Per pastaruosius šimtą metų pasaulis dar nebuvo regėjęs tokios žymios ekonominės pažangos. Tačiau tobulėjant ekonomikai vis išvystame tam tikrų ydų, kurios pasireiškia ekonominiais nuosmukiais – per šiek tiek daugiau nei dešimtmetį pasaulis išvydo fatalinę 2008-ųjų finansinę krizę bei šiuo metu į pandemijos gniaužtus pakliuvusią globalią ekonomiką. Ir nors daugelis ekonomikos mąstytojų pateikė savo kovos su ekonominiais nuosmukiais gaires, tačiau modernioji ekonomikos mintis nugula į dviejų neoklasikų mokyklas.
Neoklasikai ir jų raiška Vakarų mintyje
Žvelgiant į ekonominių krizių sprendimą, bene žymiausi neoklasikai – Johnas Maynardas Keynesas ir Miltonas Friedmanas. Vienoje pusėje esantis Keynesas pabrėžia, kad ekonominiais įrankiais skatinant bendrą paklausą atitinkamai pakils ir paslaugų bei prekių pasiūla. Tokiu atveju paspartės ekonominis augimas, kuris paskatins finansinę visuomenės gerovę. Keynesas taip pat buvo už valstybės įsikišimą į ekonomiką reguliuojant investicijas, palūkanų normas bei mokesčių politiką. Kitoje barikadų pusėje esantis Čikagos mokyklos vedlys Friedmanas pabrėžė ribotą valstybės vaidmenį ekonomikoje. Anot jo, rinkai reikia leisti savaime grįžti į pusiausvyrą, o valstybės kišimasis tai tik pasunkins. Friedmanas labiausiai žinomas dėl monetarizmo – valiutos reguliavimo teorijos valstybiniu lygmeniu. Pasak jo, monetarine, arba pinigų, politika galima stabilizuoti ekonomiką net inertišku ir neapibrėžtu laikotarpiu.
Tačiau, norint gerai suprasti šių neoklasikų pandemijos sukeltos krizės sprendimų gaires, privalu suvokti ekonominės krizės raišką aplinkoje.
Kas yra ekonominė krizė?
Ekonominės krizės apibūdinimo yra lengviau ieškoti ne vadovėliuose, o žvelgiant į aplinką ir krizės indikatorius. Pavyzdžiui, šalyje itin sumažėjus gamybai, sustojus prekybiniams ryšiams, bankrutavus įmonėms ir bankams, smarkiai nuvertėjus valiutai, esant biudžeto deficitui, augant nedarbui, mažėjant pajamoms ir socialinėms išmokoms, galima daryti išvadą apie ekonominio nuosmukio ženklus. Tačiau ekonominei krizei pasibaigus ateina ekonominiai pakilimai, kurie pasižymi gausiu verslų kūrimusi, atlyginimų kilimu, didėjančiomis socialinėmis garantijomis, patrauklesnėmis skolinimosi galimybėmis, mažu nedarbo lygiu ir didele žmonių perkamąja galia. Tačiau XVIII a. ekonomikos mąstytojai pastebėjo, kad ekonominiai pakilimai ir nuosmukiai kartojasi. Galime pastebėti, kad po kiekvienos krizės ateina ekonominis pakilimas, po kurio ir vėl seka recesija. Toks pasikeitimas nuo ekonominės krizės į pakilimą yra vadinamas ekonominiu ciklu. Pagal Kimberly Amadeo skaičiavimus, „nuo 1854 metų buvo 33 pakilimo ir nuosmukio ciklai, kai vieno ciklo laikas tęsėsi beveik 39 mėnesius (3,25 metų)“. Akivaizdu, kad po 2008 metų finansinės krizės prasidėjo apie 7 metus trukęs ekonominis pakilimas ir klestėjimas, kuris pasibaigė pandemijos sukurta ekonomine krize. Šie staigūs pokyčiai ekonomikoje, kaip temperatūra žiemą ir vasarą, sukuria nepatogumą pirkėjų veiksmuose, politikoje bei finansinėse rinkose. Todėl ekonomistų tikslu neretai tampa gairių pasiūlymas, kaip pakilimus ir nuosmukius sumažinti, įtvirtinant stabilumą.
Pandemija ir krizė
Kalbos apie finansinę krizę netilo dar iki pat visuotinės pandemijos, kuri sukaustė visą pasaulį. Pasauliniu mastu įvedinėjant karantiną, atitinkamai sumažėjo paklausa, žmonių perkamumo galia, gamyba bei padidėjo nedarbas. Tai turėjo ryškias pasekmes globaliam ekonomikos būviui. Šiuo metu fiksuojami rekordiniai ekonominio nuosmukio skaičiai paskatino kai kurių šalies ekonomistų replikas, kad „saugodami žmonių gyvybes mes galime nužudyti ekonomiką“ (Žygimantas Mauricas, 2020). Nors ir žmonių gyvybių išsaugojimas išlieka pagrindiniu tikslu politikų darbotvarkėse, pasaulis dėmesingai laukia ekonomikos atsigavimo bei pandemijos baigties. Esant itin sudėtingai ekonominei situacijai, jos sprendimo būdus apsunkina ateities neapibrėžtumas – sunku prognozuoti kitas viruso bangas, kurios pagilintų ekonominę recesiją. Iš esmės pagrindinis ir vienintelis tikslas krizės metu yra visais būdais palaikyti kuo stabilesnį žmonių įsitraukimą į rinką. Jeigu žmonės masiškai pradeda pardavinėti akcijas, stabdo investicijas bei visuminį vartojimą, ekonominės pasekmės krizės kontekste labai išryškėja. Pasauliui stebint, kaip virusas sukausto žmoniją, politikai ir ekonomistai kelia esminį klausimą: kokie makroekonominiai įrankiai gali padėti sugrąžinti ekonominį klestėjimą?
Du įrankiai kovai su krize – mokesčių (fiskalinė) ir pinigų (monetarinė) politika
Suvokus ekonominės krizės ypatumus, galima pradėti gilintis į potencialius sprendimo būdus ir patikimus įrankius. Į tai mums padės atsakyti du neoklasikai, kurių ekonominės minties teorijos dominuoja didžiųjų šalių, centrinių bankų darbotvarkėse. Ankstyvojo XX a. ekonomistas Keynesas ekonominės minties diskursui pasiūlo du įrankius, kurių sąveika siekia sėkmingai žengti ekonominės gerovės link. Pirmasis įrankis – fiskalinė (mokesčių) politika, orientuota į biudžeto įplaukų ir išlaidų reguliavimą. Tai yra viena iš dažniausiai linksniuojamų temų partijų ir politikų darbotvarkėse. Ne veltui dažnai girdime politikus, kalbančius apie mokesčių mažinimo ir didinimo galimybes, kurie, anot jų, turėtų padėti šalies ekonomikai. Šiuo atveju J. M. Keynesas rekomenduoja atsargiai, tačiau kryptingai vykdyti fiskalinę politiką. Kai krizės metu valstybei reikia didelių ekonominių išteklių iš naujo „užkurti“ ekonomiką, mokėti didesnes socialines išmokas, stimuliuoti verslą ir pan., Keynesas siūlo mažinti mokesčius dirbančiajai klasei, kad jos disponuojamos pajamos pakiltų. Tuomet žmonės, krizės ir nežinomybės metu turėdami daugiau pinigų savo kišenėje, nenustos leisti jų į ekonomiką. Tada ji nepradės buksuoti ir grįš į klestėjimą. Kita vertus, ekonominio pakilimo metu, kai yra žymus atlyginimų pakilimas, padidėjusi prekyba, perkamoji galia, Keynesas siūlo susiveržti diržus ir padidinti mokesčius, jog būtų sukaupta pinigų valstybinės skolos padengimui ir pasiruošta ateinančiam ekonominiam nuosmukiui.
Antrasis įrankis pasireiškia pinigų (monetarine) politika, už kurią pasisakė J. M. Keynesas, tačiau ją labiausiai išplėtojo ir patobulino M. Friedmanas. Monetarinė politika apima nacionalinės valiutos kontrolę. Monetaristai pabrėžia pinigų kiekio reguliavimo reikalingumą ekonominių ciklų metu. Už pinigų kiekio reguliavimą ekonomikoje visada yra atsakingas centrinis bankas. Verta paminėti, kad Lietuvai įsivedus eurą, visus sprendimus apie monetarinę politiką priima Europos centrinis bankas, kuris reguliuoja visas šalis, turinčias eurą. Esant ekonomikos stagnacijos metu galime pastebėti, kad centriniai bankai visada sieks didinti pinigų kiekį ekonomikoje (spausdinti). Kai vartojimas sustoja, prasideda bankų ir įmonių bankrutavimas, todėl valstybė skiria didelius pinigų kiekius jų gelbėjimui. Norint, kad neįsivyrautų visuotinė panika krizės metu, monetaristai teigia, kad, spausdinant didesnį kiekį pinigų bei juos leidžiant į ekonomiką bankams, įmonėms, žmonėms, darbdaviams ir kitiems vienetams, nepasijus krizės gniaužtai ir didėjantis vartojimas su investicijomis padės įveikti ekonomikos nuosmukį. Tačiau spausdinant didesnį kiekį pinigų kyla problemų – gali prasidėti staigus kainų kilimas bei valiutos nuvertėjimas. Būtent dėl to pinigų spausdinimas yra žymiai sumažinamas ekonominio pakilimo metu, kai darniam rinkos funkcionavimui nereikia monetarinės kontrolės.
Todėl mokesčių (fiskalinė) ir pinigų (monetarinė) politika priklauso nuo ekonominio ciklo etapo. Abiejų įrankių tikslas krizės metu – paskatinti ekonomiką atsigauti, o tuo metu, kai rinkose galime matyti pakylėjimą ir ekonominį klestėjimą, siekiama surinkti daugiau mokesčių į šalies biudžetą bei sumažinti pinigų įplaukas į rinkas.
Keyneso ir Friedmano susidūrimas šiandien
Finansinių krizių analizė verčia naudoti patikrintus makroekonominius įrankius. Kaip minėta aukščiau, kovoje prieš ekonominę krizę yra du pagrindiniai ginklai – mokesčių ir pinigų politika. Bėda ta, kad ne visi tiki pilnaverčiu jų reikalingumu ir sėkmingumu. Keynesas aktyviai agitavo už valstybės įsikišimą į ekonomiką, nes palikus rinkas be priežiūros padidėtų gilių ir nesibaigiančių krizių tikimybė. Todėl Keynesas pabrėžė tiek fiskalinės, tiek pinigų politikos naudojimą valstybės lygmeniu. Ši politikos strategija buvo plačiai naudojama 2008 metų finansinės krizės metu JAV. Tuo metu šalis susidūrė su didele problema, kad krizės metu, kai valstybei itin reikia pinigų, mokesčių mažinimas dar labiau padidino valstybinę skolą. Amerikiečiai buvo priversti skolintis didelius kiekius pinigų ir juos leidžiant į ekonomiką tikėtis, kad jiems pavyks atstatyti ekonominį būvį. Apskritai žvelgiant, dažnai šalies iždas neturi tokio kiekio pinigų mažinti mokesčius ir daryti masyvias injekcijas į ekonomiką.
Čia Čikagos mokykla su Friedmanu teigia, jog krizė kartais tampa reikalinga ekonomikai, kad ji „apsivalytų“ nuo stagnuojančių įmonių ar investicinių burbulų. Friedmanas kategoriškai pasisakė prieš fiskalinės politikos naudojimą krizės metu, nes ji tik sujaukia ekonominį stabilumą, žymiai padidina valstybinę skolą ir galiausiai mokesčiai būna taikomi neefektyviai, taip padarant daugiau žalos nei naudos ekonomikai. Anot jo, naudojantis tik monetarine politika valstybė gali išeiti iš ekonominės krizės ir grįžti į ekonominio klestėjimo periodą. Ironiška, bet kai 2008 metų krizės metu JAV pasitikėjo Keyneso gairėmis, euro zonoje buvo taikoma Friedmano siūloma monetarinės politikos strategija. Pasitelkus ją, euro zonos šalys nacionaliniu lygmeniu rūpinosi savo mokesčių ir subsidijų politika, o Europos centrinis bankas padidinęs pinigų apyvartą kur kas efektyviau išsprendė ekonominės krizės rebusą. Kai JAV BVP kritimas viršijo 5 proc., euro zona išsisuko vos su 3,8. Verta paminėti, kad šios krizės metu nacionaliniu lygmeniu nesusitvarkiusios šalys kaip Graikija ir Italija iškėlė didelę riziką euro zonos griūčiai. Makroekonominiais įrankiais atstačius globalios ekonomikos būvį, pasaulinės rinkos per pastaruosius 6 metus išgyveno neregėtas aukštumas. Didelis verslų ir inovacijų kūrimasis bei didelis skolinimosi kiekis lėmė staigų BVP augimą pasaulinėje arenoje. Nepaisant to, ekonominį klestėjimą nutraukė prasidėjusi visuotinė pandemija, kuri iškėlė esminį klausimą dėl ekonomikos ir žmonijos išsaugojimo dinamikos.
Prasidėjus COVID-19 virusui ir atitinkamai sustojus prekybai, gamybai, paklausai, padidėjo nedarbas ir įplaukos į biudžetą. Įsivyravusi stagnacija iškėlė klausimą pasaulio lyderiams – Keyneso ar Friedmano gairės padės įveikti ekonominę recesiją? Žvelgiant į JAV ir Europą, panašu, kad abi šalys linksta prie Keyneso strategijos, mat ji yra efektyvi tada, kai reikia prikelti ekonomiką iš didelio nuosmukio. Tiesa, bėda ta – kai valstybė savo ižde dažniausiai neturi tiek pinigų, kurių reikia injekcijoms į ekonomiką, ji būna priversta skolintis, o taip didėja valstybinė skola ir užgriūna didesnė našta ateities kartoms. Žvelgiant į vienas didžiausių rinkų, JAV federalinė valdžia nusprendė daugeliui žmonių išdalinti po daugiau nei tūkstantį dolerių, įleido į ekonomiką subsidijų, kurių kiekis viršijo per 2 trilijonus dolerių. Europos Sąjungoje taip pat matomas Keyneso braižas, kur matomi „atsigavimo“ paketai, skirti stagnuojančiai ekonomikai gaivinti. Nors ir Friedmano, ir monetaristų strategija šiuo metu lieka politikų ir institucijų darbotvarkių paraštėse, tikrai nėra atmetama galimybė, kad monetarizmo politika dar bus sprendžiama ši ir kitos finansinės krizės.
Žvelgiant į Lietuvos situaciją, ryškių žingsnių kovai su ekonominiu nuosmukiu nebuvo imtasi, nes tam nebuvo drastiško poreikio. Pasak Statistikos departamento, Lietuvos BVP kritimas 2020 m. siekė vos 4 %, nors ir šalies eksportas krito penktadaliu. Su tokiais rodikliais Lietuva pasaulinės ekonominės griūties kontekste atrodo išskirtinai gerai ir tai nuteikia optimistiškai. Šiuo neapibrėžtu laikotarpiu politikai apie jokius fiskalinius pokyčius nekalba, o valdžios organai tiesiog nusprendė subsidijuoti įmones, žmones, netekusius darbo bei kitus nukentėjusius dėl viruso. Taip siekiama palaikyti esamą ekonominį būvį neleidžiant ekonomikai staigiai smukti. Jeigu Lietuva ir toliau fiksuos tokius ekonominius rodiklius, fiskalinių pakeitimų nebus būtina įgyvendinti, o Europos centrinis bankas neskubės didinti pinigų kiekio ekonomikoje.
Apskritai vertinant, tiek Keynesas, tiek Friedmanas paliko reikšmingą pėdsaką ekonominės minties istorijoje. Jų gairėmis dabar naudojasi tarptautinės organizacijos, sąjungos bei valstybės. Tai sukuria viltį stabiliam ir kryptingam augimui, vedančiam prie ekonominės gerovės visuomenei.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 7-ajame numeryje)
