Tikiu, kad kiekvienas, ieškantis išminties, turi susikurti savo gyvenimo filosofiją. Numinti savo kelią į išmintį, geidžiamą, bet nepasiekiamą, leidžiančią jos atsignybti, bet niekada aprėpti ir pasisavinti. Net jei mus vienija bendra pasaulėžiūra, religija, tauta ar kas kita, tuo keliu žingsniuojame pavieniui ir atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus turime patys. Dažnai tam keliui grįsti neužtenka tik mūsų daržo akmenėlių – skausmingų ir džiugių išgyvenimų, klaidų ir laimėjimų – tad, iškilus poreikiui, išminties šaltinių ieškome svetur: knygose, filmuose ar asmenybių gyvenimuose. Visgi pastebėjau, kad kuo daugiau jų ieškau, tuo labiau reikalauju patikimumo, įrodymų – jei nepasitikiu kokios nors žinutės nešėju, tai prie jos ir nestabteliu. Bet kas yra tie patikimi šaltiniai ir kiek toli reikia ieškoti išminties?

Šeši patikimi šaltiniai

Pamenu, kažkada senelis pasakojo apie savo tėvelius ir apgailestavo, kad tiek nedaug jų išklausinėjo apie gyvenimą. Nors senelių žodžius neretai praleisdavau pro ausis kaip „žinau žinau“, ties tais žodžiais suklusau – juose nuskambėjo svarbi tiesa. Taip prieš kelerius metus supratau esanti labai apdovanota – užnugary turiu keturis senelius ir dar dvi artimas tetas (močiutės seseris). Jie savo tiesas pagrindžia ilgo gyvenimo patirtimi, tad jais nedrįstu abejoti.

Prisipažinsiu, kažkada maniau – jei mano seneliai nėra partizanai, tremtiniai, persekioti KGB ar dalyvavę Sąjūdyje, tai nelabai turiu prieš kitus kuo pasididžiuoti ar pati ko nors iš jų įdomaus išgirsti. Koks neteisingas ir nuostabą stabdantis požiūris – lyg vertingi būtų tik herojai, žmogų puoštų tik didingi nuopelnai, o pats žmogus nebūtų vertingas savaime. Tad nusprendžiau atrasti savo senelius bei jų tiesas iš naujo, perkelti save iš atsakančiojo į klausiančiojo (ir klausančiojo!) poziciją bei pasidalinti šio bandymo vaisiais su jumis.

Palangiškiai

Močiutė Gvida – suvalkietė, kilusi iš Kazlų Rūdos, tvirto, ryškaus būdo, prieš pensiją turėjo kavinę, iš kurios atsimenu pačias skaniausias varškės spurgas. Per balius visa jėga traukia jaunystės dainas, o paprastai – vedžioja šunelį Pjerą, laisto pomidorus šiltnamyje, gamina serbentų uogienę, paduoda seneliui dienos vaistus arba žiūri kokį be galo jautrų indų serialą.

Senelis Feliksas – žemaitis, kilęs iš Šiaudvyčių kaimo Šilutės rajone, gero būdo, labai linksmas ir dosnus. Daugiausiai laiko praleido advokatūroje ir… teniso kortuose. Vaikystėje mane mokė, kaip laikyti raketę, linksmino, žongliruodamas su puodeliais, o dabar papasakoja apie matytą dokumentinį filmą arba praveda anūkams kokią ekskursiją apylinkėse.

Vilniečiai

Močiutė Regina – aukštaitė iš Bajorų kaimo Kupiškio rajone, jauniausioji iš trijų seserų, be galo gera ir pasiaukojanti. Buvo auklė visiems savo anūkams, praktiškai visą laiką pradirbusi bibliotekoje, dar dabar neatsitraukia nuo knygų – ar tai būtų romanas, ar biografija, ar tiesiog kryžiažodžių rinkinys, o televizijos programose labiausiai ieško neperžiūrėtų detektyvų.

Jos vyresnės seserys ir mūsų šeimos palaikymas – Nijolė ir Aldutė (nors iš tikrųjų Aldona). Teta Nijolė – nuotaikinga mokytoja iš pašaukimo, visada padažytomis lūpomis, anksčiau padėdavo spręsti matematikos uždavinius, o dabar dovanoja grožinę literatūrą. Aldutė – medicinos seselė, rūpestinga ir paslaugi, be jos neturėtume skaniausios Kūčių vakarienės ir Disnėjaus filmukų seanso po jos.

Senelis Algirdas – aukštaitis iš Budriškių kaimo Molėtų rajone, labai darbštus, praktiškas ir dėmesingas. Daugumą laiko praleidžia plušėdamas kaime ir iki dabar moko anūkus žaisti šachmatais, o už laimėtas partijas duoda po pinigėlį, kad išmoktume taupyti.

Neseniai turėjau džiaugsmo visus šešis paklausinėti apie gražiausius prisiminimus, meilę, darbą, gyvenimo pamokas ir svajones.

Kiekvienam – savo

Nors kartais apima pagunda idealizuoti praeitį ir vyresnes kartas – kai žmonės gyveno lėtai, kai vertino knygas, mokslą, kai dar nebuvo susvetimėję ir bendravo tik gyvai – seneliai kone sutartinai yra lėti lyginti, gretinti skirtingų kartų gyvenamą aplinką. Teta Aldutė sako, kad skirtingos kartos yra nepalyginamos – jas supa skirtingos istorinės aplinkybės ir vertinti jas iš to paties taško neišeina. Ši mintis nuramino ir patvirtino, kad kiekviena karta užauga su savais privalumais ir susiduria su savais iššūkiais, kas praeities idealizavimą paverčia tik paviršutiniu požiūriu. Visgi kai kurios gyvenimo tiesos išlieka aktualios ir dabar. Klausimams pakrypus apie pašaukimą ir savirealizaciją, visi seneliai atsako, kad jų laikais nelabai buvo iš ko rinktis: studijų pasirinkimas nebuvo platus, o galimybė gauti darbą visada buvo, tik nebūtinai pagal pageidavimą – tavo ateities planus neretai apspręsdavo valstybė.

Dienomis – darbininkas, naktimis – cirko artistas

Senelis Feliksas džiaugiasi, kad jam pavyko išeiti mokslus, nors klasėje buvo keleriais metais vyresnis: vaikystėje kelerius metus teko praleisti keičiant gyvenamąją vietą, sekant iš paskos tėveliui, besislapsčiusiam apylinkėse (iki pat Kaliningrado) nuo stojimo į kolūkį. Senelis Feliksas svajojo tapti geologu ar cirkininku. Visgi dėl vargingo gyvenimo po vidurinės teko mokytis agronomo specialybės žemės ūkio technikume Šilutėje, arčiausiai namų – į tolimesnius miestus nuvykti tiesiog neturėjo už ką. Greta mokslų pradėjo dirbti, įsitraukė ir į jaunimo laikraščio redakcijos veiklą, o papildomai užsidirbdavo duodamas kraujo – prasimaitinti reikėjo pačiam. Paskui pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, kad baigtų gimnaziją, tad darbo diena trukdavo nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Žinoma, kai norėdavo, ir atokvėpiams laiko ištaikydavo – būna, pasistato ant stalo rąstą, ant šio – lentą, užsiropščia, nusičiumpa kelis kamuoliukus ir štai – cirko triukų pasirodymas bendramoksliams! Sunku patikėti, bet tuo metu įgijęs agronomo specialybę, mokytis toliau aukštojoje mokykloje negalėjai – turėjai dirbti kaime. Tad senelis, norėjęs įgyti teisininko išsilavinimą, apsukriai slėpė agronomo diplomą. Senelis pastebi, kad anksčiau laisvu laiku buvo įprasta dirbti, o dabar – ilsėtis.

Entuziazmo natūralumas

Tą patį liudija ir jo žmonos Gvidos gyvenimo pavyzdys. Galiausiai įgijusi maisto technologijų specialybę ir visą laiką pradirbusi maisto pramonėje, kavinėse, ji save nuo mažų dienų prisimena kaip didelę darbštuolę, mėgusią prekiauti, „verslininkauti“. Ryškiausiai man įsiminė jos vaikystė: kaip tik būdavo vasarą laisvo laiko arba ankstyvais rytais, ji niekieno neprašoma eidavo į mišką uogauti, praleisdavo ten ištisas valandas, o paskui susisukusi į laikraštį pardavinėdavo uogas traukinių keleiviams stotelėse – kad galėtų vienam kitam šeimos nariui nupirkti kokius šiltesnius batukus ar paltuką. Dabar stebisi, iš kur tiek jėgų, noro ir entuziazmo turėjo tais laikais.

Dirbkim kaip Amerikoj, ir čia bus Amerika

Senelis Algirdas po karinės tarnybos aviacijoje taip pat įgijo agronomo specialybę, gimnazijos klases baigė vakarinėje mokykloje, per stebuklą gavo darbą mieste, tad galėjo tęsti aukštesniąsias studijas ekonomikos srityje, kurios galiausiai jį nuvedė prie ekonomisto darbo statybose – jose taip pat pradirbo visą laiką iki pensijos. Senelio paklausus, iš kur pas jį toks darbštumas ir kantrybė beveik visą gyvenimą išdirbti vienoje darbovietėje, cituoja savo tėvelį: „Dirbkim kaip Amerikoj, ir čia bus Amerika.“ Ši mano prosenelio vizija – matyti Lietuvą tokiame klestėjime, kokiame tada buvo tolima ir kadaise aplankyta Amerika, bei asmeninis jo pavyzdys ir buvo įkvėpimas mano seneliui niekada nepailsti ir dirbti dėl geresnio būvio. Taip pat senelis vadovaujasi šūkiu – baigti, ką esi pradėjęs, o dabartinėje kartoje įžvelgia lengvabūdiškumą ir išsiblaškymą.

Darbštumas – tai išugdomas įprotis

Seserų iš Bajorų kaimo darbštumas remiasi jų mamytės pavyzdžiu – iki kolūkių įsteigimo šeima turėjo dešimt hektarų žemės ir man paklausus, ar neturėjo samdinių, sulaukiau neigiamo atsakymo – nes jų mamytė dirbo kaip samdinė. Vos mama pamatydavo vaiką nuobodžiaujant, išsyk pristatydavo prie darbo – darže piktžolių visada pilna.

Močiutė Regina, baigusi prancūzų kalbą ir kelerius metus pabandžiusi mokytojauti, suprato, kad tai – ne jai ir likusius metus pradirbo Mažvydo bibliotekos saugyklose. Ji sako, kad reikia atrasti veiklą, kuri tau sekasi ir nesikankinti dėl to, ko nesugebi.

Teta Aldutė didžiąją gyvenimo dalį pradirbo poliklinikos laboratorijoje, rytais keldamasi 4.30 val. Ji teigia visada norėjusi būti sesele: prisimena, kai vaikystėje nebegalėjo žiūrėti į sergantį ir iš skausmo kenčiantį broliuką – nesulaukusi iš kaimo atvykstančios moters, kuri mokėjo suleisti vaistus, pati ėmėsi švirkšto ir kaip buvo mačiusi, kaip mokėjo, suleido vaistus nuo skausmo.

Teta Nijolė ilgus metus praleido mokytojaudama M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir, nors apgailestauja, kad galiausiai mokė matematikos, o ne išsvajotos vokiečių kalbos, džiaugiasi savo darbu ir jo atneštais vaisiais: iki dabar sulaukia mokinių skambučių iš viso pasaulio ir bendrauja ne tik su pačiais mokiniais, bet ir su jų vaikais.

Iš senelių girdžiu, kad darbštumas – tai išugdomas įprotis, uoliai siekiant užsibrėžto tikslo ir vis atsigręžiant į savo autoritetus. Kai gyvenimas – trumpas ir sudėtingas, nelieka nieko kito kaip tik daug nesiblaškant išsirinkti gyvenimo kryptį, išsikelti tikslą ir uoliai dirbti jo siekiant.

Žodis – didžiausias ginklas

„Du svarbiausi dalykai gyvenime – darbas ir charakteris“, – sako senelis Algirdas. Apie būtinybę turėti gerą charakterį, stengtis gyventi dorai, puoselėjant meile grįstą santykį su artimu, kalba visi seneliai. Senelis Algirdas (kaip koks Aristotelis) sako, jog turi siekti aukso vidurio santykyje su kitais ir cituoja savo tėvelį: „Nebūk per daug saldus – nuris, nebūk per daug kartus – išspjaus.“ Jei būsi bjauraus būdo, nei dirbti, nei bičiuliautis su tavimi norės.

Teta Aldutė irgi akcentuoja, kad svarbu palaikyti gerus santykius su visais pažįstamais, sako: „Gyvenk taip, kad paskui nebūtų gėda susitikti su žmonėmis.“ Ir pati džiaugiasi, kad dėl to dabar gali gyventi ramiai, be sąžinės graužaties. To paslaptis – paprasta: „Niekam nedaryk bloga, pikta.“ Atrodo, savaime suprantama, bet kartais to laikytis nepavyksta – juk sunku save tvardyti, kontroliuoti, nuolat žvelgiant į tai, kokia intencija slypi po kiekvienu mano veiksmu.

Močiutės Reginos klausiau, ar per šitiek darbo metų toje pačioje darbovietėje nepasitaikė nemalonių bendradarbių? „Žinoma, pasitaikė, – sako močiutė, – bet nuo jų niekur nepabėgsi, reikia išmokti su jais gyventi, net jei būna pykčių ar patyčių.“ Rodos, tą patį kalba ir Luko evangelijos eilutės: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius“ (Lk 6, 32).

Teta Nijolė papildo: reikia būti lėtam spręsti, teisti, kalbėti, o kartais geriausia ir patylėti. Per patirtį ji įsitikino, kad „žodis yra pats didžiausias ginklas, kuris pataiko tiesiai į žmogaus širdį“. Jai tai buvo ypač svarbu mokykloje: kai kildavo noras kokį vaiką nubausti, kažką jam skubotai atšauti. Toks požiūris persikėlė ir į kasdienybę: kažkada kaimynas laiptinėje buvo pakabinęs raštelį – kreipimąsi į kaimynus su prašymu aštuoniolikto gimtadienio proga leisti „pabaliavoti“. Teta prisimena, kad tada visi kaimynai buvo pasipiktinę, nepatenkinti, ėmė priešintis, o jai tai atrodė taip menka, taip neverta pykti – tegu švenčia!

Nusileisti arba gerai pasibarti

Apie tai, kaip sekasi puoselėti tarpusavio santykius santuokoje, klausiau senelių iš Palangos. Kai išgirstu išsiskyrimų priežastį „nesutapo charakteriai“, visada prisimenu juos – su skirtingais charakteriais, pomėgiais, bendravimo manieromis, bet visada ištikimais vienas kitam. Močiutė Gvida pasakoja, kad kai romantika išblėsta, lieka prisirišimas ir atsakomybė. Senelis Feliksas priduria, kad santykiui išlaikyti kartais reikia „gerai pasibarti“. Jis sako, jog mūsų šeima visada pasižymėjo tuo, kad pykčio niekada nelaiko antrą dieną. Šitą pati labai gerai prisimenu: kažkada vaikystėje važiavau su seneliais į išvyką, bevažiuojant jie dėl kažko susipyko ir pradėjo vienas kitą vadinti įvairiausiais gyvūnų vardais, tada nusigandau ir galvojau, kuo visa tai baigsis – išsėmus visus vardus, seneliai staiga liovėsi ir automobilyje vėl įsivyravo ramybė – po to konflikto likau apstulbinta tokio efektyvaus problemos sprendimo būdo.

Paklausus tetos Aldutės apie jos santuokos ilgaamžiškumą, ji taip pat akcentuoja mokėjimą spręsti konfliktus: svarbiausia – negilinti, neaštrinti konflikto, kartais patylėti, nusileisti, suprasti mūsų skirtingumą ir paklausti savęs, „kodėl jis turi elgtis būtent taip, kaip noriu aš?“

Veiklos įprasminimo būtinybė

Galiausiai, klausydama senelių, supratau, kad nei charakteris, nei santykiai nepadarys tavęs laimingo, jei nematysi savo gyvenime, veikloje (kad ir kokia ji būtų) prasmės. Kai kažkada paklausiau močiutės Reginos, kas gyvenime yra svarbiausia, ji atsakė, kad viskas, ką darai, yra svarbu. Tad kiekvienos veiklos įprasminimas tampa būtinu atlikti veiksmu. Prasminga gyventi gali būti dėl to, ką jau turi, arba dėl to, ką dar gali sukurti. Pirmas dalykas, kurį seneliams teko laimės turėti, buvo šeima. Jos pareigoms ir gerovei dažnai turėdavo užleisti vietą tokie saldūs dalykai kaip mokslas ar laisvalaikis, bet tai buvo savaime suprantama.

Teta Nijolė su dėkingumu prisimena mamytę, kuri jai persiūdavo gražiausias savo tarpukario sukneles iš puošnių, kokybiškų medžiagų. Teta dalinosi, kad tuo metu mažai įvertino tėvų darbą, jų pasiaukojimą vaikams, nelabai klausydavo ir tėvų patarimų. Močiutė Regina antrina, kad tėveliai išties savo gyvenimą pašventė vaikams – jų pagrindinis tikslas buvo išleisti juos į mokslus, viską atiduoti, kad tik juos išlaikytų studijų metais.

Šeima seneliams dovanojo ir tikėjimą – senelių tėveliai tame matė didžiulę prasmę, tai buvo kaip stiprybės ir doro gyvenimo šaltinis. Teta Aldutė prisimena, kad kartais dėl ligų ar ūkio darbų ne visa šeima galėjo sekmadienį vykti į šv. Mišias miestelyje ir jei namuose likdavo tėvelis, visi žinojo, kad grįžę gali būti paklausti, apie ką buvo evangelija ir apie ką buvo pamokslas – tėvelis taip norėdavo ir pagilinti savo tikėjimo žinias, ir patikrinti vaikų dėmesingumą. Teta prisimena tėvelį kaip nusimaniusį tikėjimo tiesose ir pasakoja, kaip kažkada rado labai gražią jo knygelę – evangelijos ir pamokslų konspektą, visas suprastas mintis, pasisemtą išmintį.

Jaunime, kovok už paprastumą!

Kai su teta Nijole šnekėjomės, ar ji džiaugiasi kuo nors dabartiniame laikotarpyje, atsakė, kad „kiek yra, tiek gerai“. Man tai liudija visų senelių požiūrį vertinti viską, ką turi, bei leidžia suprasti, kad tai buvo jų laimės ir stiprybės pamatas.

Paprašiusi senelių papasakoti apie gražiausius gyvenimo momentus, be įprasto atsakymo, kad buvo sunkūs laikai, kai iš vienos pusės šaudė rusai, o iš kitos – vokiečiai, sulaukdavau ir džiugių prisiminimų, gimusių iš troškimo pačiam sukurti ką nors gero ir gražaus. Seneliai pasakoja, kad kiekvienas gyvenimo etapas buvo savotiškai sunkus ir savotiškai gražus, jei mokėdavai jį nugyventi prasmingai, pats padaryti jį gražų.

Iš senelio Felikso pasakojimų labiausiai įsiminė jo jaunystės išradingumas: kadangi labai norėdavo užsiimti kokiu nors sportu, bet neturėjo kaip, jis su draugais pasidarydavo kliūčių ruožus tartum nuosavą lengvosios atletikos aikštyną, kuriame treniruodavosi, o atėjus žiemoms pasimeistraudavo slides, vykdavo į turistinius žygius. Senelis Algirdas irgi įsisąmonino sveikos gyvensenos svarbą, vaikystėje suprato, kokią žalą jam gali padaryti rūkymas, tad dažnai sportavo – išmoko meistriškai plaukti, net čempionatuose dalyvaudavo. Nežinau, jei ne jų įžvelgta prasmė sporte, ar senelis Feliksas galėtų dabar laisvalaikiu žaisti tenisą, o senelis Algirdas – užsiimti statybų darbais kaime.

Močiučių Gvidos ir Reginos balsuose didžiausią nostalgiją išgirdau pasidainavimams – ar chore, ar draugų būryje. Sako, jog tada tai buvo įprasta ir visai nekeista, o jei dabar gatvėje ar net svečiuose užtrauktum dainą, atrodytum keistuolis. Dar močiutė Regina gražiausiais žodžiais prisimena dalyvavimą universiteto teatro veikloje – vaidyba atgaivindavo jos dvasią, skirtingos pjesės praverdavo pasaulį. Kaip įdomu, kad dabar ir aš pati vaidinu tame pačiame universiteto teatre, ir, nors jis dabar tobulesnis savo didesne sale, šviesomis bei pagal užsakymą siuvamais drabužiais, scenos atnešamas išgyvenimas pasilieka toks pat.

Močiutė Gvida kartą palinkėjo: „Jaunime, kovok už paprastumą!“ Galima sukti galvą, ką daryti su savo gyvenimu, ilgiausiai ieškoti, kokiais akmenimis išgrįsti savo kelią į išmintį, galima leistis į savęs pažinimo keliones, bet gal kartais užtektų paprasto žvilgsnio į save?

Išsaugoti iki galo

Kai žiūriu į tai, ką užsirašiau ir nusipiešiau iš senelių pasakojimų, atrodo, kai kurias įžvalgas rasčiau bibliotekos lentynose ir kai kuriuos vaizdus – filmuose. Gal ir nėra ko stebėtis – juk ar ne taip gimsta knygos ir filmai, kaip vienokios ar kitokios žmogaus buvimo žemėje interpretacijos, kaip išgyvenimų ir patirčių vaisiai?

Visgi iš daugumos senelių, uždavus klausimą, kokios jų svajonės ateičiai, sulaukiau atsakymo visai ne kaip iš filmų: būti kam nors naudingam ir nebūti kitiems našta. Supratau, kad tai – jų didžiausia baimė. Dar supratau, kad to šaltinis – ydingas požiūris į žmogų, vertę nustatantis pagal jo produktyvumą. Negalime ramiai gyventi, tai žinodami, užtat galime ieškoti išeičių, kad juos išsaugotume filmų ir knygų herojais iki galo.

Surasti išeičių – tik mūsų kūrybiškumo klausimas, bet dėl vienos išeities aš jau neabejoju – savo seneliams bei kitiems vyresnio amžiaus giminaičiams, kaimynams ar mokytojams tikrai galime parodyti jų svarbą ir (jų žodžiais) naudą. Parodyti juos esant svarbius ne tik kaip finansinius rėmėjus, aukles, virėjas, bet ir kaip istorijos pasakotojus, išminties saugotojus, patirties perdavėjus. Ir, žinoma, pirmiausia patiems tuo patikėti. Kad mes ir mūsų vaikai, iškilus poreikiui ieškoti tų akmenėlių už savo daržo ribų gyvenimo filosofijos keliui grįsti, būtume tikri, kur yra bent keli patikimi akmenėliai, dėl kurių mūsų kelias taptų bent kiek tvirtesnis.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 5-ajame numeryje)