Ten ir atgal: Ateities keliais Amerikoje

Kviečiu skaityti pasakojimą, pradėtą praėjusių metų 8-jame Ateities numeryje, apie mano įspūdžius lankantis JAV. Šiame tekste apžvelgiu antrąjį vizito Amerikoje etapą – gyvenimą ir studijas Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Lemonte bei dalyvavimą Dainavos sendraugių ateitininkų šeimų stovykloje.

Lemontas – didžiausias lietuvių kultūros židinys Amerikoje

Dar bedirbdamas ALKA archyvuose menkai nutuokiau, kaip mano kelionė klostysis po vizito Rytų pakrantės didmiesčiuose – Bostone ir Niujorke. Po beveik dešimties dienų Niujorke jaučiausi, jog „atsikandau“ tikrai daug miesto, nors veikiau tik išvykęs supratau, kiek dar daug liko netyrinėta ir nepamatyta. Skrisdamas lėktuvu į Čikagą, nė nenutuokiau, kiek daug Lietuvos čia atrasiu. Vienintelis kontaktas su Čikagos ateitininkais buvo ateitininkė sendraugė Daina Čyvienė, kuri dar nuo pat kelionės planavimo Lietuvoje rūpestingai konsultavo visais klausimais. Jos dėka susipažinau su Pal. Jurgio Matulaičio misijos Lemonte bendruomene, tapusia mano pagrindiniu gidu praveriant lietuviškosios Čikagos atminties klodus.

Čikagoje nusileidau liepos 7-osios popietę, kur mane pasitiko ateitininkas prof. Algis Norvilas. Keliaudami į Lemontą, pakeliui sustojome populiariausioje lietuviško maisto kavinėje „Smilga“. Pravėrus duris, jausmas lyg užsukus į tipinę Lietuvos kurorto kavinę ar restoraną – lankytojus pasitinka lietuviška muzika, o meniu – tradicinė lietuvių virtuvė: bulviniai blynai, cepelinai, karbonadai. Sekundėlei pasijaučiau bemaž kaip namie. Čia ir lankytojų daugiausia lietuvių, kuriems patinka susitikti ir paskanauti šaltibarščių ar pasimėgauti gėrimais, atgabentais iš Lietuvos. Netoliese, Downer‘s Groove priemiestyje, veikia Didžiojo kunigaikščio restoranas, kuriame taip pat galima pasimėgauti lietuviška virtuve, tačiau ta vieta labiau pamėgta dėl savo dydžio ir galimybės rengti iškilmingas šventes. Šiuo metu Lemonte bei kituose į pietvakarius nuo Čikagos nutolusiuose priemiesčiuose yra susikoncentravęs didžiausias lietuvių skaičius. Užklydus į dažną maisto prekių parduotuvę miestelyje dėmesį patraukia lentynose išsirikiavusi lietuviška produkcija: duona, mėsos gaminiai, pieno produktai, kruopos, saldainiai ir t.t. Tad lietuviams, besiruošiantiems aplankyti artimuosius Amerikoje, rekomenduojama jokių maisto produktų ar saldumynų nevežti. O pats išvydęs grikius ir varškę kaip mat apsidžiaugiau – dabar tai galima gyventi.

Pasaulio lietuvių centro Pal. Jurgio Matulaičio koplyčia / Igno Stanevičiaus asmeninis archyvas

Atvykę į Lemontą, pasukome link Pasaulio lietuvių centro (toliau – PLC) – tikro Amerikos lietuvių kultūros forto, kuris buvo įsteigtas 1987 m. buvusios kunigų seminarijos komplekse, kur kelis dešimtmečius buvo ugdomi dvasininkai, netrukus, sulig Lietuvos nepriklausomybės priešaušriu patalpos tapo ryškiausiu Amerikos lietuvių kultūros židiniu. Viena iš pagrindinių lietuvių bendruomenės išeivijoje misijų – rūpintis vaikų lituanistiniu švietimu. Dar Didžiosios emigracijos laikotarpiu XIX a. pab. lietuviai pastebėjo, jog Amerika tarsi „besilydantis puodas“ įtraukia ir praryja atvykusius migrantus su savita kultūra. Norėdami pasipriešinti nutautėjimui bei tuo metu išsiskirti savo tautiniu charakteriu nuo lenkų išeivijos, lietuviai kėlė lietuviškų mokyklų klausimą: parapijinių, privačių, prie vienuolynų. Visgi išlaikyti mokyklą reikalavo daug lėšų, o ir ne visi lietuviai galėdavo leisti vaikus į lituanistines gimnazijas, todėl pamažu susiformavo šeštadieninės mokyklos fenomenas šalia parapijų ar lietuviškos kultūros salelių išeivijoje. Į mokyklą vaikai atvežami visai dienai: mokomi lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos ir geografijos, dažnai įtraukiami į sporto, choro ar šokių būrelius. Įdomu, jog šiose mokyklose mokytojais-savanoriais būdavo pačių vaikų tėvai, šitaip norėdami išsaugoti gimtąją kalbą ir kultūrą. Taip ir šiandien švietėjiškos misijos imasi PLC bendruomenė. Centro patalpose veikia virš 40 lietuviškų organizacijų: sporto klubai, choro ir šokių kolektyvai, šalpos fondai, jaunimo organizacijos, o rūsyje veikia turtingas Lietuvių dailės muziejus, saugantis originalius išeivijos ir Lietuvos dailininkų paveikslus. Nors pastatas stokoja išeivijos lietuvių namui būdingų tautodailės atributų, tačiau jį papildo šalia supiltas Kryžių kalnelis, kuriame vakarais žybčioja jonvabaliai. Gal čia berčiūnietiškų jonvabalių giminaičiai? O ir tokiai prielaidai pagrindo yra. Juk varpas Berčiūnų bažnyčioje atkeliavo iš pačios Čikagos, skambinęs lietuvių šv. Jurgio bažnyčioje.

Lituanistiniame katile apsigyvenau mėnesiui viename iš savo tyrimo objektų  – išeivijos dvasininko prel. Igno Urbono kambarėlyje. Po karo apsigyvenęs JAV, didžiąją dvasininko tarnystės dalį paskyrė Šv. Kazimiero parapijos Indianos valstijoje globai ir administracijai. 1998 m. parapiją uždarius, prelatas atvyko į Lemontą ir padėjo vietinėje lietuvių pastoracijoje pagelbėdamas pal. Jurgio Matulaičio misijos darbuose. 2012 m. mirė sulaukęs net 102 metų amžiaus, tai ilgaamžiškiausias lietuvių išeivijos dvasininkas. Šalia įėjimo į mini butuką ant sienos kabo atminimo lentelė „pas prelatą“, o kambario sienos išpuoštos Lietuvos istorijos iliustracijomis bei lentynose paliktomis prelato knygomis.

Kokie keliai atvedė būtent į Lemontą? Čia veikia Lituanistikos tyrimų ir studijų centras (toliau – LTC) – didžiausias lietuvių archyvas išeivijoje, kuriame galima rasti įvairialypės informacijos apie lietuvių išeivijos istoriją. Archyvas atviras visiems besidomintiems lietuvių diasporos tyrimais, kasmet atvyksta gausus būrys mokslininkų, rengiamos paskaitos ir diskusijos, leidžiamos knygos. Vienas įspūdingiausių projektų, prie kurio dirba archyvo darbuotojai ir savanoriai – tai lietuvių išeivijos istorinės spaudos (laikraščių ir žurnalų, su kuriais galima susipažinti spauda.org interneto svetainėje) skaitmenizavimas. Archyvas toks didelis ir gausus, jog taupant laiką kartais pietus reikėdavo nukelti į vėlyvą popietę, leidžiant sau pasimėgauti tik kava ir lengvu užkandžiu. Viešėdamas Lemonte Dainavos stovykloje turėjau galimybę pristatyti savo tyrimą, džiaugiausi klausimais ir diskusijomis vien dėl to, kad bendravau su išeivijos dvasininkus puikiai pažinojusiais lietuviais, kurių istorijos ir prisiminimai verti atskirų istorijos tyrimų puslapių.

Aktyvusis turizmas – pažinti lietuviškąją Čikagą

Prie Lituanistikos tyrimų ir studijų centro su dr. Robertu Vitu / Igno Stanevičiaus asmeninis archyvas

Skirtingai nei Putname, čia – Lemonte, gal ir neturėjau progos pamėtyti lauke krepšinio ar pavaikščioti miško gojuose, bet patyriau aktyvų kultūrinį laisvalaikį. Vos tik spėjau atvykti į PLC, ateitininkė Daina Čyvienė paskolino man vieną iš daugelio jos dviračių, kuris tapo nepakeičiama transporto priemone miestelyje. Apskritai, Čikagoje ar jos priemiesčiuose bei artimuose miesteliuose gyventi neturint automobilio yra itin sudėtinga: didžiuliai atstumai, autostrados, gatvės beveik be šaligatvių pėstiesiems, ne visur išvystytas visuomeninis transportas skatina įsigyti automobilį ar paprašyti gerojo kaimyno pavėžėti, nes kitaip vienintelis pasirinkimas iš Čikagos grįžti – imti uberį, kurio kainos nepalyginsi net su Romos taksi. Dviratis gali tapti pigia ir sveika alternatyva šiltuoju metų laiku įveikti trumpus atstumus iki parduotuvės, darbo, bažnyčios, jei gyvenate nedideliame miestelyje.

Lankant veikiančias, lietuvių kultūrą menančias vieteles, teko pamatyti įvairiausių tautinių simbolių ar iškabų, žyminčių, jog čia būta lietuvių. Įdomu, jog ant Amerikos lietuvių transporto priemonių kartais galima pamatyti lietuviškų atributų: lipdukų, trispalvių vėliavėlių ar net automobilio vardinį numerį „Lietuvis“. Ant dviračio, kurį Daina paskolino, buvo užklijuotas Lietuvos vyčio ženkliukas. Dažnai po tyrinėjimų LTC pietauti eidavau į šalia veikiančią Tap House grilinę, o dviratį prirakindavau lauke. Sykį atkreipiau dėmesį, jog kažkas įsistebeilijęs žiūri į dviračio rėmą, net sunerimau. Tačiau nerimą netikėtai išblaškė nepažįstamojo kreipimasis: „Ar tu lietuvis? Pamačiau lietuvišką lipduką ant dviračio“. Buvau maloniai nustebintas, susipažinome, o vyriškis buvo Vytautas Petrulis, signataro kun. Alfonso Petrulio giminaitis, daug metų dirbęs Dainavos stovyklos vandens sargu. Patys čionykščiai lietuviai mėgsta sakyti – „po lietuvį kas mylia“. Mylios atstumu nuo PLC yra įsikūrę Ateitininkų namai, kuriuose jau penkis dešimtmečius organizuojama ateitininkų veikla ar nuomojama įvairiems renginiams, kurie prisideda prie namų išlaikymo. Teritoriją supa koplytstulpiai, kurių vienas dedikuotas partizanui Juozui Lukšai-Daumantui, fasade prie įėjimo į namus pasitinka ateitininkų ženklas. Viduje daugelis kambarių dedikuoti žymiems ateitininkų dvasios ir organizacijos vadams: prof. Adolfui Damušiui, prie. Juozui Prunskiui, kun. Kęstučiui Trimakui.

Be studijų archyve po pietų ar savaitgaliais stengiausi susipažinti su lietuvių kultūros pėdsakais Čikagoje ir miesto istorija. Čikaga iškilo po miestą 1871 m. nusiaubusio gaisro, o jau XX a. pr. tapo antru pagal dydį JAV miestu. Nors sudegė trečdalis miesto, tačiau liko nepažeistos logistinės transporto linijos ir sandėliai užmiestyje. Miestą atstatyti padėjo plūstelėjusi nauja emigrantų banga iš Rytų Europos, taip pat įvairūs verslininkai ir darbininkai, iš rytinių valstijų skubantys įsitvirtinti kylančiame iš pelenų mieste. Čikagoje 1884 m. buvo pastatytas pirmasis modernus dangoraižis, kuris pasižymėjo tvirta ugniai atsparia plienine struktūra. Pirmieji lietuviai atvyksta sulig miesto atsigavimu, daugelis atvykėlių įsidarbina metalurgijos įmonėse ir skerdyklose. Čikagos skerdyklos XIX a. vid.–XX a. vid. buvo svarbiausia mėsos pramonės arterija visoje Šiaurės Amerikoje. Amerikiečių rašytojas Uptonas Sinclairas 1906 m. išleistoje knygoje „Džiunglės“ išsamiai aprašo imigrantų darbą skerdyklose, kur pagrindiniai herojai – lietuviai. Tiesa, kūrinys susilaukė kritikos iš tuometinių lietuvių dėl menkinančio jų vaizdavimo. Tačiau platesniu masteliu knygoje vaizdingai aprašomos nehigieniškos darbo sąlygos, sunkios darbininkų sąlygos, nepriteklius. Į tai atkreipė dėmesį JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas ir kreipėsi į Kongresą, kuris dar tais pačiais metais priėmė federalinį įstatymą dėl švaresnio vandens ir higieniškesnės mėsos.

Daugelis XIX a. pab. atvykusių lietuvių emigrantų priklausomai nuo jų religinių ar politinių pažiūrų telkėsi aplink katalikų parapijas, draudimo kompanijas, draugijas ir klubus. Visgi tampriausia lietuvių išeivijos kultūrinio gyvenimo ląstele galima laikyti pirmąsias XX a. pr. įsteigtas Čikagos lietuvių parapijas, šalia kurių greitai būdavo įkuriamos lituanistinės ar parapijinės lietuvių mokyklos, būrėsi religinės draugijos, veikė chorai. Po antrojo pasaulinio karo atvykusi dipukų karta parapijas sutvirtino katalikiškomis jaunimo organizacijomis bei ėmėsi lietuvių išeivijos konsolidavimo ir kultūros išsaugojimo darbų. Čikagoje veikė net 14 lietuviškų parapijų ir koplyčių, tačiau nemaža dalis jų nunyko dėl suintensyvėjusios gentrifikacijos. Bažnyčios buvo uždarytos ir perduotos kitų tautybių tikintiesiems, o kitos net nugriautos. Tai buvo skaudus praradimas Amerikos lietuvių bendruomenei, nes daugelis bažnyčių buvo pastatytos pačių lietuvių rankomis – jų aukotais pinigais. Pavyzdžiui, Šv. Kryžiaus bažnyčia skerdyklų rajone laikoma viena įstabiausių savo architektūra Čikagos bažnyčių, kuri pasižymi lietuviškų tautinių simbolių gausa, labiausiai buvo lankoma lietuvių, dirbusių skerdyklose. Tačiau parapijiečių skaičių gausiai sumažino skerdyklų uždarymas 1971 m. Netrukus į kadaise gausiai apgyvendintus lietuvių rajonus pradėjo keltis afroamerikiečiai, vėliau pietų amerikiečiai bei imigrantai iš Tolimųjų Rytų. Keitėsi socioekonominė sankloda, kadaise saugūs gyvenamieji rajonai tapo pavojingais, kito pragyvenimo lygis ir nuomos kainos. Visa tai čiabuvius lietuvius ragino ieškoti naujų gyvenimo galimybių pietvakariniuose Čikagos rajonuose, taip pat kūrėsi nauji verslai ir darbo vietos, o tai skatino ne vieną Čikagos lietuvių šeimą gyvenamąją vietą pakeisti bent kelis kartus.

Po antrojo pasaulinio karo daugelis lietuvių dipukų apsigyveno Čikagoje Market Parko rajone, kuris pirmais pokario dešimtmečiais tapo tankiausiai lietuvių už Lietuvos ribų apgyvendintu rajonu. Atvykėliai apsigyveno neatsitiktinai, nes čia jau gyveno lietuviai, veikė savišalpos draugijos, netoliese veikė lietuvių kazimieriečių vienuolynas bei ligoninė, pramonės ir verslo įmonės. Pagausėjusi Market Parko lietuvių bendruomenė neišsiteko mažesnėje bažnyčioje, tad 1957 m. pastatė Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią. Bažnyčios vidaus meninį svorį suteikia ornamentika, sukurta dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno. Kadangi bažnyčia yra skirta Marijos garbei, todėl ir jos vitražuose – Marijos atvaizdai. Ši bažnyčia sutelkia ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių vietoves, kuriose Marija apsireiškė. Presbiterijoje – Pažaislio, Žemaičių Kalvarijos, Trakų, Aušros Vartų Marijos sustiprintos minėtų vietovių istoriniais simboliais. Kitoje Navoje – Italijos Marijos Nepaliaujančios Pagalbos, Marijos snieginės, Prancūzijos Lurdo ir Portugalijos Fatimos bei Šv. Kazimiero ir Šv. Mykolo paveikslai. Bažnyčioje iki šiolei aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, dirba lietuviai kunigai, tačiau pastoracinės veiklos kryptys peržengia vienos tautinės grupės ribas.

Vidiniam smalsumui patenkinti pavyko apsilankyti istorinėje Čikagos „Draugo“ redakcijoje, kuri ir šiandien veikia kaip didžiausias spausdinamas ir internetinis lietuvių išeivijoje laikraštis. Įkurtas Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Kunigų Vienybės Pensilvanijoje 1909 m. kaip krikščioniškos minties savaitraštis ir atsvara laisvamaniškai spaudai, 1912 m. perkeltas į Čikagą, pamažu išaugo į dienraštį ir beveik per visą XX a. juo rūpinosi tėvai marijonai. Vyriausiais redaktoriais dirbo kun. Pranciškus Bučys (vėliau vyskupas), MIC, kun. Pranas Garšva, MIC, prof. Kazys Pakštas, Leonardas Šimutis. 1957 m. buvo pastatytos naujos patalpos, kuriose „Draugas“ leidžiamas ir dabar. Anot amžininkų, dienraštis savo veiklos viršūnę pasiekė, kai jame darbavosi altruizmo vedami vienuoliai marijonai. Šiuo metu laikraštis jau pasauliečių rankose, tačiau nesustoja semtis išminties ir įdirbio iš jo pradininkų, nors ir susiduriama su naujojo amžiaus mestais iššūkiais. Pagrindiniai išeivijoje spausdintų lietuviškų laikraščių skaitytojai buvo pirmoji ir antroji lietuvių emigrantų Amerikoje karta, trečioji – į Ameriką atvykusi po nepriklausomybės atstatymo devyniasdešimtaisiais – jau turėjo kitus lūkesčius, dažnai atitoldavo nuo diasporos kultūrinio ir religinio gyvenimo.

Dainava – švęsti Lietuvą

Paskutinė apsilankymo Amerikoje stotelė buvo „legendinė“ ateitininkų stovykla Dainavoje. Iš tikrųjų, kai Lietuvoje važinėji į moksleivių ateitininkų akademijas ir prisiklausai romantizuotų vadovų pasakojimų apie tuos tolimus laikus kažkur toli anapus Atlanto, apie visą kun. Stasio Ylos epopėją, sukyla smalsumas, ar tikrai taip buvo. Į stovyklą atvykome su dr. Petru Kisieliumi, trijų su puse valandos kelionė nė kiek neprailgo besišnekučiuojant apie nūdienos ir praeities išeivijos ir Amerikos aktualijas. Vedamas tų vaikystės prisiminimų kaip gi nepraskleisi šydo į pasakojimais apipintą stovyklą. Dainava, kurios visą istoriją galite pasiskaityti 2016 m. Ateities 9–10 numeriuose, buvo įkurta 1955 m. kaip lituanistinė krikščioniškosios kultūros oazė, neužlieta daugiataučio amerikonizmo katilo. Pravažiavus plačialapių alėją pasirodo pažįstami klodai – kraštovaizdis taip sukurtas, kad primintų Lietuvos laukus, kalvas, ežerus, miško gojus ar net piliakalnius.

Su ateitininkėmis Daina Čyvienė ir Brigita Čiužaite / Igno Stanevičiaus asmeninis archyvas

Stovyklos sumanytojai nesitikėjo, jog stovykla egzistuos ir veiks daugiau nei dvidešimt metų. Per dešimtmečius joje išaugo ne viena ateitininkų karta. Paklausus kai kurių stovyklautojų, kada pirmą kartą atvyko į Dainavą, dažnai atsakydavo – vos 3 mėnesių. Per šį laikotarpį stovyklavietėje buvo sukurta ir daug autentiškų atminties paminklų ar vietovių, apipintų tautodailės simboliais. Viena paslaptingiausių (kita – Rambyno kalnas) stovyklos vietų – miško gojaus koplytėlė po atviru dangumi, kurią įkūrė kunigas jėzuitas Lukas Laniauskas. Tai įstabi ir kontempliatyvi erdvė, iš kurios medžių proskynoje atsiveria Dainavos kryžių kalnas, kuriame puikuojasi įvairių ateitininkų ir jų šeimų pastatyti kryžiai arba kryžiai, skirti ateitininkų šeimoms, vienas jų – Bradūnų šeimai. Netoli Dainavos stovyklavietės 1971 m. buvo įkurta „Pilėnų“ Šaulių stovyklavietė, nepasižymėjusi masyviais plotais, kuriuose apstu kalvelių. Deja, Pilėnai, priešingai nei Dainava, nesusilaukia tokio didelio stovyklautojų dėmesio, tačiau kiekvienais metais šią erdvę stengiamasi prižiūrėti, atnaujinti bei išlaikyti. Pilėnuose stovi ir įdomus piramidės formos paminklas žuvusiems už Lietuvą: Laisvės kovų kovotojams Antanui Juozapavičiui ir Povilui Lukšiui, partizanui Juozui Lukšai-Daumantui ir Romui Kalantai.

Per penkias stovyklavimo dienas Dainavoje įsimylėjau Lietuvą iš naujo – dainavau negirdėtas dainas ir šokau nematytus šokius. Dalyvaudamas ateitininkų sendraugių šeimų stovykloje turėjau galimybę iš arčiau pažinti skirtingų kartų išeivijos ateitininkus, šiandienos iššūkius ir pasijausti lyg namie. Aktyvi stovyklos programa, vakarai Baltuosiuose Rūmuose ar Rambyne neleido nuobodžiauti, o skatino pasisemti naujų minčių ir užmojų ateities darbams. Per beveik tris mėnesius susipažinau su JAV pačių vietinių lietuvių akimis. Pradedant Putnamu – krikščioniškosios kultūros oaze, baigiant tautiškumo užtaisu Dainavoje. Kelionę į JAV prisiminsiu kaip vieną įspūdingiausių ir turtingiausių gyvenimo kelionių. Baigdamas šį pasakojimą, reiškiu didelę pagarbą ir dėkingumą šios kelionės rėmėjams ir geradariams: ALKA ir LTC archyvų bendruomenėms, Pal. Jurgio Matulaičio misijos, Pasaulio lietuvių centro nariams, Putnamo seselėms ir, žinoma, Amerikos ateitininkams už jaukų ir šiltą priėmimą.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.