50 metų atstumas nutrina gyvus įspūdžius ir palieka tik atsiminimų nuotrupas. Bandau susikaupti ties 1972-ųjų įvykiais, prisiminti kelius ir tuomet mus vedusias aplinkybes: Romą – į jo auką, mane – į XXI amžiaus dabartį. Kuo mes, kaip ano meto kauniečiai, dalinomės, kas mus vienijo, ką bendro iš mūsų miesto paveldo tuo metu nešėmės savyje. Matau tą laikmetį kaip ilgo ėjimo įkalnėn tarpsnį, kurį pasiekus nelyg perėjoje prieš akis iškyla naujos viršūnės, nauji keliai ir iššūkiai. Romas liko ties ta perėja. Kas Romas bebuvo ir kam beatstovavo, jo poelgis buvo visus lietuvius sukrėtęs įvykis. Paskatinęs neužsimiršti, kas esi, nepasiduoti ir priešintis.

Mes nebuvome pažįstami. Tokiame amžiuje penkerių metų skirtumas – jau kita karta. Bet keistu būdu likimas mus negrįžtamai susiejo asmeniniu ryšiu. Tolesnis mano gyvenimas yra Romo poelgio pasekmė. Tiesiogiai nebuvau susijęs su jo aplinka. Priklausėme skirtingiems sambūriams. Jo ratas buvo labiau gaivališkas, ne toks inžineriškai racionalus kaip manasis. Jie siekė laivės plačiąja prasme, o mano tikslas buvo tautos gyvybingumo išsaugojimas ir jos valstybės atstatymas. Mano gyvenimas ir likimas yra jo veiksmo pasekmė.

Kiekvienas žmogus turi savo laiko skalę, prasidedančią ties jo sąmonės užgimimu ir pasibaigiančią ties jos užgesimu. Kartu atmintis vis nevalingai lygina praeitį su šiomis dienomis, vertina turėtas galimybes ir įgyvendintus pasiekimus.

Mano atmintyje rikiuojasi tėvų pasakojimai apie karą ir pokarį, miškinius, skrebus ir tremtinius, nužudytus Mamos pusbrolius, akyse tebestovi 1956 metų vengrų sukilimo nuotraukos laikraščiuose su medžiuose už kojų iškarstytais jų komunistiniais saugumiečiais ir tų metų Tėvo įspūdžiai iš Kauno demonstracijų. Atmintyje išlikęs nuo Ąžuolyno pusės griaudėjantis galingas minios gausmas Šocikui Halėje mušant Koroliovą. Mūsų namuose nakvojantys iš tremties grįžtantys giminaičiai. Kaimynystėje gyvenantys studentai, savaitgaliais einantys į žygius po Lietuvą, o vasaromis kopiantys į tolimus kalnus Azijoje ir ieškantys viršūnių, kurioms būtų galima duoti lietuviškus vardus. O kai jų nebūna namie, aš, ketvirtokas, skaitau prieškariu išleistas jų knygas, iš kurių man įdomiausia „Taip kalbėjo Zaratustra“. Iš jos jų prieškarine rašomąja mašinėle nurašinėju man įsimintinus sakinius. Tiesiog anekdotiškas Chruščiovo nuvertimo farsas, kai mokytojai, gavę žinią, bet ne nurodymą prieš pamokas nukabino jo portretą, bet persigandę visai klasei besišaipant vėl jį kreivai užmetė. Kasmetinės tylios žinios apie vis kur nors Vasario 16-ąją iškeltą trispalvę. Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, perskaityta vyresnėse klasėse. Vienuolių mašinraščiu perrašytas ir padaugintas Girniaus „Žmogus be Dievo“, skaitytas jau pirmakursio. Mamos parašai po peticijomis valdžiai dėl Katalikų Bažnyčios persekiojimo.

⁎ ⁎ ⁎

Kauno politechnikos institute pradedu lankyti Oratorinio meno fakultetą. Ten kartą savaitėje keletą metų iš eilės po pratybų su aktoriais ir lektoriais rengiami susitikimai su žinomais, reikšmingais ir įdomiais žmonėmis, tarp jų ir aukščiausiais partiniais funkcionieriais, susiruošusiais pabendrauti su būsimaisiais pramonės vadovais. Ir studentų klausimai, iki apsiputojimo juos įsiutinantys.

Knygomis ir populiariomis knygelėmis leidžiamas Lietuvos ir pasaulio filosofinis paveldas, eina žurnalai „Kultūros barai“, „Nemunas“, vyksta vargonų koncertai, pramoginių šokių konkursai, steigiasi kultūristų klubai, pantomima, kasmetiniai Poezijos pavasariai, kraštotyros ekspedicijos Lietuvoje ir Gudijos lietuviškuose kaimuose, žygeivių kelionės po Lietuvą, į kalnus, pas tautiečius Sibire, Altajuje, Černapadinėje.

Susisiekiantys ir nesusisiekiantys sambūriai. Tautinis ir krikščioniškasis (katalikiškasis), hipinis, prasiskverbianti Vakarų jaunimo judėjimų įtaka, visuotinis protestinis „ilgaplaukizmas“ (toli gražu ne hipinis). Nepaisant spygliuotomis vielomis aptvertų komunistinės Rusijos imperijos, persivadinusios „Tarybų Sąjunga“, sienų, abipus jų nesuprantamu būdu imperijos įtakos teritorijose vienu metu atsisukama į tautinį paveldą, pradeda plisti susidomėjimas tautine kultūra, tiek populiariosios, tiek klasikinės muzikos kūriniuose suskamba grynasis ar apdorotas folkloras. XX amžiaus septintasis dešimtmetis buvo ypatingo pakylėjimo metai.

1968-ųjų Čekoslovakijos puolimas mus, KPI žygeivių būrelį, užklumpa Vidurinėje Azijoje begrįžtantį iš Tian Šanio kalnų. Rusai džiūgauja, kad paskutiniąją minutę spėjo aplenkti vakarų vokiečius su NATO ir įsiveržti pirmieji (jų propagandoje nėra nieko naujo po saule!). Apima nerimas, kad ir Lietuvoje prasideda įvykiai, nuo kurių mes galime būti atkirsti. Išlipus Kauno geležinkelio stotyje tarsi akmuo nusirita nuo krūtinės. Po Čekoslovakijos vis labiau juntama brežnevinio ledynmečio žvarba. 1969 metų pradžioje suliepsnojo su pavergimu nesusitaikiusio čekų studento Jano Palacho laisvės deglas, įsiminęs visam pasauliui. Lankau vienus iš pirmųjų Kaune kelionių vadovų kursus. Judėjimo laisvė apribota imperijos sienomis. Mano laisvasis pasaulis telpa tarp Talino ir Kauno. Erdvė į rytus po kelionių per Rusiją į Azijos ir Kaukazo kalnus jau netraukia. Bendraujame su latvių ir estų kraštotyrininkais bei keliautojais. Su latviais ties pasienio upeliu surengiame stovyklą ir kelių dienų labai informatyvius pokalbius apie mūsų tautų charakterius, laikyseną bei to meto būseną. Mus vis dažniau supa nepažįstami labai smalsūs žmonės, bet elgiamės taip, tarsi jų nematytume.

Toks kelias į mano 1972-uosius. Jau veikia mudviejų su Kauno medicinos instituto studentu Šarūnu Žukausku kuriamas pogrindinis sambūris. Jau bręsta „LKB kronika“. Ieškome būdų įsigyti dauginimo aparatą pogrindinei literatūrai spausdinti. „Kronikos“ žmonių paprašyti, mano namų rūsyje bandome jiems sumontuoti portatyvinį dauginimo aparatą. Slaptai renkasi katalikiško ir tautinio jaunimo būreliai, kuriuose mes su Šarūnu taip pat dalyvaujame ir stebime žmones. Ieškome pasiryžusių ne tik šviestis, bet ir veikti.

Tokia jauno žmogaus, ieškančio atsakymų į klausimus, kurių žinioms gausėjant vis daugėja, aplinka sparčiai besikeičiančiame Kaune. Miestas plečiasi, atsikelia nauji gyventojai, nežinantys mūsų dar ilgai vartotų prieškarinių gatvių, krautuvių pavadinimų, nustembantys išgirdę senuosius kauniečius besivadinant ponais, vis gausėja daugiabučių gyventojų nuošimtis, persveriantis senųjų namų šeimininkų kiekį ir mentalitetą.

⁎ ⁎ ⁎

Romas Kalanta taip pat pajuto laisvėjimo pabaigos pradžią ar jau numanė ir jos pabaigą. Ir pasirinko savo kelią.

⁎ ⁎ ⁎

1972 metų Vasario 16-osios sukakčiai pažymėti buvome išplatinę priešintis okupacijai ir nutautinimui raginančius atsišaukimus. Po Romo žygio miestas buvo akylai stebimas. Šarūnui pasakiau įspėti savo žmones, kad nesirodytų miesto centre ir nekomentuotų įvykių prie gerai nepažįstamų asmenų, tačiau stebėtų įvykius, nuotaikas ir mus dominančių žmonių reakcijas. Taip pat rinktų su įvykiu bei tolesnėmis pasekmėmis susijusias žinias.

Po kelių dienų netikėtai į mano namus užgriūna Jono Trinkūno atsivestas būrys vilniečių kraštotyrininkų. Klausinėja, ką žinau apie Romą, kas Kaune vyko ir vyksta, prašosi palydimi į susideginimo vietą. Žinojau, kad Šarūnas jam buvo perdavęs dalį savo atsišaukimų paskleisti Vilniuje, todėl toks akiplėšiškai drąsus vizitas nustebino. Palydėjau juos iki Vytauto parko šlaito, parodžiau kelią link Laisvės alėjos ir išsiskyrėme. Vėliau, praėjus daugiau kaip metams, tardytojai šį susitikimą man priminė. Kažkas iš dalyvavusiųjų jau buvo su jais pasidalinęs žiniomis. Trinkūnas teisme teigė iš Šarūno gautų atsišaukimų neplatinęs ir iškart juos sunaikinęs.

⁎ ⁎ ⁎

Tuo laiku dirbau mokslinio tyrimo instituto, kurio centras buvo Rusijoje, Lietuvos filiale. Dienos pradžioje per visas laboratorijas pasklido gandas apie Miesto sode susideginusį vaikiną. Žinia pašnibždomis plito iš kambario į kambarį, iš aukšto į aukštą, bet šis tyliai aptarinėjamas faktas skambėjo tarsi varpas gaustų. Tokia buvo visų vidinė įtampa. Tarp bendradarbių taip pat turėjome keletą kitataučių. Viena jauna rusė, visiems aplinkui prikandus lūpas tylint ir nesileidžiant į kalbas, ypač putojo ant buržuazinių nacionalistų ir Vakarų suvedžioto jaunimo, kurį reikia tramdyti griežtomis priemonėmis, ir visiškai pritarė valdžios veiksmams įvedinėjant tvarką. Kaip buvau nustebintas, kai kitą dieną užėjau į jų laboratoriją ir išgirdau jos pasipiktinimą, visai priešingą vakarykščiam: „Žvėrys, o ne žmonės! Puola kaip pasiutę šunys ant niekuo dėtų praeivių ir daužo kaip gyvulius!“ Kalbėjo apie milicininkus, kurie, palaikę demonstrantais po seanso iš kino teatro pavartės paplūdusius žiūrovus, puolė juos ir gerai aptalžė guminėmis lazdomis. Tarp kino žiūrovų buvo ir ši įvykio liudininkė su savo vyru. Ją, bandančią ginti lietuvių buržuaziniu nacionalistu palaikytą sutuoktinį, milicininkai apstumdė ir pargriovė, o vyrą paauklėjo bananais taip, kad jo striukė trūko net keliose vietose. Teisingai sakoma, kad geriausiai mokomės iš savo gumbų.

⁎ ⁎ ⁎

Mus suėmė nepraėjus metams po 1972-ųjų gegužės: 1973 m. kovo 27 dienos rytą. Žmonėse tas procesas buvo žinomas kaip „Kraštotyrininkų byla“.

KGB turėjo kaip nors pasiteisinti nepastebėjusi pasaulinį atgarsį sukėlusio įvykio ištakų. Turėjo būti surastas klastingas priešas, suorganizavęs ir išprovokavęs neramumus. Mūsų byla buvo jų ataskaita Maskvai apie nuveiktą darbą ieškant Romo įkvėpėjų ir maišto organizatorių. Kadangi Romo laidotuvėse sugaudyti ir apkaltinti chuliganizmu jaunuoliai negalėjo būti sujungti į organizaciją, tai reikėjo surasti kokį geriau organizuotą junginį, galintį daryti įtaką jaunimui ir visuomenei. Po metų sekimo ir agentų įterpimo buvome suimti, o dar po metų tardymo nieko jiems naudingo neišpešus beliko po teismo parodyti mums su Šarūnu naujas žvaigždutes antpečiuose ir bandyti prijungti prie neseniai suimtų „LKB kronikos“ žmonių bylos. Mums atsisakius išvis su jais kalbėtis, mane etapu išsiuntė per Rusijos šiaurę į Mordoviją, o Šarūną per pietus į Permės lagerius.

⁎ ⁎ ⁎

Kiekvienos gegužės mėnesio 14-osios išvakarėse KGB kalėjimas nutildavo. Nebūdavo girdėti raktų skambėjimo, spynų barškėjimo, tardomųjų ir kalėjimo prižiūrėtojų žingsnių. Net vidinio KGB kiemo garsų nebesigirdėdavo. Visi kas gyvas iki valytojų ir vairuotojų būdavo išvaromi į gatves stebėti ir laukti numanomų įvykių bei užkirsti kelią siaubą dėl Maskvos reakcijos keliantiems netikėtumams. Sunku pasakyti, ar juos visus išsiųsdavo į Kauną, ar ir Vilniuje jie drebėdami praleisdavo tą ypatingą dieną. Nes ją visi žinojome ir prisiminėme – ir jie, ir mes. Nežinau, ar po 1990-ųjų kagėbistai buvo tardomi apie šį jų veiklos epizodą ir ar apskritai buvo tardyti, ar tik yra saugomi, kad ko neišplepėtų ir nepaliktų istorijai liudijimų.

⁎ ⁎ ⁎

Per du prieškarinius laisvo gyvenimo dešimtmečius Kaunas, iki tol buvęs mažas rusų kariuomenės ir kolonistų užskėstas provincijos miestelis, kultūriškai sprogo ir pražydo. Jo poveikis nuėjo per kelias pokarines kartas ir per visus miestiečių socialinius sluoksnius. Vilnius mano jaunystės laikais buvo nomenklatūros ir jos vaikų bei nuo jų sociališkai atsieto, kasmet tūkstančiais naujų kolonistų iš Rusijos papildomo proletariato miestas. Kaunas jau prieškaryje turėjo savo veidą ir jį dar ilgai išlaikė po karo, o Vilnius kaip jo neturėjo mano kartoje, taip iki šios dienos nomenklatūros vaikai ir anūkai savojo miesto veido vis dar neturi. Kas dabar ypatingai ryšku: miestą valdo ne sostinės lygio žmonės. O Kaunas pamažu netenka savojo veido. Dėl daugybės priežasčių. Dėl senųjų miesto piliečių tremčių. Dėl sąmoningo miesto nuhumanitarinimo. Dėl tradicijos neperėmusių naujųjų gyventojų. Ir dėl išeivių. Dėl išeivių jau visa šalis tampa bekrauje, anemiška.

⁎ ⁎ ⁎

Kai grįžau iš lagerio, Lietuva jau buvo kitokia. Kultūrinio džiaugsmo ir gyvybingumo laikas jau buvo pasibaigęs. Kauno mitas dar tebegyvavo, bet jo turinys ir prieškario įtaka mieste kasmet silpo. Pasikeitė kartos ir patys kauniečiai. Senieji liko negausia mažuma. Kraštotyrinis ir žygeiviškas judėjimas, kaip ir visas gyvenimas, tapo labiau kontroliuojamas ir infiltruotas. Stingdanti aplinka, nežiūrint išimčių, panašėjo į dabartinį gyvenimą.

Kartais nustebindavo net seni pažįstami, tave pasveikinę su „Moterų diena“ ar „Spalio šventėmis“.

Labai negausi miestiečių dalis senojo Kauno įtaką dar jautė, joje augo bei auklėjosi, o naujieji gyveno naują gyvenimą naujose gatvėse ir daugiabučiuose.

⁎ ⁎ ⁎

Dabar pagalvoju, kad okupacijos laikais nuo laisvosios Lietuvos mes tolome ne dešimtmečių, o penkmečių žingsniais. Mano karta dar kvėpavo partizanų kovos dūmais, tautos ir valstybės laisvės idėja, o Romo – jau Vakarų jaunimo maištu, hipizmu, markuzizmo atspindžiais ir asmens laisvės siekiais. Visuomenė, aišku, tada buvo ir dabar yra daug margesnė, negu ta dalis, su kuria mūsų aplinkos buvo susiję. Mes atstovavome tiems, kuriems rūpi. Juk buvo gausybė tų, kuriems mūsų siekiai visai nerūpėjo ir buvo neįdomūs. Nebent privalėjo domėtis pagal darbą: tarp žygeivių ir kraštotyrininkų sklandė toks visiems jų aplinkoje suprantamas posakis „savotiškai įdomu“. Taip atsakė Kernavėje Rasos šventėje besitrinantis vienas toks kagėbistas, susirūpinusio dalyvio paklaustas: „O kaip jums čia patinka?“

Galvon ateina labai aiški tų skirtingų visuomenės ratų iliustracija: mūsų kraštotyros ir žygeivių judėjimuose buvo visų Lietuvos mokslo įstaigų atstovų, tik iš Milicijos mokyklos nebuvo. O šiandieną mus valdo VRM ir  valdžioje vyrauja jos mentalitetas. Senųjų nuo valdžios nepriklausomų kraštotyrininkų ir žygeivių politinės veiklos akiračiuose visiškai nematyti.

⁎ ⁎ ⁎

Su Romu nesusitikome. Prasilenkėme. Šiek tiek skyrėsi aplinka, taip, kaip skiriasi Žaliakalnis nuo Vilijampolės ar Aleksoto, pasikeitė kartos, bet ne siekiai. Mes abu buvome savo laikmečio laisvieji kauniečiai ir kiekvienas nuėjome savo kelią.

1972-ųjų liepsnos pašvaistė ir po pusės šimtmečio tebežėruoja mūsų kartos atmintyje.

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2022-ųjų 3-ajame numeryje)

Nuotraukos iš V. Povilionio asmeninio archyvo