Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas: „Drąsos kurti naują pasaulį!“
Kalbėtis, klausyti ir užrašyti – tai pačios mėgiamiausios mano profesinės veiklos. Todėl nuotraukoje, kur kartu su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu įsiamžinome prieš pradėdami pokalbį (žr. žemiau), galite įžiūrėti tiek viltingos šviesos – juk tuoj bus užrašyta dar viena graži istorija, kurios herojus, kaip įprasta didžios dvasios žmonėms, jaučiasi visai paprastas ir nevertas jokio ypatingo dėmesio. Aš, savo ruožtu, šiame tekste ir nesistengsiu įrodinėti, kad yra kitaip – jokių specialių įrodymų tam ir nereikia, nes pats pokalbis, jame išsakomos idėjos ir patirtys, viską atskleidžia. 
Tiesa, šį pasikalbėjimą su Kęstučiu buvome suplanavę gerokai iš anksto, o vos kelioms dienoms belikus, jam buvo pranešta, jog popiežius patikėjo arkivyskupo tarnystę. Tai reiškia, jog kurį laiką teks nešti dviejų didelių atsakomybių svorį – Telšių vyskupo ir Kauno arkivyskupo, todėl susitikus buvo galima suabejoti – sveikinti ir pasidžiaugti, ar santūriai palinkėti stiprybės. 
Bet kuriuo atveju, tokių didingų ir vienkartinių gyvenimo įvykių akivaizdoje, kai niekaip negali suabejoti, kad Dievas tiesiogiai prisilietė prie žmogaus gyvenimo, ko gero, neprošal trumpam atsisėsti ir pasikalbėti apie pačius tikriausius dalykus. Kunigas, vyskupas, arkivyskupas – bet juk pirmiausia žmogus. Todėl ir šis draugiškas pokalbis – ne apie titulus, o apie mintis ir viltis susidūrus su pokyčiais, kurių protas nei širdis negali pilnai aprėpti.
Ačiū arkivyskupui Kęstučiui, kuris net ir užkluptas naujų pareigų skyrė man ir jums, mieli skaitytojai, laiko. Tuo pasidžiaugdami, leiskimės į pokalbį: šiek tiek apie kasdienybę, šiek tiek apie gražiausius gyvenimo nutikimus, dar truputį apie Sąjūdį, ateitininkiją, jaunimą – ir apie visa tai, su arkivyskupui Kęstučiui būdingu viltingu žvilgsniu į ateitį.

Nei Knygų mugėje, kurioje susitikome pokalbiui, nei kurioje kitoje viešoje vietoje, kur daug žmonių, sparčiu žingsniu praeiti neturite galimybės – vos žengęs žingsnį sustojate su kuo nors pasilabinti. Koks jausmas būti žmogumi, apie kurį taip greitai susiburia minia? 

Iš vienos pusės, būti atpažintam gatvėje yra smagu, nes jaučiu ryšį su žmonėmis, su platesne bendruomene. Iš kitos pusės – tai didžiulė atsakomybė, nes reprezentuoju Bažnyčią ir patį Kristų. Tai gąsdina, nes esu silpnas ir paprastas žmogus, kaip ir visi kiti. Todėl mano tarnystę kartais lydi savotiškas baimingas drebėjimas: „Viešpatie, kas aš toks, kad Tave reprezentuočiau, ir Bažnyčios misiją neščiau?“ 

Bet, kita vertus, jeigu Kristus kviečia, tai reiškia, kad Jis to norėjo – šis supratimas atneša ramybę ir aiškumą, jog viskas sukasi visai ne apie mane. Žmonės iš tiesų eina ne prie manęs, bet prie to, kurį aš reprezentuoju, jų širdys išsiilgusios Kristaus – tai Jis spinduliuoja ir traukia.

O ar pavyksta kaip paprastam žmogui nueiti į teatrą ar kiną?

Kartais pamėginu kaip paprastas žmogus nueiti į filmą, ir apsirengiu taip, kad likčiau neatpažintas, bet po kurio laiko vis tiek išgirstu: vyskupas buvo kine, žiūrėjo filmą. Vis dėlto jau nesu nepastebimas, nors kartais to labai norėtųsi. Guodžiuosi, kad ir Jėzus mėgino likti nepastebėtas, kai į Jeruzalę išėjo slapčia. Bet tuo pačiu nusiteikiu, kad gal toje minioje prie manęs prieis žmogus, kuriam to labai reikia, ir, pavyzdžiui, paprašys palaiminimo – juk tai gali nutikti bet kur – ir kine, ir teatre, ir lėktuve.

Bet kaip visgi dėl poilsio minučių ir pabuvimo vienumoje – ar pavyksta tai susiorganizuoti?

Aš tų minučių ieškau ir jas labai branginu. Ir, tiesą sakant, turiu savo grafiką, pavyzdžiui, ritmingai vykstu į Palendrius ir ten praleidžiu laiką vienumoje ir maldoje. Broliai vienuoliai mane kalbina nebent minimaliai, nes žino, kokiu tikslu atvykstu. 

Ir taip pat dienos metu, ypač vakare, visada skiriu laiko meditacijai ir pabuvimui su savimi – apmąstau, kaip praėjo diena, kas gero nutiko, o kas nepavyko. Žinoma, pasitaiko, kad grįžtu labai vėlai, bet pabuvimas namuose su brevijorium ar atsivertus Šventąjį Raštą, ar tiesiog žiūrėjimas į vieną tašką yra ta poilsio minutė, kai vienatvė saldi. Tokiomis akimirkomis labai aiškiai suprantu, kodėl kunigai kviečiami gyventi celibate. Visada galvojau, kad tai labiau teologinė prasmė, o dabar vis dažniau susimąstau, kad tai yra ir labai praktinė prasmė, nes grįžęs namo esu toje poilsio minutėje tik su Dievu, ir tada jau ne iš manęs ko nors prašoma, bet aš gaunu. Jei visąlaik reikėtų tik duoti – tikrai perdegtų saugikliai. 

O ar yra jūsų aplinkoje žmonių, su kuriais galite būti ne arkivyskupas Kėvalas, o tiesiog Kęstutis? Galbūt turite vaikystės draugų, kurie atlydėjo iki pat dabar?

Turiu kelis artimus draugus, su kuriais bendraujame nuo pat muzikos mokyklos ir vidurinės mokyklos laikų – jie mane ir šiandien vadina Kęstu. Tai man labai brangu, nes vis dėlto aš ir esu tas pats Kęstas. Aišku, visos pareigybės, kurios mane ištiko, daro įtaką mūsų draugystei – jau vien todėl, kad negaliu jiems skirti tiek laiko, kiek norėčiau. Bet jie vis užsuka pasišnekėti, ir man labai gera, kad mes šnekamės tomis temomis, kuriomis šnekėjomės, kai buvom keturiolikos – man tai yra paprastumo ir sveikumo aplinka, kurioje galiu jaustis kaip namuose. Kaip Jėzus turėjo draugų namus, taip ir aš, ačiū Dievui, tokius turiu, ir galiu pabūti juose visai paprastai – su varškės apkepu ir sėdėjimu iki išnaktų atvirai besikalbant: o ką jūs manot apie tai, kas su manimi vyksta? Ir jie sako: „Čia gerai padarei, o čia gal kiek perlenkei, arba – galėjai geriau.“ 

„Ateities“ redaktorius Vytautas Raškauskas ir Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas | Nuotr. Evgenia Levin

„Labai šiltas, atviras, komunikabilus žmogus, randantis bendrą kalbą su įvairių įsitikinimų ir požiūrių žmonėmis“, – taip apie jus atsiliepia vyskupas Algirdas Jurevičius. Šiuo žodžius pacitavau todėl, kad žvelgdami iš šalies jus taip matome daugelis – visą laiką šiltas, besišypsantis, randantis gražų žodį ir bent minutę laiko pokalbiui. O kaip jūs pats save matote? 

Save matau daug kritiškiau. Ne visada šypsausi ir ne visada galiu būti šiltas, nes ir aš patiriu nerimo valandų. Kartais apima toks įtampos laikas, kai visur turiu labai skubėti. Žmonės man rašo laiškus ar skambina, o aš neatsakau, nes tiesiog fiziškai netelpu į dieną. 

Aš negaliu savęs matyti tik iš gerosios pusės, nes matau visą paketą – o jis yra kaip visų, su visomis spalvomis, nuo neigiamų jausmų iki teigiamų. Beje, iš tų neigiamų jausmų ir užsidarymo mane ištraukia žmonės – dėl to tik dar labiau džiaugiuosi, kai galiu dažnai pabūti susitikimo džiaugsme ir bendrystėje.

Bet sutikite, kad bendras jūsų nusiteikimas žmonių ir gyvenimo atžvilgiu yra labai pozityvus ir šypsena jūsų veide dažna. Ar tai įgimta, ar išmokta, o gal tokia Dievo malonė? 

Aš manau, kad pirmiausiai tai ateina iš tėvų, nes mano mama yra neįtikėtina optimistė ir labai pozityviai žiūri į gyvenimą. Jai būdinga staiga pasakyti, pavyzdžiui, tokį sakinį: „Tu įsivaizduoji, mes šiandien gyvenam daug geriau, negu bet kuris Europos karalius ar karalienė, bet kada anksčiau gyveno.“ Arba ji pasižiūri kaip lyja už lango ir sako: kaip gerai, kad mums nereikia eiti į lauką – mes turime vonią ir tualetą viduje. Arba: mums nereikia kurti pečiaus, mes turime dujinę. Mama ir šiandien džiaugiasi gyvenimu, neseniai man taip pasakė: „koks nuostabus pensininko gyvenimas – gali miegot, kiek nori, ramiai išgerti skanios kavos, yra laiko nueiti į dominantį renginį.“ Tokie jos pasidžiaugimai paprastais dalykais man yra labai svarbus priminimas, kad reikia mokytis paprastumo ir tame paprastume atrasti tikrąjį džiaugsmą.

O mano tėtis – maksimalistas. Jis visada užsibrėždavo aukštus tikslus ir jų atkakliai siekdavo, ir mes visi eidavom iš paskos beveik cypdami, kad čia nesąmonė, kad jau per daug, bet jo gyvenimo stilius buvo maždaug toks – mūrinam namo sienas, ir jis sako: „Kadangi dabar pavargom, einam pailsėti – ravėsim braškes.“ Tokiu stiliumi mes gyvenom, ir aš manau, kad būtent tėvai perdavė man tokią energiją, optimizmą. 

O Amerika, kurioje gyvenote penkerius metus, ar pridėjo dar daugiau energijos ir optimizmo?

Tikrai pridėjo. Amerika mane pirmiausia nustebino savo nuotaika ir gyvenimo optimizmu – kad viską galima padaryti. Sakykim, visur iškabinėtas Obamos šūkis: „Tikėk!“ Juo norima pasakyti, kad jeigu tiki – tai ir gali. Ir man, kaip krikščioniui, nesinori tam priešintis, nes tą patį kalba Evangelija: jeigu turėtum tikėjimą – kalnus kilnotum. Mes suprantame, kad tai metafora, bet ji teisingai kalba apie žmoguje esančią galią. Todėl toks amerikiečių nusiteikimas tapo svarbia mano ugdymosi dalimi – matydamas jų energiją ir pats mokiausi pozityviai žiūrėti į gyvenimą. 

Tarkim, 2008-ieji, krizė, Amerikoje žlunga centriniai bankai, žmonės praranda pensijas ir darbo rinkoje yra suirutė. Aš jų klausiu: „Darosi blogi dalykai, ką jūs galvojate apie tai?“ Jie atsako: „Žinai ką? Viskas bus gerai, Amerika atsikels. Tu nepažįsti šio krašto, čia yra nepaprastas potencialas.“ Ir jie tą sako apie savo kraštą, kai yra tikrai bloga situacija. O vis dėlto vėliavos plazda, visi užsidegę sutvarkyti problemą, kaip jie patys sako: to fix it

Gal mums tai gali atrodyti kaip perlenkta lazda, bet vis dėlto galėtume pasimokyti to pozityvumo, kurį, manau, iš mūsų išmušė sovietiniai metai. Juk mes jį turėjome. 1918 metais paskelbus nepriklausomybę, Lietuva per du dešimtmečius padarė tokį šuolį, kad 1938 metais visų žemės ūkio produktų pardavimai lyginosi su Olandijos ar net lenkė. Tik pagalvokim, kokiu pagreičiu buvo užsuktas darbas per tokį trumpą laiką – tikiu, kad visas tas potencialas mumyse vis dar yra, ir mes vis dar esame didvyrių žemė. Tas didvyriškumas šiuo metu galbūt kiek prisnūdęs, gal šiek tiek išgąsdintas, bet mes turime savyje tai prabudinti.

O kaip jūs matote jaunąsias Lietuvos kartas, kurios sovietmečio nepatyrė – ar jos irgi apsnūdusios?

Kai žiūriu į jaunus žmones – žaviuosi matydamas, kad jie gerokai lenkia mus, kai buvome jauni, kadangi ryšiai su pasauliu dabar kuria visiškai naują kokybę. Nesakau, kad mes buvome kvailiukai, mes turėjome daug entuziazmo ir užsidegimo, bet galimybės veikti buvo kur kas labiau apribotos. Tik labai neramu, kad, neduok Dieve, jaunoji karta persiims bejėgiškumo nuotaika. Juk bejėgiškumo, kaip ir galios, mes mokomės.

Arkivyskupas K. Kėvalas | Nuotr. Evgenia Levin

Ar matote ženklus, kad tai vyksta?

Vienas ženklas – tai didelė emigracija. Visi galvoja, kad kitame krašte daug didesnės galimybės. Bet jeigu atidžiai pasižiūri, koks šansas Lietuvoje susikurti optimaliausią savo gyvenimo versiją, pavyzdžiui, tapti dėstytoju ar dirbti bet kokį kitą mėgstamą darbą, ir tuo tarpu užsieny – tai nėra ką lyginti. Pas mus kur kas daugiau galimybių jau vien dėlto, kad dar nesame pasiekę Vakarų pasaulio lygio – čia dar daug ką reikia sukurti, ir kiekvienas gali tapti svarbiu statytoju. 

Todėl ypatingai skaudu girdėti, kai vyresni žmonės skatina jaunimą pasilikti gyventi užsienyje. Esu girdėjęs tėvus sakant savo vaikams: negrįžkit, čia nieko gero. Nors tie vaikai svetur lenkia nugaras per du tris darbus, o atskaičiavus išlaidas pragyvenimui gal lieka šiek tiek daugiau, nei liktų Lietuvoje, bet vis dėlto, žiūrint į viso gyvenimo perspektyvą, tai nėra dideli laimėjimai. Nebent pavyksta iškilti kokioje žymioje kompanijoje, bet daugelis žmonių juk dirba braškių laukuose, todėl nuvažiavęs, pavyzdžiui, į Angliją, jiems sakau: „Kodėl tie braškių laukai ne pas mus? Juk braškės ir pas mus auga, jūs galite dirbti sau.“ Bet bijome rizikuoti, bijome investuoti. Tie, kurie nebijo, jau yra prasigyvenę ir Lietuvoje.

Bet juk jums labai patiko gyventi Amerikoje. Negi nebuvo minčių ten pasilikti visam laikui?

Minčių buvo, bet labai greitai supratau, kad Amerikoje aš tiktai palaikysiu didžios šalies didų tikslą, kaip viena iš mažų jo sudedamųjų dalių, bet prisidėti prie Amerikos vystymo projekto – tai jau per didelė ambicija. O Lietuvoje ženkliai prisidėti mano šansai yra daug didesni. 

Kitas dalykas, Amerikoje niekada nebūčiau savas – tai, deja, visų imigrantų dalia. Visi žino, kad jie yra atvykėliai, jų akcentas juos išduoda, o vietiniai žiūri taip, kad būkit, ponai, mums dėkingi, kad suteikėme jums gyvenimo šansą ir jauskit skolą. 

Tuo tarpu Lietuvoje esu savas ir galiu prisidėti prie tėvynės laisvės projekto kūrimo, to paties Amerikos laisvės ir demokratijos žygdarbio perkėlimo čia – mane tai labai žavi ir nežinau, kodėl tokia kūrybinė galimybė neturėtų traukti visų išvykusiųjų sugrįžti. O jeigu per daug biurokratijos – eikim keiskim. 

Bet juk yra Amerikoje lietuvių, kurie tapo be galo sėkmingi – gal net prisidėjo prie Amerikos projekto vystymo.

Taip, bet tie, kurie išvyko per karą ar prieš, iš tiesų buvo pabėgėliai nuo didelio teroro ir visada ilgėjosi savo krašto, ir jie niekada nepasveiko nuo Lietuvos ilgesio. O jų vaikai gimė tame krašte ir tai yra jų tėvynė – jie yra amerikiečiai su romantizuota Lietuvos versija. Jeigu juos norėtume grąžinti į Lietuvą, tada juos taip pat padarome emigrantais – jie niekada Lietuvoje nesijaus iki galo savi, nes jie yra įmerkti toje amerikietiškoje kultūroje kaip sriuboje bulvė ar morka – ja persisunkę. 

Žurnale esame skelbę pokalbių su Amerikos lietuviais studentais, kurie augo labai lietuviškoje aplinkoje, o vis dėlto – Amerikoje. Iš kai kurių jų girdėjome pasikartojančius panašius atsiliepimus: niekada nesijaučiau tikras amerikietis, bet nesu ir tikras lietuvis. Kokias mintis sukelia toks žmogaus negalėjimas priklausyti vienai kultūrai ir joje iki galo išsiskleisti?

Manau, kad Viešpaties plane Amerikos lietuviai turi labai svarbią misiją – jie mums parodo, kaip galima mylėti tėvynę. Juk pažiūrėkim, kaip vyksta lietuvių šokių ir dainų šventės, pavyzdžiui, Čikagoje – mums, gyvenantiems Lietuvoje, tai yra kone priekaištas: ar mes taip mylim Lietuvą, kaip jie, būdami Amerikoje?

Žinoma, jų gyvenimo situacija gana dviprasmiška, jie nuolat jaučiasi tarp. Bet jeigu pažiūrėtume į kiekvieno krikščionio gyvenimą čia, žemėje – jis visada yra tarp: nei tu pasaulio žmogus iki galo, nes ne čia tavo galutinis adresas, nei dangaus žmogus. 

Todėl manau, kad šią tarpinę būseną užsienio lietuviai, ypač jaunosios kartos, turi priimti ne kaip pasmerkimą, trūkumą ar stoką, bet kaip privilegiją, nes tai yra galimybė kalbėti dviem kalbomis ir pažinti dvi kultūras – Lietuvoje būti lietuviu, o Amerikoje – amerikiečiu.

Arkivyskupas K. Kėvalas | Nuotr. Evgenia Levin

Pakalbėkime dar apie jaunus žmones Lietuvoje. Ar tikrai čia turime visas sąlygas jų potencialui atsiskleisti, ar kažko mūsų šalyje dar trūksta?

Kai atkūrėme nepriklausomybę, galvojome, kad startuojame nuo švarios aikštelės, nuo nulio, ir toliau visi kartu žengsime į pliusą. Bet gana greit supratome, kad vis dėlto žengiame iš minuso – kad mumyse yra sovietinis paveldas, su kuriuo turime kovoti. Pavyzdžiui, žmonės turi įveikti vidinį nusistatymą, kad valdžia viskuo pasirūpins – juk visi buvo įpratę žiūrėti į valdžią kaip į vienintelę visuomenę organizuojančią jėgą. Bet juk didelė klaida taip manyti! Iš tikrųjų mes patys turime save valdyti ir organizuoti – to reikėjo ir vis dar reikia mokytis. Ir nors jau pradedame matyti pirmuosius pokyčių vaisius, laiko praėjo per mažai, kad tų vaisių būtų daug.

Dar kitas dalykas, kad mes, krikščionys, esame truputį išsigandę, nes aplinkinis pasaulis tiek visko siūlo, ir tie pasiūlymai kartais atrodo blizgesni, žavesni nei mūsų organizacijos kvietimas. Taip atsiranda pagunda save nuvertinti – neįvertinti to, ką mes turime. 

Kaip manote, ar laisvė ir gerovė apskritai gali žmogaus širdį uždegti darbui ir kūrybai taip, kaip uždega noras išbristi iš skurdo ar pasipriešinti neteisybei? Juk kai buvo dėl ko kovoti ir susitelkti – buvo ir kovojančių, o dabar, atrodo, viską turime ir ramiai sau gyvename.

Šią problemą šiandien sprendžia ne tik jauni lietuviai, bet ir amerikiečiai, ir britai, ir visas Vakarų pasaulis. Jauni žmonės šiandien savęs klausia: koks yra gyvenimo tikslas, ir kas turi būti ta varančioji jėga? 

Šiandien Vakaruose sprendžiame labai keistą iššūkį, kai žmogus, kurio pagrindiniai poreikiai yra patenkinti, nebeturi nei aiškaus tikslo, nei tuo labiau energijos jo siekti. Jeigu tu gyveni, tarkim, kokiame nors šaltame vos ne garažo tipo name, tu labai greitai mąstai, ką daryti, kad išeitum iš tos situacijos. Bet jeigu tu sėdi ant sofos šiltame kambaryje prie televizoriaus ir geri kokakolą, natūraliai kyla mintis – na gal tiek to, gal rytoj kelsiuos nuo sofos, o šiandien dar pasižiūrėsiu filmą. Todėl mes, Vakaruose, turime rasti, kas mus iš naujo motyvuoja. Kol kas nesame atradę, ir Vakarų pasaulio kultūra, sodindama ant sofų, mus stumia į individualizmą. Nes būtent sofa yra ta vieta, kurioje aš galiu priimti Vakarų pasaulio produktus – filmus, muziką, maistą ir apskritai gyvenimo būdą.

Bet noriu pasakyti, kad įstumti į individualizmą, mes šiandien prarandame vieną didžiausių žmogaus džiaugsmų, kuris yra bendrystės oazių kūrimas. Tik bendrystėje žmogus pajunta gyvenimo džiaugsmą, nes jis tam sukurtas – iš prigimties nenori būti vienas. Kol kas bendrystės oazių stokojame. 

Pavyzdžiui, dabar kuriame gerovės valstybę. Ar nebūtų tad įmanoma mūsų krašte sujungti verslą, mokantį mokesčius, su kitomis pajėgomis – sportu, kultūra, švietimu? Tie, kurie dabar moka mokesčius į anoniminį krepšelį, gal galėtų mokėti tiesiai mokyklai – mokytojų uždarbiams ir sienų tvarkymui? Taip pamažu naikintume visuomenės anonimiškumą ir skatintume šeimyniškumą. Manau, kad jauni žmonės galėtų imtis šio uždavinio – per ekonominį lygmenį panaikinant mokesčių anonimiškumą, o tada ir skirtingų visuomenės grupių anonimiškumą – bandant rasti joms bendras oazes, kaip Vilniaus knygų mugė, į kurią susirenka daug žmonių, ir visi kalbasi. Juk ką reiškia žmonių spūstys Knygų mugėje? Ar mes negalime nusipirkti knygų kitais būdais? Galime, bet žmonės čia atvyksta susitikti. Vadinasi, reikia daugiau tokių susitikimo erdvių. 

Erdvių išsikalbėti?

Išsikalbėjimo erdvės – puikiai įvardinta! Verta atsiminti, kad lietuviai – ypač išeiviai Amerikoje – kūrė vadinamuosius lietuvių klubus, kuriuose būdavo tiesiog sausakimša. Ir savaitgaliais, ir po darbų lietuviai rinkdavosi pabūti tarp savų, pavalgyti, pasikalbėti apie Lietuvą – tokiomis sąlygomis ir gimsta poetai, ekonomistai, mokslininkai, nes mes vieni kitus įkvepiame, padrąsiname. 

Aš pats sau negaliu įkvėpti misijos, arba tik trumpam, bet jeigu mane įkvepia kitas, kuris tiki manimi, kartu gaunu atsakomybę prieš tą žmogų, kuris pasitiki. Todėl tokius lietuvių klubus šiandien būtų gerai sugrąžinti. Pavyzdžiui, ateitininkai gal turi turėti klubus pagal pomėgius – sporto, kulinarijos, filosofijos, poezijos, pagaliau, juk galėtų būti ir klubas, kuris veikia be konkrečių apsiribojimų. Svarbiausia, kad tokiuose susitikimuose vyksta stebuklinga sinergija, kurios metu vienetą sudėjus su kitu vienetu gauname tris. Turiu omenyje, kad gauname didesnę kokybę ir vertę, negu kad įdėjome į ją laiko ir pastangų.

Neseniai minėjome ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje 30-ies metų jubiliejų. Koks buvo įspūdis pačioje pradžioje, kokia tai buvo dvasia? Žinau, kad priklausėte ir vadinamajai Žygo kuopai.

Berods 1989–1990-aisiais įvyko pirmosios ateitininkų stovyklos, o aš apie ateitininkus išgirdau ir stovykloje sudalyvavau jau 1992-aisiais, kai Vygantas Malinauskas pasirodė Šančių bažnyčioje ir pasiūlė burtis. Taigi, nepradėjau su pačia pirmaja banga, bet vis dėlto dar suspėjau ant tos bangos.

Mes pačioje pradžioje ypatingai aiškiai jautėme, kad ateiname siaubingai alkani prie vaišėmis nukrauto stalo – viskas buvo labai nauja. Pirmas dalykas – Lietuvos istorijos atradimas, supratimas, jog mes – kieta tauta, turinti galingą sėkmės istoriją. 

Antras – tikėjimo atradimas – pirmą kartą į rankas pateko Evangelija, apskritai nebuvome rankose laikę Šventojo Rašto. Tiesa, bažnyčioje šį tą girdėdavom, bet beveik nieko nesuprasdavom. Ir staiga galime patys skaityti ir dalintis, kaip ką suprantam. Buvome tokie užsidegę, kad mūsų pokalbiai tęsdavosi per naktis, baigdavos, tarkim, penktą ryto ir tada eidavom namo gatvėmis dainuodami. Gerai atsimenu vieną tokį rytą – transportas tada nėjo dėl blokados, tai aš pėsčiomis iš Šilainių ėjau į Šančius ir visas tiesiog degte degiau energija. Tai buvo Šventosios Dvasios išsiliejimo laikas – kai skaitau Apaštalų darbų knygą, atpažįstu, kad ir pas mus tada tie dalykai vyko. 

Ir trečias visai naujas mums dalykas buvo tas, jog galėjom patys, niekieno neprižiūrimi, pavyzdžiui, susikurti stovyklos programą ir ją įgyvendinti. Tapome visiškai laisvai veikti.

Juk prieš tai mums visąlaik kažkas sakė, kur reikia eiti, ką daryti, – o dabar aš pats galiu sugalvoti ir padaryti. 

Tai laisvei labai padrąsino iš Amerikos atvažiavęs Arvydas Žygas – jis vienas sugebėjo organizuoti stovyklas dviem šimtams žmonių – ir nieko netrūkdavo, nei valgių, nei gėrimų, nei programos – ir visi linksmi. Tarkim, važiuojam į Juodkrantę, nakvojam kažkokiuose buvusiuose pionierių namuose, o nuotaika tvyro tokia, kad atrodo, esam pačiuose Dangaus Karalystės prieangiuose. Ta laisvė buvo be galo saldi. Ypatingai matėm ją spinduliuojant iš Arvydo. Įsivaizduokit, biochemijos profesorius, parašęs doktoratą apie naujus vaistus Alzheimeriui gydyti, staiga su manimi, 19-mečiu iš Šančių, kalba kaip su sau lygiu ir sako: o, koks įdomus tavo klausimas. Ir dar tas profesorius atvykęs iš Amerikos – tai jis mums atrodė mums ufonautas. Be to, nešiojo džinsus. Labai norėdavom džinsų, mums jie reprezentavo laisvę. Apskritai Arvydo buvimas mums rodė, kad įmanoma visai kitaip gyventi. Per tokius į Lietuvą atvykusius ambasadorius mums atsivėrė pasaulis, ir jie mus padrąsino. Tai buvo didžiulis pakilimas. 

Kas dar iš to laiko buvo labai įdomu – mes jautėme, kad pradedame gyventi visiškai naujame pasaulyje, ir dalyvaujame jo kūrime. Aš manau, kad ir šiandien mums reikia tokio nusistatymo, kad mes kuriame naują pasaulį. Išsikelkime tikslą kurti ir stenkimės tol, kol pradėsime matyti pokytį, o tada jau mūsų niekas nesustabdys, nes matysime, kad tikrai galim. Matysime, kad nors ir paprasti žmonės esam, tačiau nepaprastiems darbams pašaukti. Tad drąsos kurti naują pasaulį! Juk jeigu to atsisakome, tai atsisakome giliausia prasme ir krikščioniško pašaukimo: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“. Reikia suprasti, kad tai, ką mes čia turime, nėra pati optimaliausia pasaulio versija ir pirmas uždavinys kiekvienam – tai suprasti, ką aš galiu pasiūlyti šiam pasauliui kaip geresnę versiją? Kad ateities kartos apie mus nesakytų: jie gyveno akmens amžiuje ir sofa buvo jų uola. 

Arkivyskupas K. Kėvalas | Nuotr. Evgenia Levin

Kaip nutiko, kad vėliau kartu su A. Žygu priėmėte ir kunigystės šventimus?

Tai buvo dar vienas stebuklas mano gyvenime, dar viena neįtikėtina Dievo dovana. Kai pradėjau studijuoti seminarijoje, žavėjausi Arvydu kaip pasauliečiu mokslininku, ateitininkijos atkūrėju Lietuvoje. Ir staiga vieną dieną girdžiu, kad tas profesorius, kuriuo aš žaviuosi, kuris kalba scenose, ateina į seminariją. O dievulėliau – čia tai jėga, čia kuriasi komanda su neįtikėtinomis galiomis. Ir galiausiai aš suvokiu, kad taip sutapo, jog mes būsim pašventinti vieną dieną, tuo pačiu metu ir į diakonato, ir į kunigystės šventimus. Tai man buvo vienas iš stipriausių padrąsinimų eiti į kunigystę, Galvojau sau: o, dangau, šitas žmogus, irgi eina tuo pačiu keliu. Ir tikrai mes šventimų dieną kartu gulėmės prie altoriaus. Aš negalėjau patikėti tuo, kas vyksta, tai buvo beveik antgamtiška. 

O kokie atsiminimai iš tos pirmosios ateitininkų stovyklos, kurioje sudalyvavote 1992-aisiais?

Pirmoji stovykla mane pavergė šeimyniškumu tarp visų dalyvių, ir atvirumu vienas kitam. Nors daugumos ten dalyvavusiųjų nepažinojau, bet visi buvo tokie mieli, kad galėjau su bet kuriuo sustoti pasikalbėti, tarsi pažinočiau visą gyvenimą. Pasakyčiau taip: stovykloje visai nebuvo svetimų, o tai man buvo be galo nauja – tiesiog vertė iš koto, nes anksčiau buvau dalyvavęs tik pionierių stovykloje – ten, atvirkščiai, visi jautėmės vienas kitam svetimi, aplinka buvo nejauki, draugystės nesimezgė. 

Kai šiandien prisimenu, niekaip kitaip tos ypatingos ateitininkų stovyklos nuotaikos negaliu paaiškinti, kaip tik Dvasios veikimu. Kaip smagiai mes leidome laiką! Džiaugėmės jaunyste, drauge meldėmės – niekada nebuvau matęs tiek daug jaunų žmonių, besimeldžiančių bažnyčioje. Visi jauni ir visi meldžiasi.

O ar kada vėliau, jau nuslūgus ateitininkijos atsikūrimo, Sąjūdžio gaivalingai energijai, išgyvenote panašius jausmus, kaip tada pradžioje – didžiųjų pokyčių akivaizdoje? 

Tai buvo gana trumpas laikas, bet labai intensyvus – kai einant gatve buvo galima užkalbinti bet kurį sutiktą žmogų, kaip savą. Atsimenu, kad priartėjus tam tragiškam sausiui, neturėjau kaip nuvykti iki Vilniaus, todėl tą savaitę ėjau budėti prie Kauno televizijos bokšto. Labai gyvai atmintyje išlikę, kaip vyrai plikomis rankomis stumdo didžiulius statybinius blokus, kuriuos kelia tik kranai. Stoja 40–50 vyrų ir didžiulį bloką judina kaip panorėję. Galiausiai, aplink bokštą sustato iš tų sunkiųjų blokų apsauginį žiedą. Tada moterys neša puodus su cepelinais, deda ant tų blokų ir sako: vyrai, valgykit už tėvynę. Vadinasi, jos irgi kovoja už laisvę virdamos cepelinus, ir visi susėdę ant valgom. O juk ten susirinkę – nei giminės, nei artimieji, bet visi savi. Įsivaizduojat? 

O kur dar dainos, maldos, vis sakomos karštos kalbos, kurių visi įdėmiai klauso ir dar draugiškai paragina: kalbėk, broli, sese, pirmyn! Nebuvo režisūros, o norinčių kalbėti – eilės. Tokia ypatinga buvo tuo metu mūsų nuotaika, ir turbūt tik Dievo malonė leido ją tokią turėti. O paskui, žinoma, pradėjome gyventi kasdienybėje. Bet aš manau, kad net jeigu ir negalime tos nuotaikos pakartoti – įmanoma panašius blyksnius išgyventi ir mūsų laikų naujose susitikimų erdvės. Reikia ieškoti tų klubų su šeimyniška aplinka.

Susiję straipsniai

Privacy Preferences
When you visit our website, it may store information through your browser from specific services, usually in form of cookies. Here you can change your privacy preferences. Please note that blocking some types of cookies may impact your experience on our website and the services we offer.