Kiek daugiau nei metus globoję šv. Kazimiero jaunučių kuopą, Saulė ir Lukas Satkauskai šiandien yra Dievo tarno Mečislovo Reinio moksleivių ateitininkų kuopos globėjai. Nors tokiomis pareigomis džiaugiasi dar tik kelerius metus, kartu jau žengia ne tik kuopos globėjų, bet ir sutuoktinių keliu. Augindami ir mokydamiesi kartu, abu jie drąsina nepabijoti imtis kurti naujų kuopų. Apie tai ir pakalbėjome – kokiomis nuotaikomis gyvena ir ko jau spėjo išmokti per neilgus, bet įsimintinus globojimo metus.
Saule ir Lukai, papasakokite, kaip tapote kuopos globėjais?
Saulė: Globoti kuopą man pasiūlė Gabrielius Satkauskas. Iš pradžių nežinojau, ar noriu globoti kuopą, nes jaučiausi per jauna, bet tada paskatino ateitininkė Aistė Rakauskaitė. Ji pasakė, kad kuopą globojo taip pat nuo pirmo kurso, o jos šv. Jonų kuopa man atrodė kieta. Tada pagalvojau, kad galiu pabandyti ir aš. Viskas įmanoma, net būnant labai jaunam. Be to, turėjome jaunučių kuopą, o ir mūsų, tos kuopos globėjų, tuo metu buvo daugiau.
Lukas: Aš irgi žinojau, kad rudenį yra planų katedroje steigti kuopą. Su broliu Gabrieliumi jau buvome apie tai kalbėję. Mane paskatino ateitininkės Guodos pavyzdys, nes ji labai gražiai atsiliepė apie kuopos globojimą – pasakojo, jog taip gali asmeniškai prisidėti prie tų vaikų, užmegzti ryšį, tai yra ėjimas ateitininkijos keliu nuo mažų dienų. Norėjau išbandyti globėjo batus.
Ar nebijojote pirmą kartą imtis globoti kuopos?
Saulė: Aš pati priklausiau šv. Ignaco Lojolos kuopai. Vienu metu, kai mes neturėjome kuopos globėjo, pusę metų buvau valdyboje. Tuo metu veikti mums labai sekėsi ir buvo labai smagu. Nuo to laiko geriau įsivaizdavau, kaip reikia planuoti kuopos veiklą. Aišku, pirmoji mūsų globojama kuopa buvo jaunučių, todėl buvo truputį sunkiau, tačiau nebijojau, nes tuo metu mūsų, tos kuopos globėjų, buvo ganėtinai daug ir galėjome pasiplanuoti laiką.
Lukas: Kažkiek buvo baisu. Anksčiau porą kartų Berčiūnuose buvau tokio amžiaus vaikų vadovu, nors iki tol su jais nelabai turėjau darbo patirties, bet kartu su vadovų komanda, manau, tikrai puikiai vienas kitą papildydavom ir susitvarkėm su šiuo iššūkiu.
Koks atsiminimas iš jūsų kuopos gyvenimo yra įstrigęs atmintin?
Saulė: Man įstrigęs ganėtinai šviežias atsiminimas. Vyko vienas prieškarantininis susitikimas. Man prieš sugrįžtant atgal į Lietuvą po studijų užsienyje, ir vėl pradedant globoti kuopą, nusprendėme atšvęsti kuopos gimtadienį. Susitarėme, kad susirinksime, valgysime tortą ir švęsime. Viską pradėjome šv. Mišiomis. Jų metu pastebėjau, kad beveik visi kuopos vaikai pradingo. Nesupratau, kodėl jie visi išėjo, nors mišios dar nebuvo pasibaigusios. Na ką, pagalvojau, kad ką nors nuveiksime tik su likusiais. Po mišių sugrįžome ten, kur kartu su kuopa renkamės, o ten viskas buvo gražiai išpuošta. Mane grįžtančią visi pasitiko su dainom ir vaišėm. Labai mielai nustebino, nes kuopos moksleivių buvo labai daug, o visus surinkti į vieną vietą kartais tampa iššūkiu. Buvo labai džiugu juos visus matyti ir kad visi laukė manęs grįžtant.
Lukas: Kai paskelbė karantiną, kovo pabaigoje nusprendėme, kad vis tiek norėtume organizuoti kuopos susitikimus, nors ir negalėjom to daryti gyvai. Per vieną iš pirmųjų susitikimų, nors ir virtualų, kartu su kuopa skaitėme pjesę „Patriotai“. Pasiskirstėme vaidmenimis ir kiekvienas turėjo kuo labiau įsijausti į savo vaidmenį, perteikti tuos žodžius. Ir sakyčiau, mums visai neblogai sekėsi. Tokio užsiėmimo „kabliukas“ buvo perduoti šią veiklą kažkam kitam. Tai mes perdavėm Juozo Girniaus kuopai – ji taip pat perskaitė, o tada perdavė ir vėl kitai kuopai. Kai kurios pjesę pateikė labai kūrybingai, sukūrė vaidinimą ar išmoko atmintinai net „Hamletą“. Buvo tikrai geras jausmas – mes lyg metėm akmenėlį, o jis sukėlė vieną ratilą, antrą, kuris nuvilnijo per visą ateitininkijos ežerą Lietuvoje.
Koks, jūsų akimis, turėtų būti geras kuopos globėjas?
Saulė: Manau, kad jis turi būti jaunatviškas, stengtis suprasti jaunimą. Pavyzdžiui, galima pasidomėti, kokias programėles jie naudoja bei stengtis tuos būdus įdomiai integruoti į savo kuopos veiklą. Labai sunku padaryti taip, kad būtų įdomu. Reikia bandyti įsijausti į jaunimą ir perduoti žinią jų būdais.
Lukas: Svarbu išlaikyti balansą tarp autoriteto ir draugo. Mes pastebėjome, kad jaunučių kuopoje dažniau reikėdavo būti autoritetu, o vyresniųjų kuopoje jau galėjai būti tiesiog draugu. Reikia, kad su tavimi kaip su žmogumi būtų gera, bet kartu ir duoti moksleiviams tai, ką buvai numatęs programoje, ir pasiekti tai per tuos mėnesius ar metus galbūt netgi nepastebimai. Iš čia ir kyla tie vaisiai, dėl kurių iš esmės yra steigiamos kuopos – čia ateinantys gali ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir augti.
Ką jums reiškia būti kuopos globėjais?
Saulė: Būdama globėja suvoki, kad vaikai yra labai skirtingi. Norint juos ugdyti, turi kūrybiškai ieškoti būdų. Kuopa padeda suprasti, kad vaikai yra labai sudėtingi ir skirtingi, ir kad visada yra būdas, kaip prie jų prieiti. Tik kartais reikia geriau paieškoti.
Lukas: Man tai reiškia užmegzti ryšį, stengtis, kad vaikai po truputį mokytųsi apie ateitininkus, Bažnyčią, apie Lietuvą, apie tuos principus, kurie mums yra svarbūs. Ir tai daryti per skirtingas veiklas kartu, kad būtų ne tik tikslas, bet ir ryšys. Nors ryšys savaime nėra tikslas, bet yra būtinas, kad tuos tikslus pasiektum.
Kaip kuopos globėjai, kokių matote spragų ir iššūkių, su kuriomis susiduria kuopos?
Saulė: Karantinas ypač parodė ne tik mūsų kuopai, bet ir kitoms, kad viena iš problemų yra atsakomybės stoka. Kai pasiryžti eiti į kuopą, tą ir turi daryti – tai negali tapti vien tik laisvo laiko klausimu. Kartais būna, kad daug ruošiesi kuopos užsiėmimui, o tada ateina vos keletas vaikų. Ir kai kurie ateina tik dėl to, kad tuo metu neturi ką veikti. Atsakomybės įkvėpti yra labai sunku. Mes stengiamės ir bandome daug būdų, tačiau rasti tinkamiausią ne visada pavyksta.
Manau, kad kuopa renkasi tada, kai motyvuoja ne globėjas, o patys moksleiviai vieni kitus. Galbūt moksleiviams kartais trūksta bendrystės tarpusavyje. Kai yra kokios nors progos, jie visi randa laiko ir ateina, būna džiugu. Tačiau po poros savaičių jų gali ateiti vėl mažiau.
Kartais moksleiviai nesijaučia įsipareigoję, nes nemoka už kuopą pinigų ir tai yra papildoma, neprioritetinė veikla. Tai – jų pasirinkimas, todėl jie kartais ir nepasirenka, nes susiranda kitos veiklos.
Lukas: Iššūkių kyla ir tada, kai nori suderinti linksmą pasibuvimą su kuopa, o kartu ir veiklą, kurioje moksleiviai jaustų įsipareigojimą, tarnystę. Kai dar prieškarantininiu metu eidavome į tremtinių namus bendrauti su seneliais, jiems kažką iškepti, padainuoti – buvo jaučiama vienybė ir įsijungdavo nemažai vaikų. O kai susitikimai būdavo tokie, kuriuose žiūrėdavome filmą ar sužinodavome kažką naujo, lyg ir mažiau susirinkdavo. Gal jie tada nesijaučia reikalingi ar svarbūs. Žinoma, kuopa taip pat negali užsiimti tik tarnyste – reikia pasilikti laiko ir bendrystei, agapei. Surasti aukso viduriuką, sakyčiau, yra ir iššūkis, ir problema.
Dažnai jauni žmonės neturi daug laiko, o kuopos globojimas reikalauja laiko pasiruošimui. Kas jus skatina to laiko rasti?
Saulė: Pasakymas neturiu laiko yra lygus tai nėra mano prioritetas. Bet kadangi tai yra mano prioritetas, todėl tam laiko ir turiu. Aš pati, būdama moksleive, labai daug gavau iš kuopos ir ateitininkų – ne tik žinių, bet ir vyrą. Jaučiuosi skolinga ir man labai gera augti kartu su jais.
Lukas: Kuopos keičiasi – vieni vaikai ateina, kiti išeina. Tačiau ypač svarbu su žmonėmis, kurie tau gyvenime svarbūs, susitikinėti, bendrauti ir būti toje aplinkoje, kurioje ne viskas yra gėlytėm klota, malonu, bet taip pat kyla visokių iššūkių. Sako, jei nori pažinti žmogų – išeik su juo į žygį. Arba rekomenduojama su žmogumi užsiimti kokiomis nors tarnystėmis, kad jį pamatytum ne komforto zonoj. Tada pamatai, kaip žmogus elgiasi apimtas streso.
Kuopos globojimas dažniausiai yra labai malonus, praturtinantis užsiėmimas ir nereikia stengtis šypsotis, nes savaime būna gera. Bet kartais pasitaiko tokių situacijų, kai reikia reaguoti ir tas reagavimas parodo, koks yra tikrasis žmogaus veidas. Tada kuopa gali tapti pratybų aikštele, kurioje mokaisi spręsti kylančias problemas.
Kartu žengiate ne tik kuopos globojimo, bet ir gyvenimo kartu keliu. Kaip kuopa prie to prisidėjo?
Saulė: Būtent tose stresinėse situacijose, kai kažkas įvyksta, pamatai, kaip žmogus reaguoja. Tada ir pasižiūri – ar įmanoma su juo tas problemas spręsti, ar nelabai.
Lukas: Mes su Saule susipažinom tą vasarą, kai įkūrėm kuopą – Berčiūnų stovyklavietėje, kur buvom vadovais. Po to Saulė atvažiavo į Vilnių, nusprendė kartu globoti kuopą. Mes buvome pradėję bendrauti, megzti ryšį dar anksčiau, nors dar ir nedraugavome. Kuopa tapo puikia vieta pamatyti kitą žmogų nebūtinai gražiose ar romantiškose situacijose. Tai labai pagelbėjo nusprendžiant mūsų santykiuose žengti tolesnį žingsnį.
Kokia apskritai yra jauno žmogaus ugdymo svarba?
Saulė: Kadangi ateitininkų organizacija veikia penkiais principais, kurie yra platūs, pasirinkimas yra įvairiapusis. Nežinau, kokia kita ugdymo įstaiga ar būrelis taip padeda augti iš visų šių pusių, susiformuoti savo požiūrį. Manau, kad būčiau tikrai kitoks žmogus, jeigu ne mano lankyta kuopa, veiklos ir globėjos.
Lukas: Manau, kad labiau esi globėjas globodamas jaunųjų ateitininkų kuopą ir labiau ugdytojas, globodamas moksleivius ateitininkus. Mažesniems dažniau reikia tos globos, kuri kartais įtraukia ir sudrausminimą. Ugdytojas iš esmės daugiau bendrauja, jis gali gvildenti netgi labai gilias temas. Yra buvę susitikimų, kuriuose jautėme, kad vienam ar kitam moksleiviui tokie pokalbiai tapo svarbiu paskatinimu.
Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems kuopų globėjams?
Saulė: Linkėčiau nebijoti imtis iniciatyvos ir kurti kuopą. Nebus tos minutės, kai būsi šimtu procentų garantuotas, kad tu gali kurti kuopą. Be to, tam puiki priemonė gali būti kuopų planas. Kviečiu tiek naujus, tiek esamus globėjas pasidomėti – tegu tai padės ir esamiems globėjams įsikvėpti naujų idėjų, perprasti jaunimą kitu būdu.
Lukas: Tiems, kurie nori kurti naujas kuopas, palinkėčiau drąsos. Jau esamiems palinkėčiau išminties ir nuoseklumo, taip pat išlaikyti balansą tarp draugo ir autoriteto – kad susitikimuose būtų gera, bet ir kad jie augintų.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 7-ajame numeryje)
