Daug žmonių okupuotoje Lietuvoje nepritarė melui ir propagandai. Bet pereiti iš nepasitenkinimo jausmo kaupimo į aktyvią veiklą ryžosi žymiai mažesnė dalis. Šeimoje, kurioje gimiau, buvo savaime suprantama, kad ieškoti tiesos ir ją ginti yra kiekvieno save gerbiančio žmogaus priedermė. Tokia pati, kaip padėti silpnesniam ir jį apginti, įgyvendinti artimo meilę, nepasiduoti prievartai, tarnauti Dievui ir Tėvynei… Manau, kad tokių šeimų Lietuvoje buvo daug. Ir jos buvo okupantų nemalonėje, KGB domėjimosi objektyve, persekiojamųjų sąrašuose.

Kartais sunku pačiam įvertinti, prie kurių gali save prisikirti. Kad mūsų šeima tikrai buvo ypatingam taikiklyje, patvirtina rašytinė medžiaga – „Mokymo priemonė KGB darbuotojams rengti“. Šiame leidinyje specialiais slaptažodžiais įvardinti labiausiai grėsmę sovietiniam režimui kėlę to laiko aktyviausi Lietuvos žmonės. Štai daugybę metų lageriuose už grotų praleidęs kun. Alfonsas Svarinskas minimas kaip „Nepataisomasis“, vaikus katechizavęs ir už tai kalėjime sėdėjęs kun. Juozas Zdebskis pavadintas „Akiplėša“. Mano Tėvelis gydytojas Povilas Butkevičius, 10 metų išbuvęs politiniu kaliniu, gavo „Užsispyrėlio“ vardą. Man toje KGB mokymo priemonėje teko tik vienas sakinys: „Užsispyrėliui padeda ir jo šeima – žmona, dirbanti mokytoja, dukra Kauno medicinos instituto studentė.“ Taigi, turiu įrodymą, kad mane traktavo kaip padedančią. Po kiek laiko užvedė ir bylą.

Kaip tai atrodė realybėje? Pasidalinsiu kelių situacijų prisiminimais, kurie skaitytojams gal padės susidaryti tam tikrą anųų laikų vaizdą.

Gimiau praėjus vos devyniolikai mėnesių po to, kai Tėvelis buvo paleistas iš nežmoniškų kalėjimo sąlygų. Grįžęs į Tėvynę netrukus vedė. Nuo mažumės man pasakojo apie savo patirtis, nors visada stengdavosi išryškinti kiek įmanoma kilnesnius ir šviesesnius epizodus. Todėl reali, o ne propagandos konstruojama tikrovė man buvo aiški nuo vaikystės. Laisvos Lietuvos siekis abejonių nekėlė. Tačiau žinojau, kad apie tai nei su bendraamžiais, nei su kitais nepatikrintais žmonėmis kalbėtis negalima. Išimtis buvo šeima ir žmonės, kuriais Tėvelis pasitikėjo: jo jaunystės draugai, kalėjimo bendraminčiai, patikimi bičiuliai.

* * *

1970-ieji, man 13 metų. Sėdžiu vienuolės Julijos Kuodytės kambaryje Kaune, K. Donelaičio gatvėje. Kambarėlis pagyvenusiame mediniame name, grindys išklotos linoleumu. Mano kėdė atgręžta į langą. Ant kelių padėtas dantų taisymo grąžtas. Julytė dirba stomatologe savo namuose. Po valdiško darbo didelės ligoninės laboratorijos vedėja ji priiminėja bičiulius. Jai pinigų neįprasta mokėti, juk dirba saviems. Susirūpinusi mano dantimis, ji man, pražiodytai paauglei, kalba ir apie gilesnius, dvasinius dalykus.

Staiga į kambarį įeina kelios seselės vienuolės, be jokių abitų, žinoma. Tyliai šnibžda Julytei apie komplikuotą situaciją. Kagėbistai atvyko daryti kratą pas vieną iš seselių – Monikutę. Jos neradę namie, užplombavo jos kambario duris ir išėjo. Akivaizdu, kad fasadinės įėjimo durys nuolat sekamos iš pastato priešais. Gal tai užverbuoti kaimynai, gal ten įsitaisę patys saugumiečiai. Kai tik Monikutė įeis, tuoj ateis daryti kratos. Monikutės kambaryje yra mašinėle spausdintų knygų ir leidinių. Jei ras, blogai bus ir tiems, kas spausdino, ir Monikutei. Seselių veidai išduoda, kad jos nežino ką daryti. Mano galvoje mintys sukasi intensyviai: juk ne kartą buvau pas Monikutę ir mačiau, kad į namą yra įėjimas iš kiemo pusės, kur mažame namelyje gyvena Monikutės brolio šeima su dviem nedidelėm mergaitėm. Tuoj gimsta planas. Bandau įsiterpti į pokalbį, bet argi kas klausys beveik vaiko? Susijaudinusios seselės skeptiškai numoja rankomis. Tačiau Julytė atkreipia dėmesį į mano pasisiūlymą. Pasiliekame dviese. Aptariame detales.

Pradėjus temti priartėju prie mažojo namelio vartų su didoka kuprine ant pečių. Šmurkšteliu į kiemą. Viską paaiškinu Monikutės brolio žmonai. Ji labai rimtai mane išklauso. Per vidines pastato duris patenkame į namą. Išsinagrinėjusi plombą moteris ją atsargiai nuima taip, kad paskui galėtų vėl uždėti. Atsiduriame Monikutės kambaryje. Šviesos degti negalime. Mano kuprinės nepakanka knygoms, prireikia dar ir dviejų rankinių.

Vasaros naktis vėsi, bet išėjus į gatvę per nugarą bėga prakaitas. Ne tik nuo knygų svorio. Neatsisukinėju. Tikiuosi, kad niekas neina iš paskos… Mintyse karštai meldžiu Apvaizdos globos. Netoliese esantis mano Babytės nameliukas tuščias: niekam nereikia aiškintis.

Parvažiavusi namo už 40 km viską papasakojau Tėveliui. Jis tyliai, bet reikšmingai paspaudė man ranką…

Po kiek laiko Eucharistijos bičiulių būryje nugirdau, kai viena moteris pasakė kitai: „Pas Monikutę buvo krata, bet nieko „blogo“ nerado. Nesuėmė.“ Kalbėjo pašnibždom, kad koks vaikas (pvz., aš) nenugirstų. Ką žinai su tokiais vaikais…

Vėliau girdėjau, kaip vienas garbus Tėtės bendramintis jam priekaištavo: „O jeigu būtų ją pagavę, visam gyvenimui sulaužę būtų, visokiom prasmėm! Negalima tokiais dalykais rizikuoti.“ Tas pats ponas paskui diskutavo dėl periodinio pogrindinio leidinio prasmingumo: „Saugiau būtų, jei spausdintų pavienius informacinius lapelius. Atrodytų, kad daug įvairių žmonių iš visokių Lietuvos vietų tai daro. Jei leidinys bus periodinis, su tuo pačiu pavadinimu, KGB kaipmat supras, kad iš vieno centro grupelė žmonių tai daro. Lengviau bus susekti.“

1972 metais pamatėme „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Su pavadinimu. Nesusekė. Iki pat galo.

Ne visada aišku, kur atsargumas, o kur baimė kužda. Kada reikia rizikuoti, o kada ne? Tik bandydamas išmoksti.

* * *

Gyvenam jau Kaune. Kaimynai uoliai seka mūsų kiemą. Iš visų pusių. Dėl to santykiai su jais – tik oficialus „laba diena“. Gatvėje prie namo periodiškai stovi kažkokia lengvoji mašina. Tik po kiek metų sužinojome, kad priešais mus pardavę namą žmonės tai padarė, nes neapsikentė nuolat vieną kambarį „išsinuomojusių“ KGB aparatūrų. Vadinasi, ir namuose kalbėdamas nesi tikras, ar negirdi tie, kurie nelinki gero nei mums, nei Lietuvai.

Tėtė užklausia manęs: „Gal eisi į Laisvės alėją?“ Suprantu, kad reikės nunešti medžiagą, kuri bus dedama į „LKB kroniką“, „Aušrą“ ar kitą pogrindinį leidinį. Tėtė ženklais parodo, kur yra rankraštis. Gal jis pats parašė, gal kažkas kitas perdavė. Kartais užduotį užrašo ant popieriuko ir čia pat sudegina. Sėdu ir perrašinėju gautą rankraštį spausdintinėmis raidėmis: jeigu nešant sulaikytų, tai neįduočiau tikrojo autoriaus, nes pagal rašyseną nesunku atpažinti. Juk niekada negali žinoti, kaip baigsis. Vėl ateinu pas seselę Julytę. Sveikinamės ir iš mano judesių ji viską supranta mane. Tyliai paima mano rankraštį, man paduoda „LKB kronikos“ naują numerį. Paskui šnekamės apie sveikatą, studijas ar šiaip kažkokias visų aptarinėjamas aktualijas.

* * *

O jeigu pataikyčiau, kai Julytės namuose – slaptame vienuolyne – šeimininkauja KGB? Susitarimas toks: jei duris atidaro ne Julytė, aš iš karto klausiu: „Gal galite pasakyti, kur čia yra Švietimo skyrius?“ ir stengiuosi išnykti. Švietimo skyrius kitoje skersgatvio pusėje. Ačiū Apvaizdai, nėsyk neprireikė panaudoti šio susitarimo.

Po kiek laiko kažkas atnešė į mūsų namus spausdinimo mašinėlę. Niekada neklausdavome, iš kur ir kas. Kuo mažiau žinosi, tuo menkesnė galimybė, kad išduosi. Tada man tekdavo spausdinti. Būtinai pasidėjus ant „adijaliuko“, kad raidžių klavišai tyliau taukšėtų. Visada užsirakinus, nes ses. Nijolės Sadūnaitės patirtas pamokas reikėjo gerai išmokti. Žinoma, informacijos apie tai negavom nei per video-, nei per telefonus… Didžiausias pagalbininkas buvo pasitikėjimas ir atsakomybė: geriau prisiimti kaltę sau, negu užkrauti ją kitam.

* * *

Tą dieną į institutą turėjau atnešti referatą iš istorinio materializmo. Per naktį parašiau, bet perrašyti nespėjau, nes bet koks taisymas ar išbraukimas galimas tik juodraštyje. Kaip tik pirma buvo istorinio materializmo paskaita, po to turėjo vykti seminaras. Intensyvios medicinos studijos neleido sureikšminti tokio absurdiško „mokslo“. Nusprendžiau negaišti laiko paskaitoje, atsisėdau prie auditorijos durų ir rašau. Netrukus pamatau mokslinio komunizmo dėstytoją Naumovą, įeinantį į auditoriją. Po kelių minučių grįžta ir, praėjęs pro mane, išeina iš pastato. Pasibaigus paskaitai, pribėga mano grupės studentai ir sako, kad Naumovas klausė Butkevičiūtės. Kadangi kurse tokią pavardę turėjome keturios, o aš buvau viena iš pavyzdingiausiai paskaitas lankančiųjų, tai kitos Butkevičiūtės grupės seniūnas ėmė aiškintis, kodėl jos nėra.

Prasideda seminaras. Istorinio materializmo dėstytojas pirmiausia paprašo, kad mano seniūnas išeitų už durų. Šis nebegrįžta į auditoriją. Tada liepia išeiti mano kursiokei, kurios tėvas vargonininkauja Rokiškio rajone. Ji irgi išsiunčiama (vėliau paaiškėjo, kad į apklausą apie mane). Tada jau išsiunčia ir mane. Pamačiusi tą patį dėstytoją Naumovą, suprantu, kad važiuosiu į KGB tardymą. Automobilis „Volga“ kieme. Jame mane apsėda iš visų pusių – lyg suėmimo metu. Nieko neinformuoja: nei kur važiuojam, nei dėl ko.

Pirmiausia nusiveža į Kauno medicinos instituto komjaunimo komitetą. Akivaizdu, kad jo darbuotojai su kagėbistais seni pažįstami. Kamantinėja, pokalbis nesivysto. Esu pervežama į KGB rūmus. Koridoriuje pamatau atvedamą mano brolį. Suprantu, jog taikiklyje esame visa šeima. Iš tardytojo užduodamų klausimų suprantu, kad namuose atlikta krata, tėvai sulaikyti. Slėptuvėje surasta „LKB kronika“ ir „Chronika techuščich sobytij“ („Einamųjų įvykių kronika“, leidžiama Maskvoje). Tardytojų gąsdinimas, šoko įvarymas, riksmas, gero ir blogo saugumiečių metodo naudojimas, šnipų medžiagos su detalėmis pateikimas…

Tada šių visų gudrybių dar nežinojau, patirtis buo nedidelė: man ėjo tik dvidešimti metai. Taip mokiausi suprasti, kas vyksta aplink. Užsigrūdinti ir užsiimti tinkamą laikyseną kalbantis su kagėbistais. Mano pastangomis kratos ir tardymų aprašymas netrukus atsidūrė „LKB kronikoje“.

Ne iš karto ateina suvokimas, kaip elgtis, kaip kalbėti tokiose situacijose. Kartais ir per didesnes ar mažesnes klaideles. Išmokau.

* * *

Po kratos prasidėjo ne vienerius metus užsitęsusi kova, kai KGB pareigūnai ieškojo, kaip mane išmesti iš instituto, suvaidinant mano nepažangumą visuomenės moksluose. Medicinos dalykų dėstytojai į tai nesivėlė ir mano pažymiai buvo tikrai geri. Kagėbistams sunkokai sekėsi pasiekti savo tikslą. Kitaip kaip stebuklais tų jų nesėkmių pavadinti negaliu. Vis dėlto jungtinėmis saugumiečių ir mokslinio komunizmo dėstytojų pajėgomis pavyko parašyti man dvejetą iš šios disciplinos ir neduoti gydytojo diplomo. Tačiau Apvaizda neapleido. Gerų ir protingų bei drąsių žmonių dėka dar po dvejų metų tapau diplomuota gydytoja. Prasidėjo nauji persekiojimai ir nauji iššūkiai…

„LKB kronika“ buvo dalis šio proceso.

Laisvės kovų dalyvio statuso neturiu. Tiesiog gaila buvo laiko biurokratiniams anketų pildymams. Svarbu yra kurti laisvą Lietuvą priimant naujus iššūkius. Nuosekliai ir drąsiai.

Manau, tai aktualu ir šiandien.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 1-ajame numeryje)