Prieš šimtą metų, 1920 m. balandžio 14–16 d., Lietuvos žmonės prie balsadėžių rinkosi nusiteikę itin pakiliai. Pasak istorikės, dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės, Steigiamojo Seimo rinkimų laukta su dideliu optimizmu ir viltimi – rinkimai amžininkų laikyti pirma didžiąja Lietuvos švente. Todėl tąkart balsuoti susirinko tiek žmonių, kad nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokio skaičiaus daugiau pakartoti nepavyko.
Apie pirmųjų demokratinių ir visuotinių Lietuvos parlamento rinkimų kampaniją, organizavimą, apie to meto visuomenę ir Steigiamojo Seimo narius bei jų nuveiktus didelius darbus sunkiomis to meto sąlygomis – kalbiname dr. V. Akmenytę-Ruzgienę. Istorikė pasakoja, jog Steigiamajame Seime dirbo ir daugiau nei 15 ateitininkų bei jų rėmėjų, keletas iš jų – labai gerai žinomi visuomenės veikėjai.
Kokia nuotaika žmonės pasitiko Steigiamojo Seimo rinkimus? Ar reikėjo juos raginti atlikti savo pareigą, ar visgi rinkimų buvo laukiama su entuziazmu?
Amžininkai Steigiamojo Seimo rinkimus vadino pirma didžiąja švente. Steigiamojo Seimo rinkimų buvo laukiama nuo pat 1918 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto vardu, o vienas jo sakinys skelbė: „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“ Deja, sudėtinga to meto geopolitinė situacija, dar nenustatytos Lietuvos valstybės ribos neleido taip greitai suorganizuoti Steigiamojo Seimo rinkimų. Neapibrėžtą to meto Lietuvos situaciją ir pastangas išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę gerai iliustruoja faktas: atkūrus Lietuvos valstybę sostinėje Vilniuje, jos jauna Vyriausybė jau pirmosiomis 1919 m. sausio mėnesio dienomis buvo priversta pasitraukti į Kauną. Buvo uždelstas ir Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo parengimas. Įstatymui parengti buvo sudaryta speciali komisija, tačiau dėl kitų neatidėliotinų darbų jos darbas nebuvo spartus. Galiausiai Lietuvos Valstybės Taryba tik 1919 m. spalio 30 d. priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuris įsigaliojo 1919 m. gruodžio 2 d. Patys Steigiamojo Seimo rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–16 d., būta daug optimizmo, vilties, daug pakilimo ir susitelkimo. Kadangi tai buvo pirmieji demokratiniai, slapti, visuotiniai ir lygūs Lietuvos parlamento rinkimai, būta daug agitacijos atlikti pilietinę pareigą, buvo sakoma: „Tas nevertas Lietuvos piliečio vardo, kurs neis balsuoti!“.
Ar priešrinkiminiu laikotarpiu vyko aktyvi agitacija – kaip ji atrodė nesant šiuolaikinių ryšių priemonių, reklamos agentūrų? Kaip agitacija atrodė kaimo vietovėse?
Galbūt mus klaidina juodai baltos ano meto nuotraukos, lyg paslėpdamos ne ką mažiau spalvingą ano meto gyvenimą. Šiandien galėtų nustebinti prieš šimtą metų vykdyta spalvinga rinkiminė kampanija, žinoma, nebuvo tokių medijos technologijų, kaip radijas, televizija, internetas, tačiau gyventojai palaikydavo stiprius socialinius ryšius draugijose, parapijose, turguose ir kt. Todėl svarbiausiu rinkimų agitacijos atributu tapo rinkimų plakatas. Iš Steigiamojo Seimo laikotarpio yra išlikę ganėtinai nedaug plakatų, didžiausi jų rinkiniai yra saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune ir „Aušros“ muziejuje Šiauliuose. Žinoma, plakatai nėra skirti ilgalaikiam saugojimui, todėl jų yra nedaug išlikę, tačiau jų ryškios spalvos, drąsūs ir šokiruojantys politinių jėgų įvaizdžiai net šiandien pribloškia. Dar vienas stebinantis dalykas – rinkimų retorika nukreipta „prieš“ politinį oponentą. Regis, šiandien turime daugiau pozityvios agitacijos „už“ politinę jėgą. Bet galima suprasti ano meto politikus ir rinkėjus. Nemažos dalies rinkėjų raštingumas buvo žemas, tad plakatas buvo ta forma, į kurią reikėjo sudėti greitai suprantamą vizualią informaciją, papildytą aiškiais šūkiais. Beje, agitacinius plakatus kūrė profesionalūs dailininkai, neabejotina, kad prisidėdavo ir rašytojai, pvz.: dailininkas ir rašytojas Vytautas Bičiūnas kūrė partijos rinkimų plakatą, kandidatavo ir buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Dar viena svarbi rinkimų agitacijos dalis buvo šiandien primirštas viešasis kalbėjimas. Ne veltui yra toks gajus agitacijos „nuo bačkos“ įvaizdis, nes miesteliuose ir kaimeliuose kandidatai ugningas kalbas sakydavo nuo improvizuotų pakylų, kurias atstodavo stalai, bačkos ir kt. Didelė vertybė buvo drąsa ir gebėjimas kalbėti viešai nebūtinai palankiai nusiteikusiai auditorijai. Žinoma, agitacija neapsieidavo be smarkesnių apsižodžiavimų, kartais apsimėtymų. Amžininkai kritikuodavo pernelyg tiesią ir nesubtilią, o kartais pernelyg suasmenintą politinių oponentų kritiką. Bet, kaip yra rašęs iškilus parlamentaras, Steigiamojo Seimo narys Mykolas Krupavičius, pas mus dar neteko matyti tokios smarkios kovos, kurios įtikinančiu argumentu taptų lazdos ar revolveriai, priešingai, nei tai pasitaikydavo Vakarų Europoje.
Kas organizavo rinkimus? Ar centrinė valdžia tuo metu turėjo atstovybes kaimiškose vietovėse? Kaip rinkimus pasitiko tuometinės politinės partijos – ar jos jau buvo stiprios, ar turėjo savo narių tiek miestuose, tiek kaimuose?
Steigiamojo Seimo rinkimų organizavimui ir patiems rinkimams prižiūrėti buvo sudaryta Vyriausioji rinkimų komisija, jos pirmininku tapo iškilus teisininkas, vienas iš Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo autorių – Petras Leonas. Svarbu pažymėti, kad tiek rengiant rinkimų įstatymą, tiek sudarant Vyriausiąją rinkimų komisiją buvo atsižvelgta į partinį ir tautinį atstovavimą, todėl Vyriausiosios rinkimų komisijos nariais buvo žydų ir lenkų atstovai, teisininkai – Levas Garfunkelis ir Aloyzas Bžozovskis. Šios komisijos nariu buvo ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys bei teisėjas Vladas Mačys. Beje, Petras Leonas buvo visų demokratinių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Vyriausioji rinkimų komisija turėjo atstovybes visoje Lietuvoje, buvo sudarytos apygardų rinkimų komisijos, renkant Steigiamąjį Seimą jų buvo šešios, ir joms pavaldžios apylinkių rinkimų komisijos. Renkant Steigiamąjį Seimą buvo sudarytos 509 rinkimų apylinkės. Apylinkės turėdavo turėti nuo 3 000 iki 7 000 gyventojų, o jų ribos sutapdavo su valsčių ribomis.
Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme buvo nustatyta tokia atstovavimo norma, kad 15 tūkst. gyventojų tektų vienas atstovas. Todėl Steigiamojo Seimo narių skaičius buvo planuotas gerokai didesnis, netgi didesnis nei šiandien turime Lietuvos Respublikos Seimo narių – Steigiamąjį Seimą turėjo sudaryti net 229 nariai. Tačiau dėl sudėtingos geopolitinės situacijos, vykstant tarptautiniams ginčams dėl Rytų Lietuvos, kai kuriose numatytose rinkimų apygardose Vilniaus, Lydos, Balstogės ir Gardino rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nevyko, be to, rinkimai nevyko ir Klaipėdos krašte, kurį tuo metu administravo Prancūzija. Taip vietoje planuotų 229 Steigiamojo Seimo narių buvo išrinkti 112. Įdomu, kad 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų yra daugiau nei buvo Steigiamojo Seimo narių (Kovo 11-osios Aktą pasirašė 124 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai).
Apskritai, prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai paneigė daug gajų mitų, o Lietuvos valstybę įrašė į demokratiškiausių pasaulio valstybių gretas. Šie rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Rinkimuose varžėsi politinės partijos ir organizacijos, sudariusios 31 rinkiminį sąrašą. Tai buvo metas, kai politinės partijos galėjo atvirai agituoti už savo idėjas ir įgyvendinti jas po demokratinių rinkimų. Partijos Lietuvoje kūrėsi dar XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, jose subrendo iškilūs parlamentarai, pavyzdžiui, Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius, Mykolas Krupavičius, Aleksandras Stulginskis, Justinas Staugaitis, Jonas Staugaitis ir daugybė kitų.
Kaip visuomenė priėmė lyčių lygybės principą rinkimuose? Ar moterys aktyviai jungėsi į kandidačių gretas?
Iš tiesų, dabar įprastas dalykas – moterų dalyvavimas rinkimuose – anuomet buvo tam tikra sensacija. 1920 metais moterys pirmą kartą Lietuvos istorijoje rinko Seimo narius ir pačios buvo renkamos Seimo narėmis. O juk dar 1918 metų viduryje Lietuvos Valstybės Tarybos parengtoje, tačiau taip ir neįgyvendintoje monarchistinėje konstitucijoje, buvo aiškiai parašyta – moterys rinkimų teisės neturi. Tačiau situaciją iš esmės pakoregavo 1918 m. pabaigoje priimti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, o galutinai rinkimų teisė moterims buvo įtvirtinta 1919 m. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme. Kaip ten bebūtų, bet moterims nereikėjo labai aršiai kovoti dėl rinkimų teisės – jos šia teise pasinaudojo gerokai anksčiau nei kai kurių Vakarų Europos valstybių moterys. Kad visuomenėje buvo skeptiškų balsų, liudija ir tai, jog vykstant Steigiamojo Seimo rinkimams Lietuvos Valstybės Prezidentas ir Ministras Pirmininkas išplatino atsišaukimą, raginusį Lietuvos piliečius atlikti pilietinę prievolę ir paisyti lyčių lygybės, kuri dar ne visiems buvo suprantama. Atsišaukimu raginta atsisakyti prietarų dėl moters ir vyro teisių sulyginimo, nes jų teisė ir pareiga rūpintis tėvyne yra vienoda. Deja, nebuvo labai daug moterų kandidačių, tačiau jos aktyviai dalyvavo rinkimuose balsuodamos. Lietuvos krikščionių demokratų bloko sėkmę Steigiamojo Seimo rinkimuose oponavusios partijos bandė paaiškinti nemažu moterų aktyvumu balsuojant rinkimuose.
Beje, į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios parlamentarės, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios. Daugiausia moterų buvo didžiausiame Lietuvos krikščionių demokratų bloke – net šešios, likusios dvi dirbo valstiečių liaudininkų bloko gretose. Beje, Steigiamojo Seimo atidarymas taip pat tapo moterų teisių pripažinimo manifestacija – pirmojo posėdžio „amžiaus prezidiumo“ narėmis tapo moterys – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Anot Kazio Griniaus, žurnalistams tai buvo pasaulinė sensacija.
Steigiamojo Seimo rinkimuose dalyvavo rekordinis skaičius piliečių – esate sakiusi, kad per šimtą metų šis rekordas taip ir nebuvo pagerintas. Galbūt galime pagal išrinktojo Seimo sudėtį spręsti ir apie to meto visuomenę – kokias pažiūras ji puoselėjo, kuo gyveno, kokio atstovavimo tikėjosi? Tiksliau sakant, kokia tai buvo visuomenė? Ir kas ją motyvavo taip gausiai eiti balsuoti?
Tarp istorikų vyrauja nuomonė, kad vis dėlto negalima visiškai pasitikėti ano meto duomenimis ir kad tikrieji rinkėjų aktyvumo skaičiai gali būti kitokie. Kaip ten bebūtų, neabejotina, kad Steigiamojo Seimo rinkimai sulaukė didžiausio rinkėjų aktyvumo. Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis pirmajame posėdyje akcentavo didelį Lietuvos piliečių išreikštą pasitikėjimą jaunu moderniosios Lietuvos parlamentu. Toks aktyvumas byloja apie didžiulius lūkesčius. Daugumą laimėjusių Lietuvos krikščionių demokratų bloko atstovas Mykolas Krupavičius buvo gana atviras – jis ne kartą yra rašęs, kad krikščionims demokratams rinkimus laimėti padėjo pažadas įgyvendinti žemės reformą. Jis pats Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais karo pabėgėliais iš Lietuvos buvo atsidūręs Rusijos gilumoje ir iš arti matė smurtu paremtą bolševikų atėjimą į valdžią. Vengdami smurtu paremtos radikalios revoliucijos jie pirmieji pasiūlė žemės reformą, kurios idėja – žemę suteikti tiems, kurie ją dirba. Tai tapo rinkimų sėkme. Reikėtų atminti, kad ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų metu savanoriams buvo pažadėta žemė, ir dėl to nemaža dalis jaunų vyrų stojo ginti Lietuvos valstybės. Kita dalis – valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai – pasisakė už radikaliai demokratinę sekuliarią Lietuvos valstybę, taip pat pasisakė už žemės reformą, tačiau buvo prieš Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos įvedimą. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti šeši žydų atstovai (tačiau per visą kadenciją dirbo septyni), trys – lenkų ir vienas – vokiečių (per visą kadenciją dirbo du) atstovas. Tai liudija stiprią tautinę diferenciaciją – daugumą Lietuvos Respublikoje sudarė lietuviai, tačiau buvo reikšmingos ir įtakingos tautinės mažumos. Pavyzdžiui, žydų atstovai reikšmingai prisidėjo Lietuvos valstybei įgyjant tarptautinį pripažinimą, jų atstovai buvo ne vienos Lietuvos derybų delegacijos tarptautinėse derybose nariais.
Ar būtų galima nusakyti, kokie žmonės pateko į Seimą, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, profesiją, socialinę padėtį ir pan.? Pavyzdžiui, ar tai buvo ūkininkai, gydytojai, dėstytojai, kunigai?
Steigiamasis Seimas išsiskyrė jaunu parlamentarų amžiumi, vos keletas parlamentarų buvo sulaukę daugiau nei 50 metų amžiaus. Seime buvo atstovaujama įvairiems visuomenės sluoksniams nuo amatininko iki profesoriaus, visam politinių partijų spektrui nuo dešinės iki kairės. Priimta manyti, kad Steigiamojo Seimo narių išsilavinimas nebuvo labai aukštas, tačiau tai buvo „patys save sukūrę“ Lietuvos piliečiai, kai kurie nebuvo įgiję jokio formalaus ugdymo, tačiau buvo įgiję pilietinio veikimo pamokas savo organizacijose ir partijose. Išsamiam kolektyviniam Steigiamojo Seimo narių portretui dar trūksta tyrimų: dalies Steigiamojo Seimo narių biografijos yra labai skurdžios, dalies jų nežinomos nei gimimo, nei mirties datos, nežinomas jų išsilavinimas, nežinomas jų likimas po darbo Steigiamajame Seime. O juk kiekvienas Steigiamojo Seimo narys yra atskiros mikroistorijos objektas. Tarp Steigiamojo Seimo narių buvo ūkininkų, tarnautojų, pedagogų, teisininkų, gydytojų, 10 kunigų, vienas – rabinas, keletas bankininkų, keletas darbininkų, kariškių, amatininkų, rašytojų, inžinierių. Bet tai tik 1920 m. gegužės 15-osios „dienos nuotrauka“, ji nepasako, kuo Seimo nariai tapo vėliau. Išties Steigiamajame Seime dirbo šeši 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, du Steigiamojo Seimo nariai ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas – Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Dalis Steigiamojo Seimo narių yra ėję Ministro Pirmininko pareigas arba dirbę Ministrų Kabinete ministrais, dalis tapo Lietuvos Respublikos diplomatais. Keletas Steigiamojo Seimo narių paliko ryškų pėdsaką Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete: šio universiteto rektoriais yra buvę du Steigiamojo Seimo nariai Vincas Čepinskas ir Antanas Purėnas, dalis kitų dirbo pedagoginį darbą – buvo šio universiteto docentais ir profesoriais, o štai Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis, taip pat 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, tapo pirmuoju Telšių vyskupu – taip buvo įvertintas jo sielovadinis darbas ir administraciniai gebėjimai.
Kokį įspūdį susidarytume žvelgdami į kasdienį Steigiamojo Seimo darbą, pavyzdžiui, skaitydami jo posėdžių stenogramas? Ar esama kokių esminių ano Seimo darbo skirtumų, lyginant su šiandieniniu Seimu? Ar jame būta nesutarimų, vidinių kovų?
Bendrai žvelgiant, Steigiamojo Seimo darbas buvo toks pat, kaip ir šiandieninio Lietuvos Respublikos Seimo, tik anuomet darbo sąlygos buvo gerokai prastesnės. Pirmąjį mėnesį Steigiamasis Seimas posėdžiavo Valstybės teatre (dabar – Muzikinis teatras), posėdžiai prasidėdavo pavakarėje, dažnai 18 ar 19 val. vakaro ir užsitęsdavo iki vėlyvos nakties. Publika eidavo stebėti Seimo posėdžių kaip teatro spektaklių. Vėliau, persikėlus į buvusios gimnazijos (dabar – Maironio universitetinė gimnazija) patalpas – Seimo posėdžių salė buvo įrengta trečiajame aukšte, tačiau joje buvo tik sėdimos vietos be jokių staliukų užrašams ar įstatymų projektams pasidėti, tik paprastos kėdės. Be to, ten susirinkdavo publika stebėti Seimo posėdžių, tačiau jei nebūdavo aštrių pasisakymų, kaip anuomet sakydavo – pasipešiojimų, publika greitai išsiskirstydavo. Šiandien į Seimo rūmus neįmanoma taip paprastai patekti kaip anuomet, tačiau šiandien posėdžiai tiesiogiai transliuojami internetu. Seimo nariai dirbo susibūrę į komisijas, didžiausios diskusijos vykdavo ten, tačiau principiniai nesutarimai pasireikšdavo ir Seimo posėdžiuose. Deja, kaip minėta, ne visada būdavo išlaikomas etiškas elgesys, būta atvejų, kai Seimo nariai dėl nepagarbos kolegoms būdavo pašalinami iš Seimo posėdžių salės, būta atvejų, kai diskusijų argumentus buvo bandoma sustiprinti kėdžių kilnojimu ar daužymu. Bet juk Seimo tokia prigimtis – rasti kompromisą sudėtinguose klausimuose, o tai stipriai veikia emocija – Seimo nariai tokie pat emocionalūs kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Ką žinome apie Steigiamajame Seime dirbusius ateitininkus?
Steigiamajame Seime dirbo daugiau nei 15 ateitininkų arba jų rėmėjų, keletas iš jų – labai gerai žinomi visuomenės veikėjai, iš jų trys moterys. Dalis jų į ateitininkų veiklą įsitraukė Pirmojo pasaulinio karo metais, kai dėl karo buvo priversti pasitraukti į Rusijos imperijos gilumą. Būdami Peterburge, Voroneže, Maskvoje ir kitur įsitraukė į ateitininkų veiklą. Tarp Steigiamojo Seimo ateitininkų buvo: Kazimieras Ambrozaitis – vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų korporacijos steigėjų; Zigmas Starkus ir Kazimieras Bizauskas – vieni iš ateitininkų organizacijos steigėjų ir žurnalo „Ateitis“ leidėjų; Valdemaras Vytautas Čarneckis studijų metais įsitraukė į ateitininkų veiklą, vėliau tapo iškiliu diplomatu; kunigas Povilas Dogelis – vienas iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo herojų, aktyviai dirbęs Draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti Vilniuje; Eliziejus Draugelis – vienas iš ateitininkų judėjimo pradininkų, Ministrų Kabineto narys; Magdalena Galdikienė – aktyvi ateitininkų narė, Trečiojo Seimo kadencijoje tapusi Seimo vicepirmininke – tai aukščiausias moters užimtas valstybinis postas prieškario Lietuvoje, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusi į JAV aktyviai dalyvavo Ateitininkų sendraugių sąjungos ir Ateitininkų federacijos veikloje; kunigas Mykolas Krupavičius – iškilus parlamentaras, ateitininkų judėjimo rėmėjas; Stasys Gruodis, Petras Jočys, Jonas Lingė, Jonas Valickis, Antanas Milčius į ateitininkų veiklą įsitraukė dar mokydamiesi; Antanas Matulaitis 1916 m. buvo išrinktas Rusijos lietuvių ateitininkų valdybos pirmininku, aktyviai dirbo Lietuvos darbo federacijoje, eidamas Seimo nario pareigas žuvo Nepriklausomybės kovose; Ona Muraškaitė-Račiukaitienė 1917 m. buvo išrinkta Rusijos lietuvių ateitininkų centro tarybos sekretore, o būdama jauniausia Steigiamojo Seimo nare tapo Steigiamojo Seimo „amžiaus prezidiumo“ sekretore; Antanas Tumėnas – vėliau tapo Antrojo Seimo Pirmininku, jis 1931 m. kariuomenės teisme gynė moksleivius ateitininkus ir jų vadovus, kaltintus antivalstybine veikla. Kiekvieno iš jų biografija yra atskiras Lietuvos istorijos pasakojimas.
Steigiamasis Seimas dirbo valstybei vis dar neturint tarptautinio pripažinimo, o įsisiūbavus Nepriklausomybės kovoms, Seimo darbą tęsė Mažasis Seimas – kalbėdama Lietuvos televizijai Jūs tai įvertinote kaip gražaus susitelkimo pavyzdį. Ko galėtume šiuo atžvilgiu pasimokyti šiandien, taip pat būdami visai kitokio, tačiau pavojaus akivaizdoje?
Išties, darbą pradėjus Steigiamajam Seimui, Lietuvos valstybės Vyriausybę de facto buvo pripažinusios vos kelios valstybės, de jure Lietuvą buvo pripažinusi Vokietija. Tarptautinis Lietuvos Respublikos pripažinimas paspartėjo po to, kai susirinkęs Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė demokratine Respublika. Įdomi detalė – Jungtinės Karalystės atstovas Kaune, kitą dieną po Steigiamojo Seimo susirinkimo, jo nariams ir baigiantiems darbą Laikinosios Vyriausybės nariams surengė vakarienę, pabrėždamas Steigiamojo Seimo susirinkimo svarbą. Steigiamasis Seimas turėjo visų piliečių suteiktą mandatą steigti valstybę, o užsienio valstybėms tapo aiškiau, kas atstovauja Lietuvos Respublikai.
Na, o Mažasis Seimas yra svarbus susitarimo ir susitelkimo pavyzdys, kai grėsmės akivaizdoje politinės ambicijos ir politiniai skirtumai yra padedami į šalį ir dirbama išvien. Tai nutiko Mažojo Seimo metu, kai vos pusmetį dirbęs Steigiamasis Seimas buvo priverstas dirbti kitaip – išrinkęs septynis atstovus ir palikęs juos dirbti įstatymo leidybos darbo, Seimas išsiskirstė, Seimo nariams įsipareigojus padėti organizuoti krašto gynybą – ne dėl to, kad reikėjo būsimiems rinkimams, bet dėl to, kad toks buvo pareigos jausmas. Vieni iš ryškiausių Mažojo Seimo iniciatorių buvo politiniai oponentai – krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius ir valstiečių liaudininkų lyderis Mykolas Sleževičius.
Dirbti pasilikus Mažajam Seimui, ko ėmėsi likusieji seimūnai? Ar buvo tokių, kurie išėjo kovoti Nepriklausomybės kovose?
Apie Steigiamojo Seimo laikotarpį amžininkai yra sakę – tai buvo heroizmo laikai. Tuo metu į savanorių būrius traukė net gimnazistai, nenuostabu, kad į Steigiamąjį Seimą išrinkti kariškiai grėsmės akivaizdoje grįžo į kariuomenę. Šių kovų metu žuvo Steigiamojo Seimo narys, ateitininkas Antanas Matulaitis. Jis buvo palaidotas Marijampolės kapinėse. Sprendžiant iš to, kiek spėjo padaryti būdamas labai jaunas – galėjo tapti iškiliu Lietuvos valstybės veikėju. Kitas Steigiamojo Seimo kariškis Ladas Natkevičius, vėliau žymus diplomatas, buvo vienas iš karinės formuotės „Geležinis vilkas“ steigėjų ir organizatorių. Šios karinės organizacijos nariais buvo net keletas Steigiamojo Seimo narių, tarp jų ir karo medikas – Klemensas Vaitekūnas. Kiti Steigiamojo Seimo nariai talkino Šaulių sąjungai, rinko lėšas ir patys aukojo Lietuvos kariuomenei – to meto valstybės biudžetas buvo ypač skurdus, tad pilietiniam solidarumui teko didelė reikšmė. Kai kurie Seimo nariai aukojo sidabrinius šaukštus, auksinius laikrodžius, net asmeninius apdovanojimus. Ne mažiau svarbus buvo ir informacinis palaikymas – kova su priešiškų šalių propaganda, diplomatinis veikimas – Steigiamojo Seimo narių delegacijos vyko į Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Italiją, Vatikaną, Latviją, Estiją, taip pat ir Lenkiją.
Kuo Steigiamasis Seimas buvo išskirtinis (pavyzdžiui, sudėtimis, priimtų sprendimų skaičiumi, kitais pasiekimais), lyginant su vėliau rinktais seimais?
Visų pirma, Steigiamasis Seimas buvo išskirtinis savo pobūdžiu – jis buvo „steigiamasis“ arba kitaip „konstituanta“ – tai yra toks parlamentas, kuris turėjo parengti ir priimti valstybės Konstituciją, t. y. pagrindinį valstybės įstatymą – dar vadintą „įstatymų įstatymą“. Konstitucija turėjo apibrėžti valstybės valdymo formą, valdžios institucijų kompetencijos sritis, jų galios ribas ir institucijų tarpusavio santykius, taip pat valstybės piliečių laisves, teises ir pareigas. Na, o pirmasis Steigiamojo Seimo darbas buvo Lietuvos valstybės formos nustatymas. Šią teisę ir prievolę Steigiamajam Seimui dar 1918 m. vasario 16-ąją pavedė Lietuvos Taryba. 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune susirinkęs Steigiamasis Seimas, vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką, iškilmingai visų Lietuvos piliečių vardu proklamavo Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos valstybę paskelbė demokratine respublika. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, išsiskyrusią demokratiškumu, lyginant su kitų Europos valstybių konstitucijomis. Ne mažiau svarbūs ir kiti Steigiamojo Seimo priimti įstatymai: Žemės reformos įstatymas leido pasireikšti Lietuvos kaimo veržlumui ir lankstumui, Piniginio vieneto įstatymu buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas, prieškariu tapęs viena tvirčiausių ir stabiliausių valiutų Europoje. Šis Seimas priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliavusius įstatymus, kurie padarė didžiulę įtaką Lietuvos švietimo, mokslo, kultūros, ūkio raidai (įsteigtas Lietuvos universitetas, Čiurlionio meno galerija, Centrinis valstybės archyvas, Lietuvos bankas ir kt.). Kaip rašė amžininkai, Steigiamojo Seimo darbai būtų buvę išskirtiniai ir įprastomis sąlygomis, tačiau Steigiamasis Seimas dirbo ypatingomis sąlygomis, kai nebuvo finansinio stabilumo, o valstybė nuolat susidūrė su išorės grėsmėmis ir tarptautinės politikos iššūkiais.
Ar vėliau tarpukariu Steigiamajam Seimui būdavo skiriama dėmesio? Ar jo nariai buvo gerbiami, prisimenami? Štai, pavyzdžiui, Nepriklausomybės kovos užėmė svarbią dalį tautos atmintyje ir pamažu kai kurie jų herojai tapo savotiškomis legendomis, buvo apdovanoti ordinais, žeme, buvo minimi tų kovų jubiliejai. O kaip su Steigiamojo Seimo nariais?
Pats Steigiamasis Seimas minėdavo susirinkimo metines iškilminguose Seimo posėdžiuose. O štai Steigiamojo Seimo narys Vytautas Bičiūnas svarstant švenčių ir poilsio dienų klausimą kalbėjo, kad Steigiamojo Seimo susirinkimo diena tikriausiai taip pat bus švenčiama. Ir iš tiesų po truputį formavosi tradicija minėti Gegužės 15-ąją, o 1925 metais, minint penktąsias Steigiamojo Seimo susirinkimo metines, Gegužės 15-oji buvo įtraukta į Švenčių dienų įstatymą ir tapo viena iš nedaugelio ano meto valstybės švenčių. Svarbus šios dienos minėjimo atributas buvo kariuomenės paradas, taip pat žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas Karo muziejaus sodelyje Kaune, taip pat organizacijų eitynės. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, o ypač po 1927 m. balandžio 12 d., kai, nepaskelbus naujo Seimo rinkimų datos, buvo paleistas Trečiasis Seimas – Gegužės 15-oji tapo ypač neparankia diena valdančiajam autoritariniam režimui. Ji tapo tikru priekaištu, kasmet primenančiu apie pamintą Konstituciją. Tačiau jau buvo susiformavusi tradicija minėti Gegužės 15-ąją, todėl vėliau ji buvo išbraukta iš Švenčių dienų įstatymo, o XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo minima kaip kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė. Paradoksas, bet net šiandien minime šią šventę nesuvokdami tikrosios jos reikšmės. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvę Steigiamojo Seimo nariai ir kiti parlamentarai stengdavosi bent privačiai paminėti šią dieną – kaip prisiminimuose liudijo buvęs Steigiamojo Seimo narys kunigas Povilas Dogelis, net ir jiems nebūdavo leidžiama viešai minėti Steigiamojo Seimo susirinkimo. Po 1940 m. okupacijos situacija radikaliai pasikeitė, dalis Lietuvoje likusių parlamentarų buvo suimti, įkalinti, ištremti, nužudyti, kita dalis, daugiausiai po 1944-ųjų, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus ir ten aktyviai veikė Lietuvos laisvės bylos naudai. Būtent tarp Vakaruose atsidūrusių išeivių išliko stipri tradicija minėti Gegužės 15-ąją. Išeivijos lietuviai turėjo progą atsitraukę iš laiko perspektyvos pažvelgti į Steigiamąjį Seimą ir jo nuveiktus darbus, o tuo metu kitapus geležinės uždangos likę lietuviai po truputį pamiršo šį Seimą ir jo svarbą. Tačiau svarbu paminėti, kad atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Nepriklausomybės akte buvo įtvirtinta, kad 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl demokratinės respublikos niekada nenustojo teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pagrindas. Štai taip Vasario 16-oji, Gegužės 15-oji ir Kovo 11-oji yra glaudžiai susijusios ir nė viena iš jų negali egzistuoti atskirai. Gaila, kad vis dar bandoma pasakoti atskiras istorijas, vis dar labai trūksta gyvo, sujungiančio pasakojimo.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 4-ajame numeryje)