Nors esu tokio pat amžiaus, kaip į miškus dėl Lietuvos laisvės išėję kovoti partizanai, mano nei protas, nei širdis iki galo nesupranta, iš kur tie jaunuoliai turėjo pasiryžimo eiti į nežinomybę, į gresiančią mirtį. Į kovą, kuri rodės tokia sunki, netgi beviltiška. Ar išvis galima taip nebijoti mirties?
Galima. Gyvieji ir mirusieji partizanai tą ir įrodo. „Bailiai į mišką nėjo“ – taip yra pasakęs žymus Sūduvos partizanas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas, amžinatilsį Vytautas Balsys-Uosis. Jo sunkus, išdavysčių, artimųjų ir draugų netekčių kupinas partizanavimo laikotarpis, 7 metai katorgos Norilsko lageryje ir dar 11 metų tremties Kazachstane bei visas ilgas 95 metų gyvenimas tik patvirtina šiuos žodžius.
Kaip Vytautas Balsys tapo partizanu Uosiu
Vytautas Balsys gimė 1923 m. gegužės 20 d. Kluoniškių kaime, dabartiniame Kauno rajone, Zigmo ir Onos Balsių šeimoje. Balsiai buvo mažažemiai valstiečiai, bet darbštūs ir verslūs, užaugino keturis sūnus ir našlaitį.
Kaip ir dauguma Lietuvos vyrų, 1944 metais Vytautas ir jo brolis Zigmas susidūrė su dilema: eiti į ką tik kraštą „išvadavusią“ sovietinę armiją ar ignoruoti šaukimus ir eiti miškan partizanauti. Padėti apsisprendė tėvas: „Vaikai, geriau žūkite kovodami savo tėvynėje Lietuvoje negu svetimoje žemėje už okupanto interesus.“ Broliai rudenį įsirengė slėptuves namuose, o žiemoti patraukė pas nepriklausomos Lietuvos puskarininkio Jono Misevičiaus buriamus vyrus. Pasirinko slapyvardį Uosis – dar būdamas vaikas prie namų pasodino uosį, kuris išaugo į didelį ir tvirtą medį, bei, simboliška, pergyveno patį sodintoją.
Partizanavimas. Išdavystės ir netektys
Misevičiaus būrys, kurį sudarė per 20 vyrų, Kazlų Rūdos miškuose įsirengė didelį bunkerį (šiuo metu atstatytą ir įtrauktą į valstybės paveldą) ir dar vieną mažesnį, kuris tarnavo kaip ligoninė. Vyrai sėkmingai praleido žiemą bunkeryje, Uosiui buvo pavesta spausdinti atsišaukimus, nes buvo baigęs mašinraščių kursus ir iš buvusios darbovietės Zapyškio valsčiuje, prieš atslenkant frontui, paėmęs rašomąją mašinėlę.
1945 m. vasario 25 d. vakare vadas pasiuntė Uosį ir dar porą kovos draugų į kitą partizanų stovyklą, vadovaujamą kapitono Arlausko. Atvykęs ten ir sėkmingai pristatęs voką su informacija, Vytautas nusprendė aplankyti netoliese apsistojusius draugus iš gimtojo kaimo, taip pat partizanus. Vasario 26 d. ryte atvyko į raisto salelėje įrengtą pašiūrę ir buvo šiltai priimtas. Tačiau jaukų draugų susiėjimą sutrukdė išdavystė, bene pirmoji Tauro apygardoje.
Kapitono Arlausko brolis savo kaimynui pasipasakojo apie savo brolio žygius ir kartą nuvedė į partizanų stovyklą. Tas kaimynas pasirodė esąs KGB agentas. Tą patį rytą, kai Uosis atvyko aplankyti savo draugų, priešas surengė puolimą. Tik nusimetus kailinius ir pakabinus automatą, sutratėjo šūviai. Kulkos ėjo kiaurai per pašiūrės sienas, teko lėkti laukan, bet pirmieji išbėgę partizanai buvo iškart suvarpyti kryžmine ugnimi. Griebęs automatą, Uosis panteros šuoliu šoko per jau kritusius draugus ir pasislėpė už kelmo, tiesa, irgi gavęs kulką į koją bei klubą.
Begulėdamas sužeistas išsiėmė granatą ir laukė. Laukė, kol priešas prieis arčiau. Kaip pats prisimindamas tą įvykį sakė: „Tada smagiau į Anapilį visiems būtų.“ Tuo pačiu metu, kaip filme, mintyse prabėgo visas gyvenimas. Bet granatos taip ir neteko detonuoti. Vakare priešas pasitraukė ir atėję partizanai rado prie kelmo begulintį Uosį ir galų gale pargabeno į jo būrio stovyklą. Paguldė į mažąjį bunkeriuką, kuriame du su puse mėnesio ir gydėsi, pats sau daktaru būdamas: ir žaizdas pats dezinfekavo, ir tvarsčius iš savo baltinių gaminosi.
Nespėjo baigtis metai, o Uosio būrys patyrė ir dar vieną išdavystę. Kol sveiko, į stovyklą atvyko trys vyrai, Vakaruose apmokyti desantininkai, iš kurių vienas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo agentas vardu Šoferiukas. Artėjant Velykoms bebaigiąs sveikti Uosis panoro aplankyti šeimą. Vadas leido ir davė keletą vyrų, kad padėtų dar tik su lazda vaikščiojančiam partizanui. Prie jų prilipo ir Šoferiukas. Vyrai sėkmingai nuėjo ir grįžo. Birželio mėnesį partizanai, šįkart jau 14 vyrų, vėl atvyko į Balsių sodybą su tikslu praleisti dieną ir kitą naktį leistis toliau į žygį su tikslu Pavilkyje įkurti naują stovyklą.
Anksti ryte, vos prašvitus, sutratėjo šūviai. Šaudyta padegamosiomis kulkomis, uždegta ir sodyba, ir kluonas, ir tvartas. Žuvo 5 partizanai, taip pat liepsnose užtroško ir septyniolikmetis brolis Viktoras. Pačiam Uosiui pavyko stebuklingai išsigelbėti prabėgant pro kulkų krušą. Nors kulkos prie pat padų lindo į žemę ir iki skutų suvarpė rankoves, bet nė viena nepalietė kūno. Nukentėjo tik kitas uosis: medelis smarkiai apdegė, bet išgyveno.
Po dviejų mėnesių – vėl išdavystė. Stovyklą užpuolė priešo pajėgos ir lyg tyčia iš raisto pusės, kur nebuvo pastatyta sargyba. Partizanai sėkmingai gynėsi, bet priešas suėmė ir nukankino Uosio tėvą Zigmą, kuris po namų sudeginimo kartu su sūnumi pasitraukė į mišką. Kapo vieta nežinoma. 1948 m. žiauriai nukankintas mirė ir brolis Kazimieras, tad iš gausios Balsių šeimynos teliko du broliai ir motina.
Partizanavimo pabaiga
Po tokios išdavysčių virtinės ir masinių žūčių partizanai suprato, kad geriau veikti mažose grupelėse ir išsibarstė. Uosis perėjo į Birutės rinktinę Kaune. Su fiktyvia Liudo Pranieniaus tapatybe apsistojo Kaune ir apsimetinėjo neakivaizdiniu Fredos sodininkystės-daržininkytės technikumo studentu.
Taip gyveno pusantrų metų, kol vėl neužklupo išdavystė. Botanikos sode Uosis susipažino su studentu, kurio brolis su juo kartu partizanavo. Tas studentas jį ir išdavė. 1948 m. sausio 13 d. baigėsi Vytauto Balsio-Uosio partizanavimas: jis buvo suimtas ir patupdytas į saugumo kamerą.
Po pusmečio tardymų buvo nuteistas 10 metų lagerio Norilske, vadinamajame Gorlage. Net matuojant Sibiro mastais, tai buvo atšiauri vieta gyventi, tuolab kalėti: bemiškė tundra, žemė ilgiau kaip 8 mėnesius padengta sniegu bei ledu, o žiemą 45 dienas saulė nė nepateka. Miestas pastatytas siekiant išnaudoti gausius nikelio, vario ir kitų rūdų išteklius. Kasyklose ir perdirbimo gamyklose, nuo kurių teršalų pajuoduodavo sniegas ir buvo trošku kvėpuoti, dirbo specialiai čia įkurtų lagerių kaliniai, iš kurių trys ketvirtadaliai – politiniai.
Po ilgos kelionės iš Kauno, per Krasnojarską žemyn Jenisiejaus upe lietuviai atvyko į lagerį. Vytautas Balsys-Uosis patapo kaliniu Z-787, Norilsko anglių kasyklos darbininku.
Kalinys Z-787. Pasipriešinimas lageryje
Norilsko lagerio Kajerkano skyriuje, kuriame ir kalėjo Uosis, tuo metu buvo apie 5000 politinių kalinių – daugiausiai ukrainiečių, rusų, gruzinų ir pabaltijiečių – ir pora šimtų taip vadinamųjų „batavykų“ – kriminalinių nusikaltėlių, dažnai tapdavusių lagerio valdžios skundikais bei parankiniais, kitų kalinių engėjais.
Vienu metu, prieš Stalino mirtį, stovyklos ukrainiečiai pradėjo organizuoti pogrindinę pasipriešinimo organizaciją. Uosis buvo pakviestas tapti lietuvių dalies atsakinguoju. Kodėl kvietė būtent jį, partizanas taip ir nesuprato. Turbūt drąsų žmogų ir pro kalbinius bei kultūrinius barjerus galima pamatyti.
Pirmas organizacijos tikslas – išspręsti problemas su „batavykais“. Vieną naktį ukrainiečiai įsiveržė į jų baraką bei, liaudiškai sakant, „patvarkė“. Ir vėliau nė vienas nėjo į kasyklą, kol lageryje bus bent vienas „batavykas“. Taip ir susitvarkyta su pirma problema.
Po to sekė maitinimo problemos sprendimas. Lagerio valdžia išvogė kruopas, tad pradėjo maitinti nevalytomis avižomis, kuriomis paprastai maitino arklius. Kaliniai surengė streiką, po kurio ir dalį vadovybės nušalino, ir maitinti geriau pradėjo.
O didžiausias sujudimas lageryje įvyko vasarą po Stalino mirties. Iš jau anksčiau sukilusio Žezkazgano lagerio Kazachstane, kuriame, beje, kalėjo vienintelis gyvas išlikęs Uosio brolis, į Norilską atvežta grupė kalinių, kurie ir užkrėtė vietinius pasipriešinimo dvasia. Kajerkano skyrius buvo toliau nuo kitų ir jokių ryšių nebuvo, bet atsitiktinai per sprogdintoją sužinoję apie vykstantį sukilimą, kaliniai iš karto nustojo dirbti. O anglių kasykla buvo gyvybiškai svarbi poliariniam Norilskui: iš čia ėjo kuras ir šildymui, ir apšvietimui. Turbūt būtent dėl to į Kajerkaną ir nesiuntė tankų bei kareivių, kaip buvo padaryta kituose lagerio skyriuose. Nors sukilimas ir buvo numalšintas, bet sąlygos pagerintos: nušalinta dalis viršininkų ir, svarbiausia, grąžinti vardai bei pavardės. Taip kalinys Z-787 vėl tapo Vytautu Balsiu-Uosiu. Dabar tik reikėjo grįžti namo.
Kazachstano stepėse
Po Stalino mirties ir garsiosios Chruščiovo kalbos apie asmens kultą pradėta paleidinėti politinius kalinius. Bet „nepersiauklėjusiam“ partizanui skyrė dar 10 metų, šį kartą jau tremties. Leido pasirinkti – Norilske ar Kazachstane. Uosis pasirinko pastarąjį, kaip pats sakė, ten gal bent vasara būna. 1955 metais atvyko į Žezkazgano miestą Karagandos srityje. Ten pat apsistojo ir iš vietinio lagerio paleistas brolis bei mama Balsienė. Uosis įsidarbino vario kasykloje, o bedirbdamas neakivaizdiniu būdu baigė prekybos technikumą.
Iš Maskvos į provinciją atsiųsti inspektoriai nustatė, kad vietiniai kazachai nepatikimi, išvogė daug turto. Tad nusprendė į svarbias, atsakingas pareigas sodinti tik buvusius politinius kalinius. Taip Uosis patapo atsakingas už 29 tūkstančių gyventojų miesto sandėlius ir aprūpinimą maistu bei daiktais. Šiuolaikiniais terminais tariant – tai buvo staigus karjeros šuolis nuo lagerio kalinio iki svarbaus valdininko.
Grįžimas namo ir pripažinimas
1966 m. Uosiui pagaliau buvo leista gyventi Lietuvoje. Tačiau daugiau nei metus neregistravo, tad nebuvo galimybės įsidarbinti. O kai įsidarbino, nuolat buvo sekamas užverbuotų bendradarbių. Kaip pats sakė: nenuobodžiavo iki pat Kovo 11-osios. Neturėjo tada nei buto, nei šeimos, teko pradėti viską nuo nulio. Bet lagerius praėjusiam vyrui tai nebuvo neįmanoma. Įsikūręs Kaune, su žmona medike Irena sukūrė šeimą, užaugino dukrą Rūtą.
Vytautas Balsys-Uosis, kitaip negu didžioji dalis jo kovos draugų, Norilsko lagerio lietuvių, sulaukė nepriklausomos Lietuvos laikų. Tada pagaliau ir buvo įvertintas jo dalyvavimas laisvės kovose. 2000 m. jau garbingo amžiaus partizanas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2003 m. išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo vadovu, o 2019 m., kartu su kitais gyvais partizanais, apdovanotas Laisvės premija.
Vytautas Balsys-Uosis, dalindamasis prisiminimais apie partizanavimo ir lagerio patirtis, visada pabrėždavo, kad svarbiausia buvo būti drąsiam, dvasiškai tvirtam ir neprarasti optimizmo, tikėjimo galų gale ateisiančia laisve. Turėti drąsos išeiti į mišką, tvirtybės nepalūžtant net po artimųjų mirties ir tikėjimo, kad lagerio metai baigsis. Kaip sakė pats partizanas, tie, kas metėsi į pesimizmą, Norilske ir liko, o jis ir draugai buvo optimistai: ir dainas dainuodavo, ir mąstydavo, kaip grįžę laisvą Lietuvą atstatys. Jau būdamas garbaus amžiaus, ragino po jo ateisiančias kartas išlaikyti tautinio orumo jausmą, nesiduoti saviplakai ir patriotizmo neigimo nuotaikoms.
2019 metų kovo 18 dieną Vytautas Balsys-Uosis išėjo Anapilin. Amžinatilsį jam.
