Įspūdžiais apie šių metų kapeliono misiją JAV ateitininkų stovyklose dalijasi Vilniaus krašto ateitininkų dvasios tėvas kun. Gabrielius Satkauskas.
Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus! (Mt 3, 1).
Keliaujant aplink pasaulį galima išvysti įvairiausių tiltų: nepaprastai aukštų ir naktį gražiai spindinčių, ar neįsivaizduojamai ilgų, kuriais kelionė trunka net valandą. Pastatytų iš akmens, medžio ar metalo. Vieni jų skirti pėstiesiems, kiti – traukiniams. Būna ir pakeliamų tiltų, kurie prisitaiko prie nuolat kintančių aplinkybių; o kartais tenka susidurti ir su baugiais tiltais kalnuose, kuriuos siūbuoja vėjas, šie nuolat juda ir gąsdina jais keliaujančiuosius. Tačiau tiltai yra būtini – jie jungia žmones, padeda mums palaikyti draugystes, bendradarbiauti, padeda nukeliauti į pačias gražiausias pasaulio vietas. Galiausiai, tiltą nuo žemės link dangaus mums yra nutiesęs ir pats Dievas. Šiuo kryžiaus tiltu keliaudami mes galime pasiekti Dangų – mūsų giliausių troškimų išsipildymą. Šv. diakonas Efremas IV a. rašė: „Tu savąjį Kryžių tarsi tiltą nutiesei virš mirties, kad sielos iš mirties krašto juo galėtų nukeliauti į gyvenimo šalį.“
Kaip svarbu mums statyti tiltus tarp širdžių, tarp Bažnyčios vaikų ir, jeigu būna įmanoma, tarp pasaulio. Apie tai ir buvo svarstoma šiais metais Šiaurės Amerikos ateitininkų stovyklose Dainavoje. Jaunieji ateitininkai mėgino suvokti ir įgyvendinti tiltų statybą blogį nugalėdami gerumu, apmąstydami šį pal. vysk. J. Matulaičio šūkį ir mokydamiesi gyventi pagal jį. Moksleiviai ateitininkai gilinosi į draugystės temą, kuri yra esminė norint statyti tiltus tarp žmonių bei Dievo. O sendraugiai ėjo prie esmės ir stovyklos tema pasirinko tiltus.
Kiekvienas iš mūsų turime tą savo svarbiausią tiltą, kuris jungia mūsų širdį su Dievu, tąjį malonės, šventumo tiltą. Tačiau šis tiltas dvasine prasme yra nuolatinėje priešo apgultyje, priešo, kuris trokšta nutraukti žmogaus ryšį su Dievu, atitraukti vaiką nuo Tėvo. Tiltas mums laiduoja mūsų sąjungą su Dievu, Jo paramą kovoje, tai yra tas tiltas, kurį Bažnyčia pastatė tarp tavo ir Dievo širdies Krikšto dieną. Šį tiltą turime nepaprastai saugoti, budėti, nes leidus priešui jį sugriauti sunyksta ir santykis su Dievu, pagrindiniu mūsų sąjungininku šiame gyvenime, pagrindiniu jėgų šaltiniu. Tik būdami arti Dievo ir saugodami šį tiltą mes esame pajėgūs būti šventais žmonėmis, pajėgūs atsinaujinti ir visa atnaujinti Kristuje, būti mylinčiais kitus ir statančiais tiltus mūsų visuomenėje. Priešas yra naikintojas, kuris sprogdina mūsų tarpusavio, bet, blogiausia, mūsų ir Dievo tiltus, o Jo sprogmenys yra nuodėmė. Išmintingas gynėjas turi būti visuomet pasiruošęs, visuomet budintis, besiginantis prieš blogį.
Jeigu kas klaustų: kaip sekėsi Amerikoje pas mielus ateitininkus? Atsakyčiau, kad teko statyti ar atstatyti ne vieną tiltą; atsakyčiau, kad dar daug darbo liko, nes ne tik visame pasaulyje, bet ypač Amerikos visuomenėje vyksta daug sprogimų, daug griūčių ne tik tarp žmonių širdžių, bet labiausiai tarp žmogaus ir Dievo.
Ką daryti, kad pastatyti tiltai negriūtų, o sugriuvusieji būtų atstatyti? Čia jau, anot Popiežiaus, yra kaip karo lauko ligoninėje. Daryti tai, kas skubočiausia ir svarbiausia, kad išgelbėtume sielas.
Galbūt mielas skaitytojas yra kiek suglumęs skaitydamas šį pasidalijimą: apie kokius gi čia dabar sprogimus bei tiltus kalbama? Juk Dainavoje nėra nė vieno tilto! Bet turiu patikinti, kad mane, pirmiausia kaip kunigą, o paskui jau kaip ateitininką, ne kartą privertė krūptelėti sugriuvusių tiltų vaizdas, ne kartą nukrėtė Amerikos kultūroje tokie ryškūs sprogimų griaudėjimai, kurių, deja, netrūksta ir Europoje. Reikia nebijoti to įvardyti, reikia būti realistais, o ne tik svajotojais, jei norime statyti tvirtus ir amžinybėn vedančius tiltus. Jei norime iš tiesų visa atnaujinti Kristuje, t. y. atnaujinti mūsų tarpusavio tiltus ir savo tiltą su Dievu.
Mano, kaip kapeliono, misija ir buvo šių tiltų statyba ar atnaujinimas, atnaujinimas Kristuje. Kiekvienas tiltas remiasi į tvirtas kolonas, kuriomis dvasiniame gyvenime yra malda ir sakramentai. Malda yra lyg vanduo, kuris betoną, t. y. sakramentus, padaro tvirtą. Be maldos ir sakramentų nė vienas krikščionis neišsaugos tiltų tarp žmonių ir Dievo. Teko daug laistyti ir dalyti tiltams reikalingų „medžiagų“. Sakyčiau, teko viską išdalyti. Tad pavyko pastatyti ar atstatyti daug nuostabių tiltų, bet jų likimas priklauso nuo kiekvieno asmeninio budėjimo. Telaimina Dievas jus šiame budėjime, mieli bičiuliai!
Kaip gera buvo ragauti stovyklose tarp širdžių užsimezgusių draugysčių vaisius, kurie būtų neįmanomi be šių tiltų. Kaip gera buvo klausytis Amerikos lietuvių, taip nuostabiai dainuojančių senovines mūsų dainas, kaip žavu buvo regėti jų rūpestį savo kalba, klausytis jų gilaus suopročio apie Lietuvos istoriją, patirti jų rūpestį dėl Tėvynės ateities, matyti jų dideles pastangas išsaugoti kalbą, o svarbiausia – lietuvišką kultūrą. Įvairios parodos, lietuviški šokiai, kultūriniai vakarai Dainavos stovykloje statė vis tvirtesnius tiltus tarp tenai ir čia esančių lietuvaičių. Pati Dainava galėtų būti palyginta su tiltų statybviete, kurioje žmogus vėl susitinka Dievą ir kitą žmogų. Ačiū Dievui už Dainavoje tiek daug atnaujintų gyvenimų bei draugysčių tarp žmonių ir Kristaus.
Dėkoju, mieli bičiuliai, už bendradarbiavimą, dėl kurio pavyko daug ką pastatyti! Saugokime tai, saugokime tarpusavio vienybę, o labiausiai branginkime savo tiltą su Kristumi, nes mūsų vienybė, tiltai tarp mūsų esti Kristuje, remiasi į Kristų. Vienas iš ateitininkijos pagrindinių įkūrėjų prof. prel. Pranas Kuraitis rašė: „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo Šventovė dar nepastatyta, tik išdalytas pilkas akmuo, tiktai galia duota rankoms.“ Kiekvienas mūsų esame toji Šventosios Dvasios šventovė – rūpinkimės šiuo būstu, statykime jį vis erdvesnį Kristui, atnaujinkime pasaulį Kristui, semkimės jėgų, kurių mūsų rankoms taip dosniai duoda Dievas. Ir nebijokime jokio aukščio, nes Dangus priklauso drąsiesiems!
Viliuosi, kad ateityje dar teks su jumis kartu pastatyti ne vieną šimtą tiltų.
Garbė Kristui!
