Tomas Pilkis šiais metais baigė studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Šią vasarą savanoriauja moksleivių ateitininkų akademijose ir ateitininkų stovyklavietėje Berčiūnuose. Viename interviu yra minėjęs, kad produktyviai išnaudoti laiką – tarsi vykdyti savo pomėgius. Tad kalbindama jį norėjau sužinoti, kaip Tomui sekasi tarp daugybės veiklų skirti laiką maldai, kokias maldos priemones jis naudoja ir kodėl būtina turėti dvasinį maldos planą.
Nuo ko prasidėjo jūsų maldos kelionė?
Nuo pat kūdikystės su šeima eidavome į šv. Mišias, nes tėvai buvo praktikuojantys katalikai. Tiesa, namuose nesimelsdavom kartu susėdę prie stalo. Tačiau, pamenu, vaikystėje su tėvais vakare prieš miegą melsdavomės Angelo Sargo malda. Tada buvau labai mažas, gal trejų ar ketverių. Tai paprasta, trumpa žodinė malda, kurią išmokau mintinai ir net dabar ji mane lydi.
Kas jums yra malda?
Aš sakyčiau, jog malda yra dialogas, sąmoningas santykis su Dievu. Kai būni labai mažas, kūdikis, tėvai turi pareigą ir teisę vesti tave tuo keliu. Jie turi pasirinkti tikėjimą ir jį ugdyti. Tėvai iš pat pradžių užpildo maldos poreikį, kol suaugi ir pradedi savarankiškai mąstyti, tada iš jų perimi maldą ir pradedi ją vystyti pats.
Ar turite mėgstamiausią ar labiausiai prie širdies esančią maldą, be minėtos Angelo Sargo?
Neišskirčiau konkrečios maldos, kurią labiausiai mėgstu. Kaip ir minėjau, malda Angelui Sargui buvo pati pirmoji, kurią prisimenu. Tos paprastos, žodinės maldos turi lengvumo, kurios gali prasidėti nuo pat mažų dienų ir tęstis per visą gyvenimą.
Kokias priemones naudojate melsdamasis? Šventąjį Raštą, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro (VAJC) ar kokią kitą programėlę, „Magnificat“ maldyną?
Naudoju tas priemones, kurios padeda melstis. Atlikdamas mąstymo maldą naudoju programėlę „iPray with the Gospel“. Ji yra mano mėgstama, nes turi Evangeliją ir komentarą. Taip pat naudoju bernardinai.lt esančią tos dienos Evangeliją ir komentarą. Klausausi tinklalaidžių, pavyzdžiui, šventojo Jose Maria Escrivos instituto įrašų. Jame randu 30 min. trunkančių mąstymo maldų. Šalia to naudoju ir rožinį.
Išmanųjį rožinį ar paprastą?
Paprastą (juokiasi). Bet vis tiek jis yra kaip fizinė priemonė. Pamenu, kai dažniau pradėjau jį melstis, tada nešiojau rožinio žiedą. Ateitininkų stovyklose pamačiau, kad daug mažų vaikų ar paauglių jį labai mėgsta naudoti melsdamiesi. Taip pat turėjau ir rožinio apyrankę.
Rožinio žiedas ar apyrankė gerai, nes aplinkiniai ją mažiau pastebi. Gali melstis rožinį kitiems to nė nesuprantant. Jei meldiesi rožinį savo kasdienybėje, pavyzdžiui, važiuodamas autobusu, nenori, jog iki pėdų tau kybotų rožinio karoliukai. Nėra taip, kad norėčiau slėpti savo tikėjimą, bet malda nėra dėl kitų žmonių akių.
Nepamiršdavot skaičiuoti? Pamenu, turėjau rožinio apyrankę ir kartais būdavo, kad pasimesdavau, kurioje vietoje esu.
Kalbant žodines maldas, dažniau ar rečiau išsiblaškyti natūralu. Turiu nuostatą, kad nereikia pasiduoti gundymui nusivilti ir nustoti melstis. Reikėtų tęsti toliau nuo to, ką prisimeni.
O turit nusistovėjusią maldos rutiną?
Būdami pasauliečiai studijuojame, dirbame, planuojame karjerą, tikslus. Aš iš kelių bendruomenių perėmiau suvokimą, kad maldos gyvenimui svarbu turėti dvasinio gyvenimo planą. Kiekvienas žmogus susikuria šį planą individualiai. Geriausia jį aptarti su dvasios tėvu ar palydėtoju. Pradėjau jį pildyti pirmame ar antrame studijų kurse ir supratau, jog dvasinio gyvenimo planas keičia suvokimą į maldą ir tai, kaip ja galiu gyventi.
Mano dvasinio gyvenimo planas pildėsi palaipsniui. Dažniausiai esame valdomi tam tikrų impulsų ar suvokimų, kurie mus skatina melstis kada norime. Iki studijų pradžios aš irgi taip galvojau, bet vėliau atradau, kad dvasiniame gyvenime labai svarbu turėti rutiną.
Šiuo metu vos atsikėlęs sukalbu tris „Sveika, Marija“. Man tai rytinė malda ir pirmas minčių nukreipimas į Dievą. Jei turiu laiko, tada pasiimu „Magnificat“ maldyną ar įsijungiu Valandų liturgijos puslapį ir pasimeldžiu rytmetinę. Kiekvieną dieną meldžiuosi visą rožinį, taip pat 15 min. trunkančią mąstymo maldą. Ją atlieku skaitydamas tos dienos Evangeliją ir naudodamas papildomą literatūrą, jei Evangelijos neišeina permąstyti ir užstringu. Su telefonu tai labai lengva. „iPray with the Gospel“ randu citatų tam tikra tematika, tad galiu papildyti maldą jas apmąstydamas. Šv. Mišios buvo, yra ir bus svarbi dvasinio gyvenimo plano dalis. Sugebėjimas kasdien nueiti į šv. Mišias priklauso nuo kiekvieno žmogaus gyvenimo aplinkybių. Natūralu, kartais sunkiau kiekvieną dieną dalyvauti šv. Mišiose. Nesakyčiau, kad jos yra stabilioji mano dvasinio gyvenimo plano dalis, bet mišios – centrinis dienos momentas. O vakare laukia sąžinės sąskaita. Tai penkių minučių dienos permąstymas, kur atliepiau į Dievo valią ir Jo prašymą, ar sugebėjau ir įvykdžiau savo pasiryžimus. Taip pat padėkoju už dienos įvykius, sukalbu gailesčio aktą ir tris „Sveika, Marija“ bei Angelo Sargo maldą.
Mano dvasinio gyvenimo plane daug vietos užima bendruomeninė malda. Meldžiuosi būdamas šv. Mišiose, sukalbu ir žodines, mąstymo maldas, kurias galiu melstis su draugais. Visada esu linkęs atlikti dvasinio gyvenimo planą su kitais žmonėmis, jei tai įmanoma. Jei keliauju su draugu, kad ir netikinčiu, visada galiu pasiūlyti kalbėti rožinį. Jis arba atsisako ir kalbu vienas, arba prisijungia. Su studentais ateitininkais turime vyrų grupelę, kurioje kartą per savaitę renkamės skaityti šv. Rašto. Skaitome sekmadienio Evangeliją ir ją apmąstome bei dalinamės savo maldos vaisiais.
Dar vienas svarbus elementas – Atgailos sakramentas, kuris mano plane atsiranda kaip nuolatinis dalykas. Katalikų Bažnyčios katekizmas sako bent kartą per metus ją atlikti, bet rekomenduoju dažniau. Svarbu turėti reguliarų terminą, tarkim, kas mėnesį ar du, kas savaitę, nes tai veda į artimesnį santykį su Dievu.
Skamba ne tik kaip dvasinio gyvenimo planas, bet ir kaip dvasininko planas… (juokiasi) O kaip pavyksta išlaikyti ištikimybę maldai? Ryte atsikeli, dažnai skubi, vakare grįžti pavargęs, dieną įvairios veiklos…
Dievas nori mums gero ir padeda įvykdyti pasiryžimus, suteikia palaiminimus ir malones. Nėra taip, kad jos tiesiog egzistuoja ir tai mūsų valioje, jog suplanavau ir dabar padarysiu. Dvasinio gyvenimo planą turi lydėti pasitikėjimas, kad be Dievo nieko negalime. Nuolankumas maldoje yra labai svarbus. Jei pradėsi mąstyti – „tuos dalykus galiu padaryti savarankiškai“ arba „tai ateina iš manęs“, tuomet visos maldos gali dingti ir pradėsi klupti. Turiu nuostatą, kad Dievas mus myli ir nori abipusės draugystės, santykio. Ji negali augti, jei tylėsime ir nepalaikysime jokio ryšio. Malda tampa ne tik viengubu ryšiu, kur Dievas yra geras ir man duoda, o aš tiktai imu. Tai ne barteriniai mainai. Dievas duoda malonę, o kai į ją atliepiu, tada pavyksta įgyvendinti dvasinio gyvenimo planą. Man regis, kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią ir juo eina. Nesvarbu, ar malda reguliari, ar retesnė – Dievas kiekvienam žmogui siunčia malonę Jį pažinti.
Žinau, kad šiemet keliavote Alfonso Lipniūno keliais ir piligrimystėje Lenkijoje meldėtės iš „Magnificat“ maldyno. Ar jis pasitarnavo?
Jį naudojome per šv. Mišias, nes liturgija vyko ir lenkų kalba. Bet kurioje užsienio kelionėje „Magnificat“ puikiai padeda liturgijos metu, todėl jis man labai patinka. Buvau išvykęs į Portugaliją, studijavau pagal Erasmus+ programą, lankiausi mišiose portugalų, italų, vokiečių, prancūzų, lotynų kalbomis. Visuomet turėdavau maldyno elektroninę versiją.
Galiu nudžiuginti, kad šiemet turėsime „Magnificat“ programėlę, kuri pakeis dabar esančią elektroninę versiją PDF formatu. Manau, kad ji taps dar geresniu maldos pagalbininku. O ką šiuolaikinės priemonės suteikia maldai? O gal ką nors atima?
Apie technologinių priemonių neigiamas puses nesusimąstydavau. Tikiu, kad būtų žmonių, kurie atrastų minusų, bet aš jas matau kaip privalumą. Kasdienybėje jos padeda palaikyti maldą pagal tą ritmą, kuriuo žmogus gyvena. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet pasaulio ritmas, įsipareigojimų kiekis vis auga ir reikia atrasti laiko kasdienei maldai įvairiausiose aplinkybėse – ar tai būtų kelionė į universitetą, darbą, ar mąstymo malda būtų atliekama ne priešais Švč. Sakramentą, bet kitoje tylioje vietoje. Technologijos suteikia galimybę tą kasdienę maldą palaikyti ir dėl to jas vertinu.
Turit priminimą maldai?
Ne, savarankiškai prisimenu. „Bible“ yra programėlė, siunčianti priminimus. Pats nenusistačiau, bet išsiblaškiusiems žmonėms tikrai gali padėti. Tai lengvai prieinama ir gali būti pritaikoma kiekvienam žmogui individualiai. Tam taip pat galėtų pasitarnauti ir dvasinis vadovavimas, kuris pernelyg nuvertinimas. Per santykį su dvasininku tikintysis gali atrasti, kokios priemonės, maldos rūšys jam yra geriausios. Kas man yra patogu, nereiškia, kad ir mano draugams bus taip pat. Dvasinio gyvenimo planą svarbu išgryninti ir maldoje. Turi klausti Dievo, kiek man laiko reikėtų mąstymo maldai, galbūt jai skirti 30 minučių, o gal ir valandą. O galbūt pakanka tik 15 minučių.
Skamba kaip apsilankymas gydytoją – papasakoji savo negalavimą, gauni patarimų ar receptą ir stebi, ar padeda. Tad ir dvasinis palydėjimas atrodo panašiai. Vienas gali pasimesti ir nebūtinai pastebėti, kad galbūt reikėtų ne naujo būdo, kaip melstis, o toliau tęsti jau įprastą. Man patiko Sigito Tamkevičiaus mintis, kad net važiuodamas dviračiu kalba rožinį. Tikrai gali atrasti tinkamą maldos būdą bendraudamas su dvasiniu palydėtoju ir vėliau jį taikyti kasdienybėje. Nuo ko siūlytumėt maldos kelionę pradėti tiems, kurie dar neturi dvasinio palydėtojo ir tik ją pradeda?
Lietuva yra katalikiškas kraštas ir daugelis moka elementarias žodines maldas, vadinamuosius poterius. Tikiu, kad ypač maldos kelionės pradžioje reikėtų naudoti paprastą terminologiją, neturėtų būti ilgų maldų. Kun. Gabrielius Satkauskas yra minėjęs, kad būdami maži vaikučiai nevalgome kepsnio, o valgome košytę, tyrelę, tad ir pradėdami eiti dvasinio gyvenimo keliu turime pradėti nuo paprastų dalykų. Pats pradėjau nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, nuo jau minėtos Angelo Sargo maldos. Pradedančiam žmogui gerai kasdien skaityti tos dienos Evangeliją, kad ir po penkias minutes prieš einant miegoti. Tai universali malda – nepriklausomai nuo to, iš kokios kultūros, socialinės aplinkos, draugų, mokyklos ateini, paėmęs Naująjį Testamentą ir skaitydamas nuo pradžios kurią nors Evangeliją tiesiog susipažįsti su Dievu, Jėzaus gyvenimu. Šiam santykiui nereikia sudėtingų dalykų, nereikia iškart eiti kontempliuoti priešais Švč. Sakramentą ar kartą per mėnesį atlikinėti išpažintį, bet viskas turi būti atliekama labai delikačiai.
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2020-ųjų 7-ajame numeryje)
