Staskevičiai – apie šeimą, ateitininkus ir namus
Išgirdus Viekšnių pavadinimą, mintyse suskamba dainos žodžiai: „Vardas Paulius“, tačiau po viešnagės šiame miestelyje negaliu nesižavėti ir kitais ten aktyviai veikiančiais ateitininkais. Pagalvojau, kad Viekšniuose gyvenančių ateitininkų Bernadetos ir Viliaus Staskevičių šeima yra apie mažus, bet didelius, tad noriu, kad juos pažintume artimiau. 

Apie šeimą

Pirma, prisistatykite… 

Bernadeta: Susituokėme Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje prieš devynerius metus. Auginame tris vaikus: septynerių Faustiną, penkerių Vytenį ir ketverių Alaną Joną. Vilius yra statybos inžinierius, o aš baigusi interaktyvaus dizaino specialybę. Esu pati susikūrusi sau darbo vietą kaip grafikos dizainerė, 2D animatorė ir reklaminių klipų kūrėja, esu laisvai samdoma specialistė, tad galėčiau dirbti nors ir iš pasaulio krašto. Svarbu tik, kad būtų greito interneto prieiga. 

Vilius: Jau penkti metai gyvename Viekšniuose. Aš baigiau VGTU statybos inžineriją, dirbu projektuotoju įmonėje, kuri įsikūrus Klaipėdoje. Dirbu nuotoliniu būdu, galiu planuoti savo darbo laiką. 

Bernadeta: Jei trumpai, sukūrus šeimą ir tapus tėvais, mes abu sąmoningai rinkomės, kur gyventi bei ką turėtume dirbti, kad tai būtų paranku auginant vaikus. 

Motina Teresė yra sakiusi: „Meilė prasideda namuose“, tai kaip jūs mokotės mylėti artimiausiame šeimos rate?

Bernadeta: Labai graži ir prasminga Motinos Teresės frazė. Meilė tikrai prasideda namuose ir tik kai jos apstu namie – mes turime kuo spinduliuoti už kiemo ribų. Mokomės nuolatos, pradedant mažiausiais dalykais. 

Vilius: Realiai mes mokomės bendraudami – kalbėdami ir klausydamiesi. 

Papasakokite, ką visi drauge veikiate laisvalaikiu?

Vilius: Gyvename Ventos regioniniame parke, tad pagrindinis laisvalaikio praleidimas – kažką aktyvaus veikti gamtoje: šiltuoju sezonu dažnai maudomės šalia esančioje upėje, paplaukiojame su valtele, einame pasivaikščioti, važinėjamės dviračiais, žaidžiame su kamuoliu, mėgstame gaudynes ir linksmus žaidimus ant pievos, per lietų patinka pamatuoti visų balų gilumą, o žiemą mūsų kiemą aplanko besmegeniai, kai tik yra bent truputis sniego. Aišku, namų ūkio darbus irgi reikia padaryti laisvalaikiu, tai džiaugiamės, nes po truputį jau ir vaikai prisideda.

Įdomu, kokių bendrų šeimos tradicijų turite? 

Bernadeta: Tradicijos šiek tiek keičiasi augant vaikams. Vienos prigyja, kitoms dar reikia paaugti. Pavyzdžiui, šiuo metu vakare, kai jie jau sugula į loveles, aš skaitau vaikams pasaką, o jie mokosi klausyti ir suprasti, po to su kiekvienu trumpai pasikalbu. Po pokalbio seka maldelė, kurią jau visi trys moka (apie angelą sargą). Po maldos palaiminame vieni kitus. Vilius taip pat su kiekvienu pasikalba ir dar pamasažuoja kiekvienam prieš miegą pėdutes. Bet čia gal toks labiau vakarinis ritualas nei tradicija?

Dar aš stengiuosi paskirti pasimatymus kiekvienam vaikui atskirai. Mamos ir vaiko laikas – taip ir įsivardijame. Kartais tiesiog vienudu su kažkuriuo išeinu pasivaikščioti, pasikalbėti. Nuvažiuoti kažkur, papramogauti. Skirti visą savo laiką tik jam vienam. Pavyzdžiui, šį mėnesį bus teatrų pasimatymai. Kaip tik pagal kiekvieno poreikius ir skonį buvo pasiūla Mažeikių kultūros centre. Anksčiau būdavo ir pasimatymų, kurie trukdavo dvi dienas, kaip kelionė prie jūros. Dabar nepavyksta rasti tiek laiko, bet stengiuosi, kad tai būtų labai turiningas laikas.

Vilius: Sekmadieniais – šv. Mišios.

Man žvelgiant iš šalies jūs esate vienas gražiausių ateitininkų šeimos pavyzdžių. Gal galite pasidalinti, kaip praktikuojate katalikiškas vertybes šeimoje? Galbūt turite kokį bendrą maldos laiką?

Bernadeta: Dar draugystės metu ir kol Faustina buvo kūdikėlis, mes kartu melsdavomės. Bet dažniau gal ne kasdien, o tada, kai nesutardavome dėl kažko ar prieš svarbius egzaminus studentavimo laikais. Susikibę ir pasimeldę – anksčiau ar vėliau atrasdavome atsakymą ir sprendimus, spręsdavome ginčus po maldos – aprimę. Santuokos proga iš savo liudininkų gavome neįprastą dovaną – Magnificat leidinio prenumeratą metams. Tad pirmuosius santuokos metus kas vakarą meldėmės. Tai buvo neįkainojama dovana. Dabar laiko ir ramią minutę bendrai šeimos maldai surasti tikrai sunku. Pasimeldžiam su kiekvienu vaiku atskirai kas vakarą ir dalyvaujame sekmadieniais šv. Mišiose. Bet pas mus gyvenime pastaraisiais metais nemažai šlovinimo, o tai irgi maldos forma. Vaikai namie ir į žaidimus tas giesmes įpina, kartais keičia žodžius pagal save. 

Vilius: Su ateitininkais giedam kiekvieną sekmadienį Mišiose, kurioms reikia pasiruošti. Kartais taip nėra laiko ir darbai spaudžia, bet reikia, ir viskas. Manau, kad tai puikus pavyzdys vaikams ir jaunimui, kad turim daryti dėl tikėjimo, o ne tik prašyti pagalbos, kai kas nors blogo nutinka. Tai ir bandome giesme padėkoti už viską, o kaip jau išeina, taip, bet paskui būna labai gera širdyje. Taip ir būna, kad mes su vaikais daugiau giedame, nes jiems linksmiau ir labiau priimtina… Labai dažnai išgirstam, kaip vaikai, žaisdami kieme, pavyzdžiui, kasa kastuvėliu smėlį ir garsiai traukia „Dievo avinėli“ arba kokią nors naują, dar pilnai neišmoktą giesmę, kur pats žodžių nelabai atsimeni, o vaikai puikiausiai atsimena. Nuolatinis maldos laikas yra prieš užmiegant…

Staskevičių šeimos gyvenimo akimirka | Nuotr. asmeninio archyvo

Ateitininkai

Abudu esate ateitininkai. Kada juos atradote?

Bernadeta: Aš ateitininkė nuo mažų dienų. Užaugau kaime šalia Papilės, o Papilės Šv. Aloyzo kuopa pradėjo savo veiklą, kai aš dar nė JAS būti pagal amžių negalėjau. Tai ateitininkais buvo mano vyresnė sesuo Viktorija ir brolis Aurimas. O aš kaip uodega – kur įmanoma, eidavau iš paskos. Kai tik pagal amžių jau buvau „tinkama“, tada oficialiai įsitraukiau į veiklas. Netrukus priėmiau jaunučio ateitininko įžodį ir myliu ateitininkus iki šiol. Prieš pusantrų metų Viekšnių kun. Ilskio kuopa šventė 20-metį, per kurį jau abu kartu su Viliumi davėm ateitininko sendraugio įžodį. Berčiūnuose buvau kokiose 5-iose vasaros stovyklose, kol išaugau iki akademijų. Važiavau į visas iš eilės, praleidau tik pačią pirmąją 8-oje klasėje ir dar kažkurią per vidurį, nes sirgau. Gyvenant kaime ir mokantis mažo miestelio mokykloje man visi ateitininkų renginiai buvo kaip šviežaus oro gūsis, galimybė pamatyti, kaip ir kuo kitur gyvena mano bendraamžiai. Buvo susidaręs savotiškas branduolys, kai kaskart suvažiuoja dalis tų pačių žmonių į akademijas. Aš su begaliniu džiaugsmu stebiu tų bendraamžių, su kuriais drauge augome akademijose, stovyklose ir kituose renginiuose, šiųdieninius didžius darbus dėl ateitininkijos, vardan Lietuvos. 

Mes ir su Viliumi susipažinome moksleivių ateitininkų žiemos akademijoje, kai buvom aštuntokai. Nors tada tikrai negalėjom nė pagalvot, kad va, čia mano gyvenimo žmogus. Nes po akademijos pasimatėm tik baigę mokyklą. Man ateitininkai davė labai daug. Be abejo, visos vertybės ateina iš auklėjimo ir pavyzdžio šeimoje. Bet dabar, kai jau turiu savo vaikų, galvoju, kad tokia organizacija puikiai bendradarbiauja su tėvais, jiems padeda ugdant vaikus. Tad studijuojant pradėjau jausti natūralų norą prisidėti prie veiklos jau ne kaip dalyvė, o pagalbininkė. Ne tik imti, bet ir duoti. Su Viliumi pradėjome savanoriauti akademijose ir keliuose Vilniaus krašto ateitininkų rengiamuose savaitgaliuose kaip grupelių vadovai. Esu girdėjusi, kad vieni būsimus sutuoktinius „tikrina“ keliaudami į kalnus ar ilgus žygius, kiti apsigyvena kartu… O aš tempiausi jį savanoriauti. Norėjau pažiūrėti, koks jis su vaikais, koks netikėtose situacijose, kai reikia improvizuoti… Būnant vadovais vaikų stovykloje pasimato visa puokštė žmogaus savybių. Ir čia jis pranoko mano lūkesčius. 

Vilius: Pirma mintis, šaunanti į galvą – 21-ajam kuopos gimtadieniui perdainavom vieną dainą, kurioje skamba tokie žodžiai: „Mano gimtajam mieste buvo liūdna ir nedaug renginių, todėl įsitryniau į aktyvią veiklą – ateitininkų“. Juokai juokais, bet tai tikra tiesa. Nuo pat mažens tėvai vedėsi į bažnyčią, kurioje mažam vaikui yra šalta ir nuobodu, tačiau augant tik giesmės ir aktyvių ateitininkų pavyzdys leido neiškrypti iš kurso ir augti tikėjime.

Kartais atrodo, kad Viekšniuose ateitininkai tiesiog klesti. Kaip jūs matote ateitininkus šiame miestelyje, kaip įsitraukiat į bendrą veiklą?

Bernadeta: Viekšniuose ateitininkai jau seniai labai stiprūs ir aktyvūs. Kai aš augau, Papilės ir Viekšnių kuopos labai bendraudavo. Čia tiesiog mums abiems pasisekė, kad miesteliuose, kuriuose mums buvo lemta užaugti, atsirado du savo laiko jaunoms sieloms nestokojantys žmonės. Papilėje Genovaitė Pundziuvienė, o Paulius Auryla – Viekšniuose. Jie tikrai visiems gerai žinomi Žemaitijoje kuopų globėjai, kurie skyrė neišmatuojamus kiekius laiko jaunimui. Ir visą širdį. Kaip jie nuoširdžiai su begaline empatija jaunam žmogui dirba tiek metų… Pavyzdžiui, dabar Papilėj, kai per didžiąsias šventes į šv. Mišias sueina visi ateitininkai jau su savo šeimom ir mažyliais, širdis dainuoja mažų mažiausiai. Visas pulkas. Ir dar net kelios šeimos, kur abu sutuoktiniai ateitininkai. Mes mėgstam pajuokauti, kad mūsų kartoje daug kam ateitininkų organizacija netyčiom buvo kaip koks pažinčių portalas…

Mūsų asmeninis indėlis į ateitininkus Viekšniuose prasidėjo, kai Pauliui ir Viliui gimė mintis, kad ateitininkai galėtų šlovinti jaunimo Mišių metu sekmadieniais ar tiesiog giesmėmis praturtinti penktadieninius ateitininkų susirinkimus. Kadangi patys dalyvaujam Mišiose, prisidėjom prie šios iniciatyvos. Tai jau treti metai eina, daug giesmių išmokom ir paaugom. Iki profesionalumo dar toli, bet nuoširdumo netrūksta. Ir tikrai matome, kad giesmė gali būti didis stimulas jaunimui tikėjimo kelyje. Taip natūraliai ir išeina, kad šiek tiek padedam Pauliui. Kartais darbais, kartais tiesiog buvimu, pasidalinimu, bendravimu svarbu palydėti jaunimą, kad brendimo laikotarpiu jie neprarastų brangiausių savo tapatybės bruožų, išliktų tiesoje. Tai didelis iššūkis šiais virtualios realybės laikais. Jau darželyje auklėtojos pastebi tendencijas, kad vaikai nebemoka gyvai komunikuoti. Mes ateitininkuose kiekvieną penktadienį turim tą sveiką šurmulį su jaunimu kaip įrodymą, kad jiems nepakanka virtualių susirašinėjimų. Būtinas geras ir sveikas bendravimas. Nuostabus jaunimas Viekšniuose, gera juos visus pažinti. 

Vilius: Stengiamės viską daryti kartu, kas smagu ir kas nelabai, o tiesiog reikia. Manom, kad tik darbu ir bendrom jėgom galim daugiau pasiekti. Nepaskiriam kitiems darbų ir neateinam tik pažiūrėti rezultatų, o darom viską kartu. Neprisirišdami prie griežtų taisyklių, dažnai laisva forma, lanksčiai, tačiau nieko nenustumdami į šalį ar patys neliekame nuošaliai. Visada būname drauge, kiek tik galimybės leidžia. Nuolat ieškome naujų idėjų ir bandome, nesvarbu, kad nepavyksta tobulai, tačiau iš širdies. Pastovumas ir ėjimas drauge išlaiko jauną žmogų ir formuoja vertybes. Gal ir todėl vis atsiranda naujų ateitininkų mūsų kuopoje, kad esame paprasti, netobuli, bet pastovūs. Ir su Dievo pagalba stengiamės daryti gerus darbus.

Ateitininkams šeimyniškumas yra svarbus – tai vienas iš penkių principų. Kaip būnant šeimyniškam rasti ir laiko meilei sau? Ar jūs randate tokio laiko? 

Vilius: Šiais laikais rasti laisvo laiko yra labai sunku. Atrodo, išmaniųjų technologijų amžiuje, kai beveik viską galima atlikti vienu piršto prisilietimu, turėtų likti laiko, tačiau atvirkščiai – tempai vis didėja, ir laiko vis tiek vis mažėja. Tai taip ir leki… Tik švyst – Kalėdos, vėl švyst – Velykos… Ot tempelis! Aš pastebiu, kad tik praėjus kažkokiam laikui supranti, kad praėjusi akimirka buvo tokia nuostabi, kad tikrai atsigavai ir tai buvo laikas sau. Tarkim, turi užbaigti kokį darbą, bet vaikai įnirtingai prašo, kad būtent dabar reikia su rogutėm nuo kalniuko nučiuožti, na, tai ką… Meti darbus, griežtai pasakai, kad OK, bet tik trumpam, ir suniurzgęs eini. Tačiau tai būna pats geriausias ir smagiausias laikas, praleistas kartu, visi patenkinti, ir galva pailsėjusi, ir po to darbas užbaigiamas daug greičiau. Va, tada ir susimąstai, kad tai buvo vaisingas laikas sau.

Bernadeta: Taip, laiko sau rasti labai sunku. Turint mažų vaikų tai yra absoliuti prabanga. Dažnai tenka minučių tikslumu susidėlioti dieną, kad niekas neliktų nuskriaustas. Šiuo metu abu jaučiam poreikį bent truputį pasportuoti, skirti bent šiek tiek laiko fizinei veiklai. Tada mintys pailsi nuo kalno rūpestėlių, man net atrodo, kad dažnai su prakaitu pasišalina ir visokios susikaupusios neigiamos emocijos. Taigi aš dukart per savaitę lankau šokių aerobiką. Kol vaikai buvo mažesni – lankiau keramiką, kas irgi yra labai paveiki terapija, atsipalaidavimas. Viekšniai, kaip toks nedidelis miestelis, turi labai didelį pasirinkimą „užklasinės veiklos“. Vilius stengiasi nueiti į krepšinio ar tinklinio treniruotę. Būna, kad šių mūsų veiklų laikas susikerta, tada mums labai pagelbėja Viliaus tėvai ir močiutė. Jie nuostabūs.

Staskevičių šeimos gyvenimo akimirka | Nuotr. asmeninio archyvo

Namai

Galvojau, jei tektų išrinkti gražiausią lietuvišką žodį, rinkčiausi – „namai“. Su kuo jums siejasi šis žodis, ką jūs vadinate savo namais?

Vilius: Namai – vieta, kur jautiesi savas.

Bernadeta: Tai tikrai kažkokia sakrali vieta. Ir dar jei fiziškai juos savo rankomis pasistatai (mūsų atveju). Iš pradžių apie juos svajoji, tada daug dirbi, kad svajonės virstų realybe, o vėliau puoselėji. Čia verda visas gyvenimas, o turint mažamečių vaikų – tiesiog kunkuliuoja! O kad juose būtų gera ir malonu gyventi, reikia visų šeimos narių bendradarbiavimo. Dar pagalvojau, kad namai yra tokia asmeniška vieta – labai daug apie žmogų galima pasakyti užėjus pas jį į svečius. Čia slypi tikrai daug atsakymų…

Kaip Viekšniai tapo jūsų namais, ar teko pasvarstyti apie gyvenimą didmiestyje?

Vilius: Dievo planai nežinomi. Baigėm mokslus Vilniuje. Gyvenom Klaipėdoj, o dabar gyvenam Viekšniuose. Nors kiek atsimenu, Bernadeta santuokos pradžioje griežtai sakė, kad kaime negyvensime. Tiesiog čia tikrai gera vaikus auginti. Visur galime leisti į užsiėmimus (būrelių čia nestinga!) ir sutaupyti laiko, kurį tiesiog prarastumėm didmiesčių kamščiuose. Galime pilnavertiškai jį panaudoti darbui ir savanoriškai veiklai.

Bernadeta: Aš užaugau kaime. Visada labai traukė miestas, bet tapus mama tikrai apsivertė mano įsitikinimai šiuo klausimu. Užteko sostinės studijų metais – nuostabiai ir labai turiningai leidome laiką. Patys gražiausi atsiminimai! Mama tapau Klaipėdoje ir ten supratau, kad mieste pilnavertiškai auginti vaikus ir būnant mama dirbti – labai labai sunkiai suderinama. O aš dirbti visada norėjau. Save realizuoti, neprarasti įgūdžių bei kontaktų, galų gale – užsidirbti. Mieste tokie atstumai, kamščiai, kad nuvežus vaiką į kokį lavinamąjį būrelį – jau kelios valandos iš dienos iškrenta. 

Kas jums čia, Viekšniuose, gražiausia?

Bernadeta: Viekšniai turi kažkokią stebuklingą aurą, apie kurią sunku papasakoti. Manau, tai susiję su turtinga miestelio istorija. Čia pilna lankytinų objektų, yra net keturi veikiantys muziejai! Miestelyje, kuriame 2400 gyventojų, teka upė, be galo vaizdinga ir turtinga gamta. Ir būtinai turiu paminėti patį didžiausią asmeninį pliusą Viekšniams – kad čia gyvena visada pasiruošę pagelbėti Viliaus tėvai ir močiutė. Aš tai labai vertinu. Ir mano tėtė netoli – sugalvojam, sėdam į mašiną ir po pusvalandžio jau kaime. 

Vilius: Mažuose miesteliuose gražiausia yra bendruomenė. Žmonės vieni kitus pažįsta, bendrauja, kalba natūraliai. Čia nereikia tų didmiesčių dirbtinų šypsenų, kai verkti norisi.

Daugelis svajoja apie gražią ir laimingą šeimą. Kokiu patarimu, kuriant bendrus namus, galėtumėt pasidalinti jūs?

Bernadeta: Kas tinka vieniems, nebūtinai tinka kitiems. Reikia tiesiog ieškoti savo kelio, nieko nekopijuoti. Aišku, visame tame turėtume nė akimirką nepamiršti savo vertybių ir jomis vadovautis bei labai atsakingai rinktis žmogų, su kuriuo praleisi savo likusį gyvenimą. Santuokai reikia ruoštis, o tai reikalauja save auklėti, ugdyti geriausias dorybes, gebėti vesti dialogą ir tarnauti. Kažkaip sunku man patarti apie šeimos kūrimą. Aš pati kasdien dar mokausi būti gera žmona, kantri mama… Tiesiog Viešpats mums kiekvienam yra paruošęs unikalų ir ypatingą kelią. Tik išmokim išgirsti ir netingėkim veikti.

Vilius: Kuo daugiau klausykitės vienas kito ir kalbėkitės! Niekad nenuleiskit rankų ir, kas benutiktų, eikite drauge ir su Dievu. Tai suteikia stiprybės. O tik stiprios šeimos yra Lietuvos ateitis!

Ir pabaigai – Staskevičių šeima rekomenduoja…

Pažiūrėti filmą: „Dangaus vaikai“

Su šeima nukeliauti į / pas: bet kur, svarbu visiems kartu, kartais ir toli nereikia, tiesiog dažniau išeiti į gamtą visiems susikibus už rankų. 

Pusryčių meniu: šeštadienį – čirviniai blynai!

Namų taisyklė: Prašau, ačiū, atsiprašau!

Pažaisti: 12 pagaliukų (slėpynes ir gaudynes), konstruoti lego ne pagal instrukcijas.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.