Aš nuo 2018-ųjų vasaros – per kurią praleidau tris savaites Lietuvoje ir dalyvavau Dainų šventėje – jaučiu ypatingą ir nuolat augančią lietuvius vienijančią energiją. Esu dalyvavusi daugybėje dainų ir šokių švenčių – ir kiekviena šventė fantastiška – bet man 2018 m. šokių šventė paliko nepaprastai didelį įspūdį.
Tie, kurie buvo Vilniuje tą vasarą, turbūt pamena, kiek suvažiavo išeivijos lietuvių dalyvauti visuose šimtmečio renginiuose – iš Kanados, JAV, Australijos, Pietų Amerikos ir kitų Europos šalių. Aš visą tą savaitę, kai mes, išeivijos lietuviai, kartu repetavome šalia Vingio parko, buvau devintame danguje. Sutikau labai daug naujų lietuvių iš visų kraštų, o tarp jų – ir mano seni draugai. Kai turėdavome pertraukas, visi kartu žaisdavome tinklinį ar futbolą. Visi kartu išgyvenome baisiausias tos savaites audras, per kurias šokome be jokių skundų, nes mums tiesiog buvo taip gera kartu šokti lietuviškus tautinius šokius mūsų protėvių žemėje. Labai gerai pamenu vieną akimirką per Dainų šventę, kai suvokiau, kaip beprotiškai nuostabu yra, kad tiek daug mūsų, išeivijos lietuvių, esame čia, Lietuvoje, toje vietoje ,kuri mus visus vienija. Manau, kad aš ne viena buvau tiek paveikta tos patirties.
Nuo 2018 m. vasaros, atrodo, kad visi išeivijos lietuviai dar labiau stengiasi dalyvauti lietuviškoje veikloje savo šalyse, prisidėti prie naujų renginių ruošos, ir perduoti visas lietuviškas tradicijas ir vertybes jaunajai kartai. Esu ne vieną kartą kalbėjusi su kitais išeivijos lietuviais, kurie, kaip aš, galvoja grįžti į Lietuvą ilgesniam laikui.
Ta stipri, vienijanti energija, kuri prasidėjo 2018 m. tesėsi per 2019 metus…. 2019 -eji buvo paskelbti Pasaulio lietuvių metais ir tikrai manau, kad niekada nebuvo tokių metų, kurie būtų tinkamesni minėti Lietuvos diasporą kaip 2019-ieji. Per šiuos metus jaučiausi vis stiprėjančios pasaulio lietuvių bendruomenės dalimi, ir jaučiau, kaip mano meilė Lietuvai augo ir augo per visas asmenines veiklas. 2019 m. pavasarį įteikiau ir sėkmingai apgyniau savo bakalauro baigiamąjį darbą, kuris buvo būtent apie Amerikos lietuvius ir jų etninę tapatybę. Netrukus po universiteto baigimo sužinojau, kad patekau į galutinę Misijos Sibiras ’19 komandą. Dėl to ir praleidau visą vasarą Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad dalyvavau šiame projekte būtent Pasaulio lietuvių metais, nes tai buvo būdas man prisidėti prie tiltų statymo / kūrimo tarp Lietuvos lietuvių ir išeivijos lietuvių.
O 2020 m. sausio 22–26 dienomis Argentinoje vyko Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas. Nors šis renginys kasmet vyksta Pietų Amerikoje, šiais metais jis buvo tikrai ypatingas, nes pirmą kartą dalyvavo tiek daug lietuvių iš kitų šalių. Suvažiavime dalyvavo maždaug 70 jaunų lietuvių iš Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos, Amerikos, Kanados, Australijos, Lietuvos ir Lenkijos. Suvažiavimas vyko trijose skrtingose vietose. Atidarymas buvo Lietuvių centre Buenos Airėse, kur susipažinome su visais dalyviais, nors atrodė, kad beveik visi esame pažįstami po Dainų šventės Lietuvoje (2018). Viskas vyko trimis kalbomis – angliškai, ispaniškai ir lietuviškai. Todėl ir buvo labai gerai, jog buvo žmonių, laisvai kalbančių dviem iš tų kalbų. Pirmą naktį važiavom autobusu iki Tandilio, kur yra maža lietuvių bendruomenė ir kur praleidome daugiausiai laiko. Visą laiką praleidome lauke – žaidėme komandinius žaidimus, diskutavome įvairiomis temomis, šokome, dainavome, žaidėme ir išklausėme keletą pristatymų. Pristatymai buvo apie Pasaulio lietuvių bendruomenę, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą ir projektą Misija Sibiras, kurį aš pristačiau. Man buvo labai smagu pristatyti Misiją Sibiras būtent šiai auditorijai, nes aš ne tik galėjau dalintis įspūdžiais iš ekspedicijos kaip projekto dalyvė, bet ir kaip išeivijos lietuvė. Pasakojau jiems, kaip jaučiausi būdama vienintelė komandoje iš Amerikos ir kaip aš ekspedicijos metu suvokiau, kad visi – ir Lietuvos lietuviai, ir išeivijos lietuviai – esame reikalingi Lietuvai ir galime išsaugoti jos kultūrą bei istoriją, net jei ir gyvename už Lietuvos ribų.
Iš Tandilio važiavome į Berisą (Berrisso), kur gyvena didžiausia lietuvių bendruomenė Argentinoje. Berise gyvenome palapinėse, valgėme ir lietuviško, ir argentinietiško maisto bei praleidome daug laiko prie baseino. Prelatas Edmundas Putrimas laikė ypatingas mišias, kurios vyko trimis kalbomis. Mišios vyko lauke, šalia mūsų naujai pastatyto kryžiaus. O paskutinį vakarą praleidome prie didžiulio laužo – smagiai dainavome ir vaidinome su savo komandomis.
Paskutinį rytą diskutavome, kaip galime toliau išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą savo šalyse ir kaip galime išlaikyti naujai sukurtus ryšius. O kai buvo metas visiems atsisveikinti ir išvažiuoti… Visiems ašaros bėgo. Beveik nesuvokiama, kad po tiek metų lietuvybė išsilaikė visuose pasaulio kampeliuose. Dauguma suvažiavimo dalyvių yra trečios ar ketvirtos kartos lietuviai. Nors mūsų tėvai, seneliai, ar proseneliai turėjo palikti Lietuvą, Lietuva jų nepaliko. Ta pati mums perduota meilė Lietuvai dega ir mūsų, jaunų išeivijos lietuvių, širdyse. Išvykau iš suvažiavimo su viltimi, kad lietuvybė tikrai dar ilgai išliks pasaulyje, nes labai daug jaunų žmonių yra tuo užsidegę.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 2-ajame numeryje)
