Mano pažinties su ateitininkija chronologijoje „Ateities“ žurnalo prenumerata ėjo pirmiau negu apsisprendimas duoti studento ateitininko įžodį. Skaitydama vieną numerį po kito įsikvėpiau giliau apmąstyti ir netgi pamėginti aprašyti savo santykį su tais penkiais grandioziniais, įprasminimo prašyte prašančiais principais. Principais, kurie apibrėžia tematines ribas žurnalui ir yra gairės mums, save vadin(si)antiems ateitininkais.
Šitas tekstas skirtas studento ateitininko įžodžiui. Kažkas savito, gal kiek per daug asmeniška ir jausminga, bet įžodį juk duodu aš. Turėjau nuostabią galimybę susipažinti su ateitininkais, dabar kviečiu susipažinti su manimi.
Katalikiškumas. Ateitininkas turi būti geras katalikas, turi stengtis gyventi taip, kaip Bažnyčia moko.
Mano, amžiną jai atilsį, prosenelė (nors vadinta močiute) Uršulė man yra tikro kataliko provaizdis, savo asmeny įkūnijusi tą gyvą, tautišką katalikiškumą, tokį savitą ir artimą. Prisimenu ją – raudonskruostę, apsirišusią margą gėlėtą skarelę su mazgu po smakru, šiokiadienio vakarą klūpinčią vidury bažnyčios viename iš Žemaitijos kaimų. Klūpėdavo ji visada ten pat: už 20 litų metams išsipirktas klauptas buvo 7 eilėje, vieta pažymėta 34 numeriu – nekintanti konstanta, tvirta kaip ir jos tikėjimas. Mane, mažą, romią mergaitę, ji mokė poterių ir giesmių. Švelniai, kantriai ir be irzulio, kai mano vaikiškai ribotas susidomėjimas staiga nukrypdavo į zvimbiančią musę ar žaislų kampelį. Jos kambaryje buvo keturi paveikslai, visi jie vienaip ar kitaip vaizdavo Jėzų, Mariją ir šventuosius. Galėjau netrukdoma raustis po jos senos komodos stalčius, ten atrasdavau paslaptingų, gražiai įrištų maldaknygių ir iš spalvingų karoliukų suvertų rožančių.
Tuo metu, kai mano dar labai jauni tėvai bandė prasimušti į pasaulį, o taip pat jauni seneliai visomis jėgomis stengėsi išlaikyti jau užsitarnautas pozicijas, mane prižiūrėdavo jau dėl nieko nebesiplėšanti prosenelė Uršulė. Iš jos aš gavau visiškai kokybišką, koncentruotą ir vaikui kaip vanduo reikalingą dėmesį. Su manimi žaidė, man pasakas skaitė ir į lauką vesdavosi ne atliekamu laiku, o tiek, kiek reikėdavo. Kai močiutė pavargdavo, ji atsisėsdavo į krėslą ir leisdavo man nuobodžiauti. Tada mano įprastai apsnūdusioms lėlėms prasidėdavo intensyvus ir dramatiškas gyvenimas, o paveiksliukų turinčios knygos su nekantrumu laukdavo vis naujų jų pasakojimų interpretacijų. Manyčiau, kad būtent todėl skaityti išmokau ketverių metų ir niekada neturėjau sunkumų atrasti, ką veikti.
Močiutė Uršulė prisidėjo prie vienos didžiausių dovanų, kurias žmogus gali gauti – tikėjimo dovanos. Ji sugebėjo mane nuo ankstyvų dienų sudominti dvasine plotme. Iš pradžių per išraiškingą religinę simboliką – šventųjų paveikslėlius, maldaknyges, rožančius, po to per giesmes ir pasakojimus. Katalikų bažnyčios Katekizme cituojamas Šv. Jonas iš Damasko sako, jog paveikslų grožis ir spalvos skatina jį melstis: „Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą“. Sakralus menas mane jaudino visada, bet kuo toliau, tuo labiau skaudinuosi, kai matau, kaip dažnai jame gausu netalentingumo ir nepagarbos. Ilgą laiką išgirdusi giesmę Marija, Marija, skaisčiausia lelija susigraudindavau. Iki šiol negalėjau girdėti nieko kito, kaip tik senoliškai drebantį, bet švariai intonuojantį prosenelės balsą. Deja, neseniai pažiūrėjau modernistinį spektaklį, kuriame ši giesmė buvo išdarkyta, panaudota kaip meninė priemonė nieko bendro su tikėjimu neturinčiam skrupulingam religingumui pavaizduoti. Yra dalykų, kurių neatmatysi ir neatgirdėsi: jei akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu akis nesveika, visas kūnas skendės tamsoje (Mt 6, 22-23). Didžiausias uždavinys – išsaugoti širdies tyrumą, kad ji, kaip močiutės Uršulės, būtų pilna tikėjimo karštumo, troškimo juo dalintis, paprastumo ir meilės mažutėliams.
Tautiškumas. Ateitininkas turi būti geras lietuvis. Jis turi ne tik mylėti Lietuvą, bet kalbėti lietuviškai, pažinti Lietuvos istoriją ir dirbti dėl Lietuvos.
Ne per seniausiai mane aplankė draugė iš Olandijos. Pirmasis kartas Lietuvoje, norėjau padaryti viską, kad ji išsivežtų patį geriausią įspūdį. Kruopščiai apgalvojau maršrutą, meldžiau kažko įdomiau nei tradicinis cepelininis dangus ir specialiai kelias dienas vaikštinėjau po Vilniaus senamiestį lyg užsidėjusi užsienietės akinius – stengiausi pamatyti dar neatrastų lobių. Jau patį pirmą jos atvykimo vakarą su draugais pagaminome ištaigingą vakarienę iš lietuviškų produktų (kiek tai įmanoma, žinant tikrąją kugelio kilmę). Po to pristatėme pasaulinio garso lietuvių menininkus. Žvelgiant į visą tai iš šalies užliejo niekad nepatirta tuštuma: Čiurlionio Jūra nebeskambėjo efektingai. Jono Meko filmai pasirodė kaip tarpusavy nesusijusių vaizdų kratinys. Sutkaus nufotografuotas Sartre – kodėl mes išvis tai rodom, kuo čia didžiuotis? Lietuviškoje gamtoje augęs, po Vilnių visą jaunystę praslampinėjęs genialusis Česlovas Milošas – na, užtenka pritempinėti, jis nė vieno savo kūrinio neparašė lietuviškai. Kokioje gūdžioje provincijoje pasijutau esanti, lyg mes būtume menki, susireikšminę ir dideliame kultūros skurde. Norėjosi verkti.
Kitą dieną nuėjome į Valstybės pažinimo centrą. Pati susidomėjusi stebėjau ekspozicijas, iš naujo prisimindama mūsų tautos istorijos kertinius taškus, atrasdama ir kažką naujo, negirdėto. Pasididžiavimas savo šalimi vėl sugrįžo. Net nepajutau, kaip užsidegusi pradėjau pasakoti draugei apie Baltijos kelią. Netrukus po to iškeliavome į ekskursiją po Vilniaus bažnyčias. Jau į pirmąją įžengus provincialumo jausmas pranyko. Kažkuriuo momentu susivokiau – juk aš nežiūriu į Lietuvą užsieniečio akimis ir niekada nežiūrėsiu. Čiurlionis – brangus, nes kūrė žiūrėdamas į mano jūrą. Mekas – brangus, nes pro kameros akutę žiūrėjo lietuviškomis kaimo žmogaus akimis. Kažkaip reikia atrasti sveiką santykį su savo tautine tapatybe, jos neišsižadėti, bet ir perdėtai nesididžiuoti. Būti, gerti visa, kas gera svetur, bet, kaip rašydamas apie šį principą primena dr. Vincentas Rastenis – išlikti savimi. Nelengvas uždavinys.
Ir einu tais tiltais į tave,
Lietuva – trys tyro aukso saulės!
Ir skaitau: – Tėvyne, be tavęs
Tuščias ir beprasmis šis pasaulis.
Bernardas Brazdžionis, Lietuvos vardas
Šeimyniškumas. Ateitininkas turi būti geras šeimos narys. Jis turi gerbti savo tėvus, turi stengtis jų klausyti, jiems padėti. Jis turi mylėti savo brolius ir seseris.
Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
Jonas Mekas, Semeniškių idilės: [reminiscencijos]
Suprantu, kad šis principas yra apie brolybę, apie tai, kas, kaip sako popiežius Pranciškus, yra esminis žmogaus, santykiu grįstos būtybės, matmuo. Gebėjimas kiekviename, net labiausiai atstumiančiame asmenyje matyti brolį ir seserį. Bet to išmokstame šeimoje – „bet kokios brolybės šaltinyje“. Paminėjus šeimą iškart galiu pasakyti, kad labai norėčiau būti mama. Leliukas yra didžiausias stebuklas Žemėje, ir man širdis sirpsta iš laimės kaskart, kai gaunu rankose palaikyti naujagimį. Kadangi ruošiuosi savo vestuvėms, manęs vis dažniau klausia, kiek vaikų norėčiau turėti. Paskutinį kartą tokio klausimo sulaukiau prie giminės Šv. Velykų stalo. Visiškai rimtai atsakiau, kad jei Dievas duos, tai tiek pat ar daugiau negu mano mama (vadinasi, 5 plius). Tėvai džiaugsmingai susimušė rankomis: vadinasi, kažką darėme gerai. Galiu jiems tik paantrinti – tikrai gerai. Nieko naujo nepasakysiu, augti darnioje šeimoje yra viena didžiausių dovanų. Tik meilės kupinoje aplinkoje žmogus skleidžiasi kaip asmuo. Turėdama labai gražų Šeimos pavyzdį neabejoju šio instituto reikšme, fundamentalumu. Jaučiu pašaukimą ir savo gyvenimu tai puoselėti, prisidėti prie to, kad visuomenė vėl patikėtų santuokos prasme, skaisčios draugystės privalumais ir motinystės / tėvystės kilnumu. Dabartinių aršių diskusijų apie šeimos sampratą kontekste laikausi požiūrio, kad prieš nusprendžiant, kas yra šeima, labiausiai vertėtų sustiprinti tą, kuri jau yra. Štai dar vienas uždavinys.
Vis dėlto šeimyniškumo neįmanoma atriboti nuo kito principo – visuomeniškumo, kuris man turbūt labiausiai neduoda ramybės.
Visuomeniškumas. Ateitininkas turi suprasti, kad jis yra visuomenės narys. Jis turi jausti atsakomybę už kitus, žiūrėti visų bendro gėrio ir turi gerbti kitų teises ir laisvę.
Visuomenė susideda iš žmonių, o aš myliu žmones. Jaučiu, kad Dievas apdovanojo gebėjimu kiekviename pamatyti Jo kūrinį – gražų, savaip įdomų ir brangintiną. Kai tiek daug meilės, labai norisi padaryti kažką grandiozinio: suburti kritinę masę bendraminčių, reformuoti ydingas santvarkas, išspręsti kuo daugiau problemų, padėti kuo didesniam ratui žmonių. Laikas bėga, o tokio herojiško kiekio energijos, nuoseklaus plano ir žinių niekaip nesukaupiu, rankos pradeda svirti. Įstojau į teisę norėdama suprasti, kaip veikia sistema ir ką daryti, kad joje būtų daugiau teisingumo. Kiekvieną semestrą pasitikdavau vis labiau nusivildama; nerandu to, ko ieškau, nuobodu iki negalėjimo. Tokia studentiška, visai neherojiška kova: likti ar mesti, likti ar mesti. Jau įpusėjau studijas, likau. Kodėl? Kad ir kaip mielai studijuočiau kultūros istoriją, meną, filosofiją, savo profesinį gyvenimą leisčiau bažnyčiose, muziejuose ir dvaruose, bet noras kuo geriau suprasti žmogų jo kasdienybėje ir taip labai tiesiogiai pasitarnauti, prisidėti, kad ta kasdienybė būtų šviesesnė, yra tai, kas laiko štai tokio pobūdžio studijose. Bendrasis gėris nėra vien tuščia sąvoka. Noriu prisiimti atsakomybę ir dalintis Meile, kurios iš Dievo malonės tiek gavau.
Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.
Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.
Mat 20, 26-28
O dar prašau Dievo ilgo gyvenimo, nes būdų, kaip kurti bendrąjį gėrį, tiek daug.
Inteligentiškumas. Ateitininkas turi siekti aukštų idealų. Jis turi mokytis, turi skaityti, domėtis daugeliu dalykų. Jis turi stengtis išugdyti stiprų charakterį.
Ignorance is the curse of God; knowledge is the wing wherewith we fly to heaven.
Henry VI, Part II, Act IV, Scene VII
… Šekspyras, nesinori net versti. Užmačiau šią frazę gan anksti, panašu, kad ji lydi mane visą gyvenimą. Kai man buvo šešeri metai, tėvai nutarė studijuoti teologiją. Kartu išvykome į Austriją, Tarptautinį teologijos institutą. Nelabai perspausiu sakydama, kad dvejus savo vaikystės metus praleidau bibliotekoje, kurioje mano mama ir tėtis stengėsi geriau pažinti Dievą, o aš kartu su broliu klaidžiodavau po knygų lentynas ir ieškodavau nors vieno žodžio, kurį suprasiu. Viena lentyna buvo skirta vien Šekspyrui, man patikdavo prie jos būti, visos knygos buvo labai senos ir gražios. Kartą pasiėmiau vieną iš knygų (su ryškiausiu viršeliu – grėsmingai barzdotu vyruku, karaliumi Henriku VI) pavartyti. Atsitiktinai atsiverstame puslapyje šita frazė buvo ryškiai pabraukta. Reikėjo mamos pagalbos, bet mintį supratau. Tada ir pradėjau rūpintis, kaip čia įgavus tuos sparnus.
Tie dveji metai Austrijoje pakeitė mūsų šeimos gyvenimą. Tėvai grįžo persidėlioję savo prioritetus ir vertybes. Pirmus kelis mėnesius po grįžimo mama mane mokė namie – taip stipriai išsigando, kad galiu būti žalojama primityvios mokyklinės sistemos. Man labai patiko, bet, gaila, ilgai taip tęsti nepavyko. Išėjau į mokyklą, bet tikėjausi, kad namų mokymą dar patirsiu; jei ne kaip mokinė, tai kaip mokytoja. Visada labai norėjau grįžti į Austriją, svajojau taip pat ten mokytis. Ilgai laukti nereikėjo, po pirmų teisės studijų metų gavau kvietimą atvažiuoti. Daug nesvarsčiau, pasiėmiau akademines ir išvažiavau metams į katalikiškiausią Europoje švento Jono Pauliaus įkurtą institutą. Tai buvo geriausi universitetiniai mano gyvenimo metai. Kiekvieną dieną laukdavau seminarų, kasdien praleisdavau mažiausiai po dvi valandas skaitydama Platoną ir Aristotelį ir pro tas pačias vaikystėje išlandžiotas bibliotekos knygų lentynas vaikščiojau jau suprasdama pavadinimus. Mano intelektiniam pajėgumui buvo nuolat metami iššūkiai, jaučiausi visapusiškai įprasminanti savo troškimą mokytis ir išmokti. To niekada nepatyriau besimokydama Lietuvoje. Priešingai, čia mokantis dažnai atrodo, jog tie šiaip ne taip įgyti sparnai silpsta, o ne stiprėja. Tad gal todėl inteligentiškumo principas man toks artimas, ir, mano manymu, toks reikalingas Lietuvos aukštųjų mokymosi įstaigų studentui. Ateitininkuose atradau bendraminčių, kurie taip pat žvelgia į išsilavinimą, taip pat siekia jo kuo visapusiškesnio ir stengiasi, kad mūsų mokyklos ir universitetai grįžtų prie tikrojo Ugdymo, ne žalojančio, bet auginančio Žmogų.
Pabaigai galiu tik apibendrinti: vienam riboto ilgio gyvenimui, norint nors kiek priartėti prie Idealo, uždavinių yra daug, ir jie ne iš lengvųjų. Bet juk niekas nesako, kad reikia juos įveikti vienam. Jei ateitininkai vadovaujasi Prano Dovydaičio fraze –„ne idealas turi taikytis prie siekiančiojo, bet kovotojas dėl idealo turi kilti prie jo“, aš noriu būti viena iš ir tarp tokių kovotojų.
