Belgijoje įsikūrusi brolių ir seserų bendruomenė dažnai sulaukia svečių – grupių ir pavienių asmenų – iš Lietuvos. Bendruomenę dažnai aplanko ir Belgijoje bei Liuksemburge gyvenantys lietuvaičiai. Penkios Tiberiados bendruomenės seserys taip pat yra lietuvės! Štai kodėl vis dažniau galima išgirsti Tiberiados bendruomenę Belgijoje vadinant lietuvių sala. „Manau, kad brolių misija Lietuvoje tikrai duoda vaisių, todėl vis daugiau žmonių atvyksta pas mus. Viskas prasideda nuo kontaktų Lietuvoje“, – mintimis dalijasi ateitininkė, Tiberiados bendruomenės sesė Dalia Malinauskaitė. Šįkart su ja kalbėjomės apie Tiberiadą, vienuolišką gyvenimą lydinčius džiaugsmus ir iššūkius. Pašnekovė teigia, kad būtent ateitininkija leido atrasti pašaukimą šioje bendruomenėje.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą sužinojote apie Tiberiados bendruomenę?
Pirmą kartą apie Tiberiadą išgirdau maždaug 1997–1998 metais. Mano sesuo tuo metu buvo Studentų ateitininkų sąjungos valdybos narė. Kartą, kai svečiavausi pas ją Kaune, mudvi užsukome į Ateitininkų federaciją. Ten išgirdau, kad Tiberiados bendruomenė Baltriškėse organizuoja savaitgalį jaunimui. Kartu su Vilniaus šv. Kazimiero kuopos nariais jame dalyvavau ir aš. Man labai patiko.
Papasakokite, kuo jus patraukė Tiberiada?
Tai pašaukimo klausimas. Tai slėpinys, paslaptis. Tiberiada – tai gyvenimas arti gamtos, darbas, adoracija, galimybė vykti į misijas. Labai sužavėjo brolių bendravimas su čia esančiais. Atrodė viskas labai paprasta. Ar dirbi, ar valgai, ar meldiesi – jautiesi lyg šeimos narys. Kai pamačiau brolius žaidžiančius futbolą, supratau, kad jie, kaip ir mes, yra paprasti žmonės.
Kaip tapote Tiberiados bendruomenės dalimi? Ar negąsdino tai, kad reikėjo vykti į naują šalį, taikytis prie naujos kultūros, mokytis naujos kalbos?
Baisu nebuvo. Dabar pagalvojus atrodo, kad tuo metu išgyvenau daug pasikeitimų, tačiau buvau tikra, kad esu pašaukta į Tiberiados bendruomenę. Kai išgirdau Jėzų klausiant, ar noriu būti jo sužadėtine, pirma mintis buvo Tiberiados bendruomenė. Bet aš iš karto ją atmečiau – ne, nes bendruomenė užsienyje. Vėliau, jau po metų, kai klausiau, kur mano vieta, mintyse vėl iškilo Tiberiados bendruomenė. Į ją vedė Dievas.
Iš tiesų, Jėzaus klausimą išgirdau bėgdama į bažnyčią. Tai man buvo Tiberiados ženklas. Bendruomenės įkūrėjas brolis Morkus yra parašęs „Šviesos kelią“. Šviesos kelias yra panašus į Kryžiaus kelią, bet įvykiai, kuriuos apmąstome, vyksta po Jėzaus prisikėlimo. Jame yra viena stotis, kur mes kviečiami bėgti, kaip link kapo bėgo apaštalai Petras ir Jonas išgirdę, kad Jėzus prisikėlė. Nuo to laiko, kai ėjau šį kelią su broliais, man bėgti buvo tas pats, kaip skelbti, kad Jėzus prisikėlė. Tas bėgimas buvo malonės ir maldos momentas, kurio metu Jėzus manęs paklausė, ar aš noriu būti jo sužadėtine, ir ilgai bei kantriai laukė, kol atsakiau: „Taip“.
Ar ateitininkija prisidėjo prie to, kad atradote savo vietą Tiberiados seserų gretose? Kaip ateitininkija formavo jus kaip asmenybę?
Mano sesuo buvo ateitininkė. Jos ir kun. Juozo Zdebskio dėka atsiverčiau. O ateitininkai man leido pajusti šeimynišką bendruomenę, įsijungti į ją ir būti veikliai. Man pačiai buvo atradimas, kad jungiuosi į bendruomenę, kad taip pat galiu joje kažką daryti. Pirma užduotis, kurią gavau, buvo labai paprasta. Buvo ruošiamasi susitikimui, po jo planuotos vaišės. Manęs paprašė nupirkti cukraus. Pamaniau: „Ar aš galiu nueiti cukraus?“ Aišku, galiu! Tas mažas įsipareigojimas padėjo suprasti, kad aš galiu veikti. Studentų ateitininkų sąjungoje išmokau organizacinių, teisinių, finansinių dalykų, taip pat rašyti projektus, gilintis į tam tikras temas. Dar mokė maldos, giesmių. Daugiausia giesmių, kurias moku lietuviškai, išmokau iš ateitininkų.
Nors Tiberiados bendruomenė yra gana plačiai žinoma Lietuvoje, tačiau gali būti, kad mūsų pašnekesį skaito ir tie, kurie šį vardą girdi pirmąkart. Kaip savo bendruomenę pristatytumėte apie ją anksčiau nieko negirdėjusiam žmogui?
Sunku Tiberiadą pristatyti žmogui, kuris nėra ragavęs buvimo čia patirties. Todėl visų pirma pakviesčiau atvažiuoti!
1979 metais mūsų bendruomenę įkūrė brolis Morkus. Tiberiada, galima sakyti, yra pranciškoniškos dvasios bendruomenė. Mes gyvename kaime, meldžiamės, dirbame, evangelizuojame, keliaujame ir pasitikime Dievo apvaizda. Taip pat dar yra misija Filipinuose, kur Tiberiados dvasia gyvena pasauliečiai. Kartais ten nuvažiuoja ir mūsų bendruomenės broliai, seserys. Žinoma, dabar, šiuo pandemijos laikotarpiu, tai įgyvendinti kiek sunkiau. Anksčiau Filipinus lankydavome reguliariai, važiuodavome padėti, o jei vykdavo kunigas, būdavo aukojamos ir šv. Mišios. Gyventi ten – atradimas! Filipinai – visai kitas pasaulis, kur daug neturto ir vargingumo. Tai sukrečianti patirtis.
Kokia jūsų dienotvarkė? Ar seserų ir brolių bendruomenės gyvena tokiu pat ritmu?
Mes, seserys, gyvename atskirai nuo brolių, mūsų bendruomenes skiria šeši septyni kilometrai. Todėl kartais mes važiuojame pas brolius į šv. Mišias, kartais brolis kunigas atvyksta jų aukoti pas mus. Paprastai seserys turi daugiau judėti tarp abiejų bendruomenių Belgijoje. Yra ir kitų nedidelių skirtumų, tačiau bendruomenės ritmas išlieka tas pats: malda, darbas, vėl malda, vėl darbas… Kai atvažiuoja grupės arba pačios išvažiuojame, tada vyksta bendravimas su žmonėmis, liudijimai, žaidimai su vaikais.
Tiberiados broliai Lietuvoje su evangelizacijos misija gana aktyviai keliauja po mokyklas. Ar jūs, seserys, taip pat vykstate susitikti su jaunimu?
Žinoma, kai esame kviečiami, ir seserys, ir broliai važiuojame į mokyklas. Prieš prasidedant virusui teko dažnai jose svečiuotis. Jaunimas, galima sakyti, labai atviras – tikrai ieško Dievo. Kartais net matai, kad jaunuoliai eidami sustoja, žiūri į tave, o jų akyse – klausiamas žvilgsnis. Ir jeigu pasiteirauji, ar jie norėtų kažko paklausti, tada pasipila klausimai, tik spėk atsakyti! Aišku, jų būna visokių – kartais nelabai gilių, bet ir rimtų, susijusių su tikėjimu, kančia, pomirtiniu gyvenimu. Jaunimas gyvenime susiduria su įvairiais sunkumais, todėl klausimai apie Dievą jiems svarbūs.
Kaip manote, kurie – vienuoliai ar pasauliečiai – turi geresnes sąlygas evangelizacijai šių dienų kontekste?
Manau, kad mes vieni be kitų galime nedaug! Evangelizacija, kuriai Jėzus kviečia, yra skirta visiems – ir mums, ir jums. Būdami kartu esame stipresni. Pavyzdžiui, jau tai, kad mes, seserys ar broliai, kur nors einame su jaunimu – tai evangelizacijos matomas ženklas. Tikintis jaunimas, pavyzdžiui, šv. Damijono maldos grupelės nariai nešasi kryžių namo po maldos – tai irgi evangelizacija. Žmonėms, kurie mus mato vaikščiojančius mieste, irgi kyla klausimai: kodėl mes su abitu, kodėl pasirinkome tokį kelią?
Bet tai nereiškia, kad kiekvieną kartą reikia kalbėti. Pašaukimas visada yra labai asmeniškas. Gali į jį atsakyti taip, bet visada gali pasakyti ir ne. Mes esame laisvi, ir Dievas nori mūsų laisvo apsisprendimo sakant taip ar ne. Jeigu esi bendruomenėje, evangelizuoji vienaip, jeigu esi pasaulyje – kitaip. Kaip šv. Paulius sakė: „Man nerūpi, kas skelbia Evangeliją, svarbiausia, kad Evangelija yra skelbiama!“ Manau, kad tai ir yra svarbiausia.
Kokie džiaugsmai ir iššūkiai lydi vienuolinį gyvenimą?
Galvoju, ar mūsų džiaugsmai ir iššūkiai labai skiriasi nuo turinčių kitokį pašaukimą? Manau, kad jie labai panašūs. Mums, žmonėms, svarbiausia yra santykis su kitais. Jame netrūksta ir džiaugsmo, ir iššūkių. Seserų bendruomenėje gyvena penkios lietuvės, yra ir prancūzių, belgių. Brolių bendruomenėje yra narių iš Kinijos ir Kongo. Visos kultūros skirtingos – tai labai gražu, bet kartu ir kelia iššūkį. Juk turi pažinti, suprasti ir priimti žmones tokius, kokie jie yra.
Kai mūsų broliai iš Kinijos ir Kongo davė amžinuosius įžadus, mes turėjome galimybę išvysti, kokie jie skirtingi ir kokią turtingą kultūrą turi! Pavyzdžiui, brolio, kilusio iš Kongo, amžinųjų įžadų šventėje tiesiog buvo galima justi Kongo skonį: vyksta šventė ir į ją yra kviečiami visi, kurie eina pro šalį, nesvarbu, kas jie bebūtų. Visi priimami, visi pavaišinami. Tai suteikia džiaugsmo ir kartu supratimo apie kitą. Lygiai taip pat yra ir atliekant darbus. Sakoma, jog kiekvienas virėjas vis kitaip verda kiaušinį. Dirbant darbus taip pat atsiskleidžia asmenybių skirtumai. Tačiau tokie iššūkiai kyla ne tik santykyje su bendruomene, bet ir su Dievu. Kartais būna ir daug džiaugsmo, ir pakylėjimo, o kartais – tik tyla ir malda. Ir reikia ištvermės, ištikimybės, apsisprendimo. Pasauliečiai, gyvenantys maldos gyvenimą, išgyvena tuos pačius dalykus.
Pokalbio metu porą kartų paminėjote pandemijos situaciją. Ar tiesa, kad COVID-19 virusas neaplenkė ir jūsų bendruomenės? Kokiomis nuotaikomis pasitikote šį iššūkį?
Tuo metu, kai pavasarį buvo paskelbta, kad nebegalima niekur važiuoti, susitikti, mūsų seserų bendruomenė liko tarp seserų, broliai tarp brolių, išskyrus vieną brolį kunigą, kuris buvo atvažiavęs pas mus aukoti šv. Mišių. Netrukus sužinojome, kad keli broliai Lavaux-Sainte-Anne miestelyje susirgo. Priėmėme šią žinią ramiai. Aišku, teko labiau laikytis higienos reikalavimų. Bet sirgusiems broliams neprireikė vykti į ligoninę, todėl virusas didelio streso į bendruomenę neįnešė.
Iš tiesų, ši karantino situacija leido mums gyventi intensyvesnį gyvenimą bendruomenėje, patirti daug gražių dalykų ir vykdyti tam tikrą misiją. Niekada negalvojome, kad mūsų maldos kada nors bus transliuojamos per Facebook!
O ką galėtumėte patarti pasauliečiams, kuriems nėra paprasta nepasiduoti baimei?
Viskas priklauso nuo to, ką darai su baime – arba nugali ją, arba joje gyveni. Suprantu, kad žmonėms, ypač tiems, kurie yra silpnesnės sveikatos ar turi kvėpavimo sutrikimų, tai tikrai reali baimė. O ją įveikti nėra lengva. Todėl yra vienas būdas – viską vėl ir vėl atiduoti Jėzui, kitas – giliai pakvėpuoti ir toliau gyventi. Negalime manyti, kad virusas kažkurį iš mūsų aplenks, juk mes to nežinome. Svarbu neleisti jam visiškai mūsų uždaryti ir atitolinti nuo bendravimo, svarbu neleisti, kad baimė nulemtų mūsų sprendimus. Tai nereiškia, kad būtinai turime bendrauti tik tiesiogiai, galime tai daryti ir naudodamiesi įvairiomis ryšio priemonėmis. Reikia mokytis ir įveikti baimę, ir saugotis, nebūti kamikadzėmis (juokiasi). Svarbiausia, kad mūsų širdys neužkietėtų, kad ir toliau matytume, kam ir kaip galime padėti, kad būtume kūrybiški ir augtume mylėdami Dievą, save ir kitus ir, kaip skelbia ateitininkų šūkis, visa atnaujintume Kristuje.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2021-ųjų 1-ajame numeryje)
