Tikiu – imu. Tokią paralelę diakonas Linas Braukyla nubrėžė pirmosios savo homilijos metu. „Tikiu“ reikia suprasti, kaip „imu“ per vestuves. Apie tai kalbamės susitikę vasaros rytą Lietuvos Jeruzalėje. Einame pasivaikščioti į mišką, kalbamės ir juokiamės. Su Linu niekada nebūna liūdna. Bet susėdus pokalbiui, Linas surimtėja: „Aš suprantu, kad irgi esu žmogus, kad gal kažkada turėsiu tikėjimo abejonių, bet galiu jas įveikti tiesiog savo apsisprendimu. Tai tikros žmogiškos abejonės. Ir todėl man atrodo, kad tas panašumas yra labai gilus ir labai prasmingas. Santykis su kitu žmogumi, kurį laimina Dievas, ir santykis su Dievu tokiu, kokį renkuosi aš. Tas „Tikiu“ simbolis yra nuolatinis. Į jį reikia kabintis, dėl jo reikia kiekvieną dieną apsispręsti.“ Betęsiant šį pokalbį, linkiu skaityti jį lyg sėdėtumėte kartu su mumis seminarijoje. Tikėti ir imti gali kiekvienas iš mūsų, ne tik būsimas kunigas.
Šiais metais tapai diakonu, kas yra pirmas didelis žingsnis kunigystės link. Papasakok, ką tai tau reiškia asmeniniame pašaukimo kelyje?
Diakonu tampama šventimų būdu. Nors tai yra pirmo laipsnio šventimas, tačiau Bažnyčia moko, kad diakonystė, kunigystė ir vyskupystė yra tų pačių šventimų trys laipsniai. Tarp jų yra tam tikri kiekybiniai skirtumai, bet esmė šių tarnysčių yra ta pati. Šventimų metu žmogus yra išskiriamas iš bendruomenės tokiu būdu, kad joje jis tampa tarnaujančiu. Kunigas yra tas, kuris teikia sakramentus, Mišių metu jis yra kaip Kristaus atstovas susirinkusiems žmonėms. Diakonatas jau yra šventimai, tai jau yra tam tikras atsistojimas priešais bendruomenę. Ir nors diakono užduotys yra šiek tiek mažesnės nei kunigų ar vyskupų, jis gali pamokslauti, skelbti Evangeliją, sutuokti, laidoti, bet iš principo diakono užduotis yra teikti žmonėms tai, ką daro pats Kristus.
Taigi, tie pirmieji atsistojimai prieš bendruomenę kelia jaudulį. Pirmasis pamokslas, pirmasis krikštas ar santuoka, kurią laiminsiu. Man pačiam svarbus momentas buvo šventimų išvakarės, kai turėjau ranka perrašyti tikėjimo išpažinimą ir taip pat prisiekti vadinamą ištikimybės priesaiką, kuria parodau, kad esu ištikimas Dievui, nebandau nieko apgauti, esu tvirtai įsitikinęs, kad šiai tarnystei mane pašaukė Dievas. Kitas dalykas, kurį prisiekiu, tai būti Bažnyčios tarnu, pirmiausia ieškoti ne savos valios, bet būdų, kaip galiu tarnauti. Taip pat duodu celibato priesaiką, kai pilnai suprasdamas aš renkuosi tokį gyvenimo būdą dėl Dangaus Karalystės. Taigi, šventimų išvakarės ir buvo vienas didelis vainikavimas septynerių metų viso kelio, kuriuo ėjau šio pasirinkimo link. Daug dalykų išliko labai panašūs, aš nepasakyčiau, kad patyriau kokią nors proto pervartą ar panašiai, tačiau priėjau tam tikrą slenkstį, kurį peržengęs jau suprantu, kad natūraliai mano gyvenimas klostosi kitaip ir aš turėsiu palikti šią seminariją, šią bendruomenę. Suprantu, kad keičiasi mano gyvenimo ritmas, mano požiūris į save, kitų požiūris į mane. Daug dalykų. Bet labiausiai jaučiuosi turbūt taip, kaip jaučiasi žmonės sudarę santuoką – visiškai apsisprendę.
