„Dvi, trys, keturios savaitės vasaros atostogų, naudingai praleistos, gali sudaryti tvirtą sveikatos ir geros nuotaikos kapitalą“, – rašoma „Lietuvos aide“ 1929 metais. Atostogų svarba pabėgant nuo darbų ir pakeičiant fizinę aplinką suvokta jau tarpukariu ypač intelektinį darbą dirbantiems žmonėms. Vėliau įvertintas ir fizinį darbą dirbančiųjų poreikis pailsėti. Populiariausi vasaros atostogų praleidimo būdai pernelyg nepakito: turistavimas, sveikatos procedūros kurortuose, gulėjimas paplūdimyje ir buvimas arčiau gamtos kaime ar sode. Nors kai kurie įpročiai liko tie patys, dalį jų nulėmė to meto ideologijos bei mados.
Kelionės aplink Lietuvą ir pasaulį
Tarpukariu, ypač 4 dešimtmetyje, valdžia skatino atostogauti Lietuvoje. Sykį Lietuvos pajūryje aktyvų poilsį mėgęs prezidentas Kazys Grinius kartu su grupe žmonių žygiavo 28 kilometrus iš Juodkrantės į Nidą. Vis dėlto jie sunkiai rado kur apsistoti nakvynei, nes nepasitikėjo vietiniais vokiečiais – būtinai ieškojo lietuviškos šeimos. Kartais atostogaudamas prie jūros ir prezidentas Antanas Smetona leisdavosi tyrinėti Klaipėdos kraštą, kad susipažintų su vietinių žmonių papročiais ir to krašto gamta. Prieš išvykstant atostogauti, tautiečiams buvo skelbiamas aukščiausių pareigūnų poilsio grafikas ir kas juos tuo metu pavaduos. 4 dešimtmetyje prezidentas atostogauti buvo išlydimas su gėlėmis, maršais bei iškilmingomis kalbomis. Norėdami paironizuoti tokią tradiciją, neseniai išrinkto Kauno miesto tarybos nario, operos dainininko Kipro Petrausko draugai surengė iškilmingas sutiktuves Palangoje, įteikdami simbolinius raktus, vietoj duonos ir druskos – jūros vanduo ir pajūrio smėlis. Lietuviai mėgdavo sustoti pasižvalgyti po Lietuvos gamtą ir istoriškai reikšmingas vietas: piliakalnius, pilis, architektūros paminklus. Kartais surengdavo ir savas ekspedicijas. Dažnai, turint ekonominių tikslų, keliauta su šeimomis, bet dėl to kelionė būdavo tik linksmesnė.
Nepaisant valdžios skatinimų poilsiauti tėvynėje, kartais žmonės vis tiek vykdavo į užsienį. Vieni – į Alpes ar Tatrus, kiti – pasimėgauti Viduržemio jūros saule ir paplūdimiu. Apie K. Grinių pasakojama, kad 1919 m. kartu su sūnumi Kaziu jis vyko į Nicą bei Monaką. Nicoje mėgavosi maudynėmis, o Monake bandė aplankyti Monte Karlo lošimo namus. Radę užrakintas duris jiedu užsuko į tuo metu didžiausią pasaulyje jūros muziejų. Mažiau pasiturintys lietuviai dažnai laukdavo kvietimų iš šeimos narių ar bičiulių, gyvenančių užsienyje, kartais jiems užtekdavo pakeliauti po kaimynines valstybes.
