsilavinusių medikų, savo srities specialistų, patariamasis balsas taptų vis svarbesnis atstovaujant krikščioniškosioms moralinėms vertybėms įvairiose diskusijose, debatuose, savivaldose ar priimant įstatymus. Žinoma, tam reikia nemažai pasiruošimo ir žinių, tačiau tikiu, kad toliau kryptingai augsime šia linkme.
Tai, galiausiai, išduokite, kurie faktai buvo teisingi.
Rapolas: Na, tai jachtos ir automobilio teises aš turiu…
Emilija: O aš nešokau pramoginių šokių.
Rapolas ir Emilija dalijasi…
Naujų metų pasiryžimu. Rapolas už abudu atsako, kad reikia mokytis eilėraščius mintinai, nes tai lavina jautrumą, atmintį. Emilija papildo: mes net kartais šeimoje vietoje gimtadienio dovanos dovanojame eilėraštį.
Knyga. Kariuomenėje Rapolas skaitė ir rekomenduoja: H. J. M. Nouwen „Siekimas“. Tai knyga apie svetingumą, vienišumą, santykį su artimu, su Dievu, su savimi. Anot Rapolo, knyga kariuomenėje jam suteikė stabilumo. Emilija siūlo Christopher West „Kūno teologija pradedantiesiems“.
Bendra brolio ir sesės veikla. Pagroti kartu ir leisti sau kartais pasijuokti, pakvailioti bei turėti bendrų susitikimų.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 1-ajame numeryje)
