Audra ir Šarūnas Starinskai savo pažintį pradėjo labai netikėtai. Jie tai vadina Dievo veikimu. Savo šeimos gyvenimo istorijoje turi ir gerų, ir iššūkį keliančių istorijų. Kaip jie patys sako – būdami visiškai skirtingi, abu stengiasi, kad šeimos kelionė būtų graži. Šį kartą ir pasikalbėjome su Audra ir Šarūnu apie jų šeimą – pažintį, džiaugsmus ir sunkumus. Visiškai paprastai, liudijant savo kasdienybę.
Audra, Šarūnai, ar galite pasidalinti savo susipažinimo istorija? Kaip atradote vienas kitą? Koks tai buvo įvykis?
Šarūnas: Galiu pasakyti, jog tai Dievo planas, nes kitaip nepavadinčiau. Tada mes tikrai nebuvome praktikuojantys katalikai.
Audra: Prieš santykius su Šarūnu apie metus draugavau su kitu vaikinu. Tačiau tie santykiai buvo gerokai atšalę, nors ir nebuvome dar išsiskyrę. Vieną vakarą švenčiau savo 17-ą gimtadienį, pasakiau mamai, kad nakvosiu pas savo draugę. Važiavome paskutiniu tos dienos troleibusu pas draugę į namus. Prisimenu, kad mano draugės vaikinas ją kvietė užeiti pas jį į svečius, tačiau mes buvome jau apsisprendusios, kad tikrai pas jį neisime. Visgi, bevažiuodamos paskutiniu troleibusu, susižvalgėme ir tiesiog išlėkėme iš to troleibuso. Apytiksliai žinojome namą, į kurį turėjome patekti, tačiau buto tikrai nežinojome. Bevaikščiodamos aplink namus, bandėme šaukti vardu – niekas nepasirodė, pradėjome landžioti į namus. Klaidžiojome vidury nakties. Vėliau atradome tą namą, nes jis turėjo vieną išskirtinumą – liftą reikėdavo atidaryti rankomis. Užkilome, skambinome į atpažinto buto duris, tačiau kurį laiką niekas jų neatidarė.
Šarūnas: Aš buvau ką tik baigęs mokyklą, su draugu sėdėjome bute ir klausėmės muzikos. Mūsų kaimynai įvairiais ženklais ragino mus pritildyti tą muziką. Kai sulaukėme skambučio į duris, pagalvojome – policija, kurią žadėjo iškviesti kaimynai. Išjungėme muziką ir tiesiog nėjome prie durų. Vėliau pamatėme, kad tai dvi merginos. Ar ne stebuklas?
Audra: Jie atlapojo duris, ir mano draugė sako: „Čia!“ O aš ir įėjau pro tas duris visiškai nesikuklindama.
Šarūnas: Man Audra iš pirmo žvilgsnio patiko, bandžiau rodyti dėmesį. Dar draugo paklausiau, kas čia tokia? Jis man patarė neturėti vilties, nes ji draugauja su kažkokiu bachūru.
Audra: Pradžioje Šarūnas neatrodė vertas dėmesio, tačiau stebėdama jo bendravimą su draugais, suklusau. Man patiko specifinis bendravimo stilius, jo taiklumas kalbant, humoras. Aš staiga įsimylėjau. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Vėliau Šarūnas išėjo į armiją, kurioje praleido dvejus metus. Susituokėme po to, kai jis grįžo. Žinoma, tie dveji metai buvo pilni iššūkių, tačiau, matyt, buvo lemta mums juos ištverti.
