Šalkauskiada – būtent taip ateitininkė sendraugė Ritonė Tamulytė-Šalkauskienė įvardina visa, kas susiję su Stasiu Šalkauskiu ir jo gimine. Gimusi Aukštaitijos kaime Dapkūniškyje, bet jau ilgą gyvenimo laikotarpį pragyvenusi Vilniuje, Žygimantų gatvėje esančiame istoriniame bute, Ritonė pasakoja savo gyvenimo istoriją ir sutiktus jai svarbią įtaką padariusius žmones.
Ritone, pirmiausia norėčiau jūsų paklausti apie jūsų šaknis, šeimos ryšį, kokią save prisimenate nuo mažų dienų?
Gimiau vokietmečiu, ankstyvo saulėto pavasario vidudienį Aukštaitijos krašte, Dapkūniškių kaime, Balninkų parapijoje (dabar Molėtų rajonas). Mano tėveliai nebuvo kilmingi, jie buvo valstiečiai, bet šiandien, žiūrėdama nuo savo 80 metų laiptelių aukštumos, į juos žvelgiu ir juos vertinu su meile. Tai buvo žmonės šviesuoliai, jų moralinės vertybės buvo labai aukštos, ir jie man davė išties sveiką gyvenimo pagrindą.
Mano mamytė Apolonija Ylaitė (1908–2004) mokykloje mokėsi tik vienerius metus. Anuomet mokytojas buvo didis žmogus, kalbėdavo su tėvais, matydavo kiekvieną mokinį individualiai. Mano mamytė per vienerius metus išėjo 2 metų mokslų kursą ir buvo perkelta į 3-ią skyrių. Giminystė, bendrystė ir kaimynystė su kunigu Stasiu Yla tikrai ją formavo, buvo tikėjimo šviesa, pasaulio pažinimas bei suvokimas. Tai buvo tas kraitis, kurį atsinešė iš Luciūnų kaimo. Tėtis Jonas Tamulis (1902–1966) buvo Dapkūniškio kaimo senbuvis, miestelio seniūnas. Mano tėveliai vienas kitą papildė. Mokslas ir pažinimas jiems buvo didelės svarbos dalykai. Mes šeimoje augome trys mergaitės – Ritonė, Ginytė ir Vacytė – visas tris mus išleido į mokslus. Augom labai darniai.
Kai ėjau penktuosius metus, mama išmokė skaityti. Gerai atsimenu eilėraščius ir apsakymus iš tėvelio jaunystėje prenumeruotų žurnalų „Trimitas“ ir „Tėve mūsų“ knygos. Atsimenu, kaip tėtis, važiuodamas turgun, klausdavo: „Ką jums parvežti?“. Visad sakydavom – knygų! Norėdavosi to popieriaus tikrumo. Pomėgis ir pagarba knygai išliko iki dabar.
Mano pirmieji malonūs įspūdžiai iš vaikystės – tai baravykai. Kadangi gyvenome vienkiemyje, tai buvome apsupti miškų, basakojės lakstydavome nuo ryto iki vakaro miškuose ir pievose, daug grybavome. Tarp mūsų, sesių, ir mūsų tėvelių buvo abipusis pasitikėjimas.
Tėvai buvo saugus uostas, o bažnyčia – autoritetas. Prisimenu, kaip sekmadieniais oriai keliaudavome 6 kilometrus basomis iki Balninkų Šv. Stanislovo bažnyčios klausyti Šv. Mišių. Savo batus nubalindavome dantų milteliais, apsiaudavome tik netoli bažnyčios. Sekmadieniais net oras atrodė skaidresnis, niekas nedirbo jokių darbų.
Tačiau pokario metais namų aplinkoje susidūriau ir su baime, skausmu, kai teko gyventi drebant bei puldinėjant nuo vieno gryčios lango prie kito, vis dairantis, kas ir iš kur ateina. Mat stribai dažnai landžiojo ieškodami partizanų, o partizanai, naktį besiglausdami ir paramos siekdami, buvo mielai priimami mūsų namuose. Šitas laikotarpis giliai įsirėžė atmintyje. Prisimenu, kad atėjus partizanams reikėdavo juos priglausti, pavaišinti. Visi kambariai skęsdavo dūmų rūke, bet žemės kvapas, sklisdavęs nuo jų, buvo mums labai savas. Mano krikšto mama Janina Tamulytė buvo partizanų vado Juozo Šibailos ryšininkė, o mokytojas J. Šibaila mokytojavo Balninkuose, buvo vienas iš 1949 metų Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijos kūrėjų. Taigi, naktimis ateidavo savi žmonės, o dienomis eidavo stribai, kurie ieškojo partizanų, prisidengdami ta paieška chuliganavo, vogė, siaubė. Gerai prisimenu terorizavimą, grasinimus vežti į Sibirą, kai jie atvažiuodavo į kiemą, prašydavosi vaišinami, bet vos pavalgę bėgdavo daryti kratos į pirtį, į tvartą, viską išvartydavo ieškodami partizanų. Didelę baimę sėdavo.
Gal galite pasidalinti apie mokyklos laikus, savo paauglystę?
1958 m. pradėjau eiti į 8 klasę Balninkuose, už 6 kilometrų nuo namų. Rudeniop, gavusi bendrabutį, apsigyvenau šalia mokyklos. Klebono namai virto bendrabučiu. Pamenu, per Šv. Kalėdas sugrįžau pas tėvus ir išklausiusi ankstyvųjų Šv. Kalėdų Mišių, nuėjau į mokyklą. Po pamokų eidama į bendrabutį sutinku bendrabučio auklėtoją, kuri man sako, jog vietos nuo šiol čia man nebebus. Susirinkusi savus daiktus sugrįžau namo. Po kurio laiko mokykloje buvau iškviesta ir primygtinai raginama įstoti į komjaunimą. Klasės auklėtoja sakiusi, kad, kadangi neblogai mokausi, turėsiu didesnes perspektyvas, kalbino ir gražiuoju, ir piktuoju, o aš laikiausi savo, teigdama, kad negaliu stoti, kad nesuprantu šios santvarkos. O tikrųjų argumentų negalėjau pasakyti, nes mano giminės, tėvelio pusbrolis ir jo sūnus, buvo partizanai, už tai 1945 metų rugsėjį jie buvo sušaudyti. Visus 3 metus taip ir vaikščiojau, manęs daugiau nieks nebekalbino, todėl baigusi turėjau prastą charakteristiką. Rekomendavo eiti dirbti į kolūkį, į gamybą / fermą. 1962 metais, kai baigiau mokyklą, rekomendacija buvo itin svarbi.
Tačiau pavyko atrasti studijas, nulėmusias gyvenimą?
Labiausiai norėjau stoti į mediciną, tačiau dėl charakteristikos ir sveikatos problemų ši svajonė liko užnugaryje. Tuomet atvykau į Vilniaus universitetą, pamenu, kaip anuomet stipriai plakė manoji širdis. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus patekau į matematikos studijas. Mane priėmė, nes matematikų kurse trūko studentų. Universitetas man buvo šventovė, pakliuvau tarp idealistų dėstytojų: Zigmo Žemaitaičio, Petro Katiliaus, jie švietė savo asmenybėmis, atida, geranoriškumu. Esu dėkinga rektoriui Jonui Kubiliui už dalykinį mokymą, už tokius intarpus, kurių dėka įvairiapusiškai subrendome studijų laikotarpiu ir taip pat už tai, kad mus tėviškai globojo.
Norėtųsi jūsų paklausti apie Katalikų Bažnyčios kronikos platinimo laikotarpį.
Kartu su studijų laikų draugėmis Dana Raškiniene ir Viktorija Jasiulioniene mokydavomės universiteto bibliotekoje, o paskui eidavome į Šv. Mikalojaus bažnyčią, ten kunigavo Juozas Tunaitis (vėliau vyskupas), Ignas Jakutis. Jie mus stiprino savo žmogišku, kunigišku pavyzdžiu, o Šv. Mikalojaus bažnyčios koridoriaus stenduose kabėjusi, tais laikais pogrindine laikyta, ses. Marijos Katiliūtės-Lakrimos poezija sustiprindavo mūsų dvasią. Tokie susitikimai labai nušviesdavo kasdienybės iššūkius.
Pirmąjį Lietuvos Bažnyčios kronikos numerį gavau iš ses. Nijolės Sadūnaitės. Tai buvo 1972 metų pavasaris. Gavusi pirmą numerį, iškart nusinešiau į darbą, nes turėjau vieną patikimą žmogų, kuriam norėjau duoti paskaityti. Mano kolega jausdavosi pastiprintas to, ką perskaitydavo, bet taip pat labai mane globojo, duodavo patarimų, netgi savotiškų instrukcijų, kaip save apsaugoti, kaip elgtis, jei pakliūčiau į saugumą. Tada dirbau viršininko pavaduotoja Statistikos Vyriausioje skaičiavimo darbų valdyboje, gamybos skyriuje, o tame pačiame kambaryje, tiekimo skyriuje, dirbo Nachmanas Dušanskis, TSRS valstybės saugumo veikėjas, tiesiogiai dalyvavęs ir vadovavęs sovietų valdžiai nepalankių Lietuvos gyventojų žudynėms ir kankinimams. Kaip jis didžiuodavosi savo praeitimi, bedirbant slapčia tekdavo pasiklausyti tų pikdžiugiškų žygdarbių (pasakojo, kaip pražudė paskutinį partizaną Antaną Kraujalį 1965 metais, kaip Kaune organizavo pasalą Adolfui Ramanauskui-Vanagui, jam tai tiesiogiai buvo pavesta). Net ir vėliau, artėjant Sąjūdžio mitingui prie Mickevičiaus paminklo, būtent iš jo tai sužinojau, nes jie viską nuodugniai sekė ir buvo apie visus įvykius ar susibūrimus gerai informuoti, tik tuo metu jau nedrįso imtis jokių represijų, nes vilnijo tikrai labai smarki pasipriešinimo banga, bijojo jos neatlaikyti. Kroniką veždavau ir į gimtinę, į Balninkus, kunigui Stanislovui Gruodžiui ir mokytojui Vladui Miškiniui, jie manęs visuomet laukdavo. Taip ją platinau iki 1986 metų, iki Šalkauskio jubiliejaus, o paskui, nuo krikščionybės jubiliejaus 1987 metais, įtampai atslūgstant – atsitraukiau. O Dievas mane ypatingai vedė, leido prisiliesti prie tokių žmonių, kurie turėjo aukštus idealus, ir savo akimis stebėti jų darbus, užmojus ir pasiaukojimą. Džiaugiuosi galėjusi prisidėti savu indėliu prie Lietuvos laisvės atkūrimo.
Kaip įvyko jūsų pažintis ir santuoka su vyru Juliumi Šalkauskiu, ateitininko Stasio Šalkauskio sūnumi?
Tai buvo gerokai vėliau, nes po universiteto trejus metus mokytojavau Molėtuose, dėsčiau matematiką, tiek vaikų mylimų turėjau ir dabar su kai kuriais palaikau šiltą ryšį. Mūsų santykis prasidėjo, kai grįžau į Vilnių. Tada man viskas susidėliojo taip, kad, kai Molėtuose kūrėsi skaičiavimo stotis, mane pasiuntė mokytis į Vilnių bei priėmė dirbti į tą centrinę valdybą. Taip ir likau šiame mieste. Turėjau visokių sunkių užduočių, važinėdavau po Lietuvą, taip ją geriau pažinau, aplankydavau visas bažnyčias, muziejus, plėčiau savo akiratį, viskas dėliojosi dėkingai.
Su Šalkauskių šeima supažindino mano draugės iš Šv. Mikalojaus bažnyčios. Kadangi jos gyveno pas Vandą Šalkauskienę (Julijos Šalkauskienės pusseserę) už sienos, jos mane čia atsivedė ir kurį laiką pas jas apsistojau, taip ir susipažinau. Pati Julija Šalkauskienė mane prisijaukino, natūraliai tapome artimos. Manau, čia buvo Dievo plano dalis, nes iš tikrųjų, kai sprendžiau klausimą, kaip man čia elgtis dėl santykio su Juliumi, atidaviau šį reikalą į Aušros Vartų Motinos rankas, nes nemačiau kitos išeities. Mano tėvelis jau buvo miręs, mama našlė, o jauniausioji sesutė susirgo išsėtine skleroze, tad nuo 1972 m. rūpinausi ja ir slaugiau…
Kai atėjau į Šalkauskių šeimą, Juliaus mama buvo brandžiuose metuose, bet ji buvo aristokratė, jos etika ir kultūra visai kita. Jaunystėje ji turėjusi kitas sąlygas – mokėsi dvare su guvernante, tai jai buvo įdiegta ir labai svarbu, juk tai buvo tėvų palikimas ugdymo prasme. Manęs tai netrikdė, aš viską dariau savitai, o mano Juliui tas natūralumas tiko, aš taip pat nuolankiai priėmiau jųdviejų su mama ryšį buityje.
Kokios jūsų vyro Juliaus vertybės jus labiausiai žavėjo?
Mano Juliaus asmeninės vertybės buvo gražios ir sektinos. Norisi pasakyti, kad, nors jam ne viskas lengvai ėjosi, jis įdėdavo begalę pastangų. Viena iš jo svarbiausių savybių – optimizmas. Net tuomet, kai jam kas nepasisekdavo, vis tiek nenuleisdavo rankų, eidavo toliau ieškodamas kitų kampų, ar tai būtų fizikos disertacijos rengimas, ar kiti paprastesni darbai, jis niekada nepasimesdavo. Kita savybė – atkaklumas, aišku, jo gyvenimas buvo sunkus, nors gimė inteligentų šeimoje ir buvo ypač atidžiai auklėjamas, neapsėjo be skaudžių ir sunkių etapų – pokario sunkumas, ankstyva tėvo mirtis (kai jam buvo vos 10 metų), bendraamžių partizanų žudymas, jų kūnų išniekinimas. Universitete nuolat juntama priespauda ir demagogiškos pasaulėjautos diegimas (vos įstojo į universitetą, vienintelio rektoriaus Jono Bučio užtartas), studijų metais juto nuolatinę sąžinės graužatį dėl bendraamžių partizanų miškuose laikomo fronto, kai jis pats tuo tarpu siekė aukštojo mokslo. Atkaklumo vedinas jis daug ko pasiekė.
Kaip pažinote ateitininkiją, kaip supratote, kad tai jums artima?
Sovietmečiu man viskas buvo nežinoma. Didelis prasmės pliūpsnis man buvo kunigo Stasio Ylos knyga „Žmonės ir žvėrys dievų miške“. Skaičiau, tiesiog gerte sugėriau, kas joje buvo rašoma. Gavau ją apie 1960 metus. Tai buvo stebuklas, kurio laukiau! Kurklių bažnyčioje buvo Škaplierinės atlaidai, pakviestas kunigas pasakojo apie kun. S. Ylą. Labiausiai įkvėpė jo nuosekli linija, ėjimas su Dievu. Matymas kančios įprasminimo, jis viską priimdavo kaip pamoką, joje gyveno ir iš jos mokėsi. Taigi, ateitininkų veikla žavėjo nuo jaunystės iš mamos gyvų ir dažnų pasakojimų apie klieriko ir vėliau kunigo Stasio Ylos ateitininkišką charizmą. Stebėjau ateitininkų veiklą nuo jų atsikūrimo pradžios Lietuvoje ir pasiryžau įsiterpti į ateitininkus sendraugius, duodama įžodį ir plėtodama katalikiškumo principą.
Ritone, o kaip tapote dorinio ugdymo mokytoja?
1990 metais, išaušus Nepriklausomybei, užgimė troškimas panirti į dorinį ugdymą, kurio visi aplinkui taip alko. Pirmiausia, baigiau nedidelius kursus pas kun. Vaclovą Aliulį, po jų toliau tobulinausi jau mokytojaudama. 23 metus mokiau ir mokiausi tikėjimo dalykų su 9–12 klasių mokiniais. Tikėdamasi pagelbėti tikybos mokytojams, paruošiau ir išleidau metodinę patirties knygą „Dievas yra Šviesa“ (2015 m.), o su bendraautore Stase Dzenuškaite 2001m. kartu išleidome tikybos vadovėlį „Katalikybės šviesa“ 12 klasei.
Tikėjimą laikau ne kažkokia etiketo forma – tai ne tik bažnyčios lankymas ar dalyvavimas šv. Mišiose. Man Tikėjimas yra visuma, kuri apima visą žmogų ir visą jo gyvenimą. Čia kaip šv. Paulius sako, ar valgote ar miegate, visa darote Dievo garbei. Bendruomeniškam sąmoningumui pasiekti reikia gerų, ištikimų liudytojų, kurie autentiškai liudytų savo gyvenimu. Taip pat, manau, kad mokyklose būtų gerai asmenybės ugdymui kelti uždavinį į mokinį žiūrėti kaip į Dievo kūrinį, kuriame reikia išskleisti gėrį. Mokyti išgirsti savo vidų ir jį išreikšti.
Gal galėtumėte papasakoti apie šį istorinį Šalkauskių butą, kuriame ir vyksta pokalbis?
Taip, tai istorinis Šalkauskių šeimos butas, jiems priklausantis nuo 1939 metų. Kai Vilnius buvo atgautas iš lenkų ir buvo siekiama atlietuvinti Vilniaus universitetą, Kazys Šalkauskis, Stasio Šalkauskio brolis, gavo šį butą. Tuometinis Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis uoliai ir atkakliai ragino profesūrą atvykti į Vilnių, atkurti lietuvišką dvasią Vilniaus universitete. Taip Šalkauskiai persikėlė iš Kauno į Vilnių.
Kai 1941 m. po sunkios ligos miršta Stasys Šalkauskis, jo žmona Julija šiame bute išgyvena 53 metus našlystės. Dauguma Julijos Šalkauskienės tapybos darbų nutapyta būtent po Stasio Šalkauskio mirties. Julija Šalkauskienė studijavo lietuvių literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, ištekėjo dar būdama studentė, todėl diplomą igijo jau kaip Šalkauskienė. 1937 metais, kai pirmą klasę pradeda lankyti Julius, jo motina Julija imasi mokytis dailės mokykloje pas dailininkus Petrą Kalpoką ir Justiną Vienožinskį. Stasys juokavo, kad turi du mokinius šalia savęs. Julija Šalkauskienė išties turėjo Dievo dovaną ir talentą, sugebėjo atkartoti tokių meistrų kaip Rafaelio, Leonardo Da Vinčio kūrinius. Daugelis originalių Julijos Šalkauskienės tapybos paveikslų yra Lietuvos bažnyčiose, kai kurie kūriniai yra iškeliavę svetur. Po pačios Julijos Šalkauskienės mirties, nuo 1994 metų lapkričio 19 dienos, šį butą išpuošiau jos kūriniais, nemažą dalį tapybos darbų atgavusi per draugystės ryšius.
Vienas iš brangiausių bute esančių objektų – Stasio Šalkauskio veido kaukė, kuri visus šiuos metus po jo mirties buvo ypač saugoma ir tik šiuo metu pradėta eksponuoti žmonėms. Taip pat šiame istoriniame bute yra saugojami Stasio Šalkauskio rašyti laiškai. Susirašinėjimas su žmona nuo pirmo susižavėjimo ja dar Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1927 metais ir iki pat mirties, įskaitant sužadėtuvių laikotarpį ir laiką, kai vykdavo gydytis į sanatorijas ar būdavo atskirai nuo šeimos.
Ritone, kokį paveldą jūs norite palikti po savęs ir ką norėtumėte palinkėti jauniems, savo pašaukimo tebeieškantiems žmonėms?
Labiausiai norėčiau, kad mano puoselėjamas vertybes pratęstų ateinančios kartos, kad jos dar daugiau ir ryškiau iškleistų žmogiškąjį faktorių Dievo šviesoje, kad žmogus išsiskleistų pačia bendriausia prasme. Stengiuosi kruopščiai rūpintis Šalkauskių šeimos paveldo išsaugojimu, pristatymu ir atskleidimu. Darbuojuosi su pirminiais šaltiniais, archyvais, autentiškais darbais, prisiminimais, nuotraukomis. O šiuo metu rengiu ir sudarinėju knygą apie Šalkauskių giminę, norėčiau pavadinti „Šalkauskių gyvenimo tekmė“.
Norisi linkėti švarumo, to moralinio tyrumo – kad niekuomet netektų išduoti savęs. Kokie būsite jaunystėje, tai atsilieps ir senatvėje, nes, mano manymu, žmogaus gyvenimas yra vientisas. Kartais jūs būsite provokuojami, bet niekad nepasiduokite, būkit savimi, ir tai bus toks džiaugsmas, kai gyvenime nebūni savęs pardavęs, jokioje situacijoje tavęs nenupirko, jokie pagražinimai ir paskatinimai. Galbūt tai priklauso ir nuo įsisąmoninimo, kad kiekvienas asmeniškai esame Kūrėjo pašaukti, ir Dievas mus pašaukdamas turėjo matyti misiją. Mūsų visų misijos skirtingos ir nebūtinai lengvos, tad tą sudėtingumą ir turime priimti, eiti su Juo. Jokioje kryžkelėje niekuomet nesvarsčiau, kuris kelias bus lengvesnis ar ne, nes jeigu Tu, Dieve, man tai pateikei, vadinasi taip reikia, ir aš šitą Tavo pamoką privalau išmokti.
