Šalkauskiada – būtent taip ateitininkė sendraugė Ritonė Tamulytė-Šalkauskienė įvardina visa, kas susiję su Stasiu Šalkauskiu ir jo gimine. Gimusi Aukštaitijos kaime Dapkūniškyje, bet jau ilgą gyvenimo laikotarpį pragyvenusi Vilniuje, Žygimantų gatvėje esančiame istoriniame bute, Ritonė pasakoja savo gyvenimo istoriją ir sutiktus jai svarbią įtaką padariusius žmones. 

Ritone, pirmiausia norėčiau jūsų paklausti apie jūsų šaknis, šeimos ryšį, kokią save prisimenate nuo mažų dienų?

Gimiau vokietmečiu, ankstyvo saulėto pavasario vidudienį Aukštaitijos krašte, Dapkūniškių kaime, Balninkų parapijoje (dabar Molėtų rajonas). Mano tėveliai nebuvo kilmingi, jie buvo valstiečiai, bet šiandien, žiūrėdama nuo savo 80 metų laiptelių aukštumos, į juos žvelgiu ir juos vertinu su meile. Tai buvo žmonės šviesuoliai, jų moralinės vertybės buvo labai aukštos, ir jie man davė išties sveiką gyvenimo pagrindą. 

Mano mamytė Apolonija Ylaitė (1908–2004) mokykloje mokėsi tik vienerius metus. Anuomet mokytojas buvo didis žmogus, kalbėdavo su tėvais, matydavo kiekvieną mokinį individualiai. Mano mamytė per vienerius metus išėjo 2 metų mokslų kursą ir buvo perkelta į 3-ią skyrių. Giminystė, bendrystė ir kaimynystė su kunigu Stasiu Yla tikrai ją formavo, buvo tikėjimo šviesa, pasaulio pažinimas bei suvokimas. Tai buvo tas kraitis, kurį atsinešė iš Luciūnų kaimo. Tėtis Jonas Tamulis (1902–1966) buvo Dapkūniškio kaimo senbuvis, miestelio seniūnas. Mano tėveliai vienas kitą papildė. Mokslas ir pažinimas jiems buvo didelės svarbos dalykai. Mes šeimoje augome trys mergaitės – Ritonė, Ginytė ir Vacytė – visas tris mus išleido į mokslus. Augom labai darniai. 

Kai ėjau penktuosius metus, mama išmokė skaityti. Gerai atsimenu eilėraščius ir apsakymus iš tėvelio jaunystėje prenumeruotų žurnalų „Trimitas“ ir „Tėve mūsų“ knygos. Atsimenu, kaip tėtis, važiuodamas turgun, klausdavo: „Ką jums parvežti?“. Visad sakydavom – knygų! Norėdavosi to popieriaus tikrumo. Pomėgis ir pagarba knygai išliko iki dabar.